LT. Jau kelintą kartą įsitikinu, kad Estija – puiki šalis keliauti. Tiek automobiliu, jei nori aplankyti daugiau, tiek pėsčiomis, jei ,,daugiau“ tau nelabai rūpi ir pasirįžti savo namus neštis ant pečių. Saaremaa (ir Muhu su Hiiumaa) salą jau kelis kartus buvau išnaršęs keliaudamas automobiliu (tiesa, abu kartus nakvojome palapinėse kempinguose), bet šįkart – pirmą kartą keliavome pėsčiomis su kuprinėmis ir nakvynėmis miškuose.
Maršrutą išsirinkti nebuvo sunku, nes pasirinkimas priklauso nuo keleto faktorių: kiek dienų keliausite, ką norite pamatyti, ir ko siekiate (savęs išbandymo, poilsio ir t.t.). Mes kelionei turėjome 4 dienas, iš jų 3 kelionei pėstute, norėjome keliauti miškais ir vakarus leisti prie jūros, be to, nenorėjome keliauti per daug intensyviai, todėl nusprendėme žygiuoti vakarine Saaremaa dalimi iš Salme į Mustjala (ar Panga), kiek įmanoma labiau laikydamiesi pajūrio.
Taigi iškeliavome dviese su Donatu ketvirtadienio popietę. Kelionė automobiliu per Latviją ir Estiją neprailgo (gal todėl, kad išvengiau vairavimo ir galėjau dairytis kur tinkamas:), ir per patį vidurnaktį jau kėlėmės keltu į Muhu, kur galvojome pasistatyti palapinę. Po pusantros valandos važinėjimo aplink asfaltuotais ir žvyruotais keliukais supratome, kad to padaryti mums nepavyks, nes miškai labai gūdūs – nėra, kur automobilio įkišti, kad jis ir palapinė nebūtų pastebimi, todėl nusibeldę į miestelį Liiva nusprendėm nakvoti jo centre tiesiog automobilyje. Naktis nebuvo tokia bloga, kaip tikėjausi, bet nemiegojome labai ilgai, ir apie 8 valandą ryte jau ,,skridome“ į Kuressaare, kur palikome automobilį ir papusryčiavome. Tuomet apie vidurdienį sėdome į vietinį autobusą ir per gerą pusvalanduką jau buvome Salme, kur mūsų trekas oficialiai prasidėjo.
Per pirmą dieną, aplenkdami Toomalouka, Kipi ir Lumanda miestukus, nuėjome apie 27 km. Pietavome nepaprastai gražioje pakrantėje šalia Toomalouka, filmavome ir fotografavome kiek įgalėdami. Miškai šioje salos dalyje buvo pilni gervuogių. Negalėjau susilaikyti ir stoviniavau jų semti pilnais delnais. Vakare, kai buvome pavargę ir nusprendėm neiti prie jūros, nes ji pasirodė esanti labai toli, Estijos miškai nustebino mus dar kartelį – teko daugiau nei valandą paplušėti vaikštant nuo kelio į kairę ir į dešinę, kai pradėjome ieškoti nakvynės. Ir vėl: arba kemsynai, arba sodybos. Net nuo šerno teko bėgti. Šiaip ne taip, suradę vieną aukštumėlę po pušimis, pasistatėme palapinę, pavakarieniavome, išgėrėme alaus paminėdami šią gražią saulėtą dieną, ir kritome miegoti. Buvau pavargęs, tad užmigau kaip vaikas – net negirdėjau naktį kelis kartus pliaupusio rimto lietaus.
Kai prabudome ryte, vėl stipriai lijo. Teko gelbėti pusiau paskendusius daiktus, taip pat bėgti į tualetą pusnuogiams ir rėkiant. Na, juk žinote, kaip būna kai iš šilto patalo išbėgi iškart į rimtą lietų?:) Galiausiai neturėjome išeities ir pramiegojome iki 11 valandos:) Likusi diena buvo apsiniaukusi, bet nelijo ir nebuvo šalta. Kai pasiekėme Kihelkona, vienintelė miestelyje veikianti valgyklėlė buvo uždaryta, nes vyko laidotuvės. Čia sutikome ir lietuvius, kurie buvo džiugiai nustebinti mūsų pasirinkimo šitaip keliauti. Po to pasileidome per miškus už Pajumoisa. Kiek uogų! Bruknės ir mėlynės. Vėl sėmėme delnais. Miškas buvo nepaprastai gražus ir tie paskutiniai keli kilometrai tikrai neprailgo. O kai galiausiai išvydome milžinišką Taga įlanką, beveik netekome žado. Išsimaudėme su medūzomis ir pasistatėme palapinę jos rytinėje dalyje. Vakarienė buvo labai skani, alus po sunkios dienos taip pat. Prieš sutemstant užmetėme dugninę ir sėdėjome žiūrėdami į horizontus, kalbėdami apie šį bei tą. Net sunku apsakyti tą laisvės ir ramybės jausmą, kurį išgyveni tokiomis akimirkomis...
Ryte švietė saulė, bet pakraščiais slankiojo lietaus debesys. Gavome žinutę, kad Rio Lietuva pralaimėjo Ispanijai 50 taškų skirtumu. Buvom įsitikinę, kad namiškiai mums ,,dumia akis“ ir susiėmę už pilvų juokiasi:) Prireikė ne vienos žinutės, ir ne vienam žmogui, kad įsitikintume, jog tai tiesa... Galiausiai, jau susipakavus ėjimui prakiuro ir dangus (kodėl visada taip būna?:). Visą dieną keitė lietus ir saulė, todėl žygiuoti nebuvo lengva, vieną valandą net praleidome uždaroje stotelėje. Estai ne veltui tikriausiai tokias stato – ten ir pernakvoti iš bėdos būtų galima:) Iki Mustjala nuėjome nesunkiai, ten net saulėkaitoje buvome atsisėdę bokalui alaus labai charizmatiškoje sodyboje-parduotuvėlėje-muziejuje, bet kai pasukome link Kudema įlankos, pradėjo kaip reikalas vėsti. Ir įlanka buvo tokia (vien pelkės ir pažliugusios pievos), kad prie kranto apsinakvindinti neįmanoma. Landžiodami per gyvulių tvoras buvom truputuką ir elektros pakratyti, tad galiausiai teko grįžti kelis kilometrus atgal ir apsinakvindinti šalia vienos sodybos pasiprašius. Ak tie estiški neperžengiami miškai...
Naktis buvo vėsi, ryte kėlėmės anksti, kad suspėtume į autobusą, vežantį į Kuressaare, bet spėkite... pamatėm, kad tvarkaraštis, kurį vakar analizavome yra 2014 metų:) Jokio autobuso tokiu metu šiame užkampyje nebuvo. Ačiū dievuliui, kad sustoję su automobiliu žmonės pasisiūlė mus nuvežti iki Mustjala, iš kur išsikvietėm taksi. Kainavo ne pigiai, bet namie, Lietuvoje, juk vaikai alkani ir verkia, tad... :) Kelionė iš Kuressaare į Vilnių per Radviliškį, žinoma, užtrunka, bet tai jau tik ,,technikos“ reikalas. Donatas vėl parvairavo visą kelią:)
Taigi nepaisant to, kad oras mūsų nelepino, keliauti buvo įdomu ir linksma (ne paslaptis, kas keliavo:). Ir šiaip, kai esi toli, tokios kelionės yra kažkuo... ypatingos.
EN. Not for the first time I was traveling Estonia and one thing is for sure – it is a great country to be traveling. With the car if one wants to see more, or on your own feet if ,,more“ is not too important and one is not afraid to carry 15 kg bag on his shoulders. I did Saaremaa (and Muhu with Hiiumaa) with the car a few times, sleeping in tents in campings, but this time we did it trekking and tenting in forests.
The route was not difficult to choose because your choice depends on few clear factors: time you have, what you want to see, and what are your expectations (test yourself, rest and relax, etc.). We altogether had 4 days, 3 of them for hiking, wanted to go through forests and along the shore not too much overstressing our bodies. Therefore we decided to hike Western Saaremaa from Salme in the south to Mustjala (or Panga) in the north keeping to western shores as much as possible.
And so we left with Donatas on Thursday well after midday. Car driving over Lithuania, Latvia and Estonia was not boring at all (maybe because I was just sitting and watching:), and at midnight we were already on the ferry to Muhu. We wanted to plant our tent there by getting deeper into the forest with the car, so no one would see us, but couldn‘t find anything acceptable within 1,5 hours. Forests here are very dense, swampy, and those only paths that look “promising“ lead to private lands and homesteads. We could do nothing else as to park in the town of Liiva and sleep in the car. The night wasn‘t as bad as I had anticipated but we didn‘t sleep for too long – at around 8 in the morning we were already driving to Kuressaare. We left our car there in the town center, had a breakfast and caught a local bus to Salme. From there we started our hike.
During the first day we walked around 27 km along roads through Toomalouka, Kipi and Lumada. Had dinner in an incredibly beautiful Toomalouka bay, took photos and filmed. Forests on this side of the island were full of blackberries, one could gather palms-full in a minute. In the evening, being already tired, we decided not to go west to the seaside because during the day we drifted eastwards, and started to look for a place to camp just past Lumanda. In hours we found nothing. Homesteads in the forest or swamps. We even had to back off in one nice place because of wild boars who were roaring just in front of us. Crazy. Finally we found a spot not too far from the road: a small hill under pine-trees surrounded by swamps. Then a tent, supper, tea, beer and we felt like home. I was tired, so fell asleep like a baby and even didn‘t hear the rain that was pounding our tent a few time at night.
In the morning it was pouring again. Our things that were left outside were semi-swimming in water, so we launched an operation to save them. Even had to run outside for the toilet with underwear only – to dress made no sense. My god it was cold!:) We had then no choice but to come back to our soft and warm sleeping bags. Rain stopped at 11 o’clock, and only then we got up. After quick breakfast we, in half wet clothing because of the night, were on the road again. The day was cloudy but there was no rain, it was quite warm indeed. As we reached Kihelkona, the only place to eat in town was closed for funeral. A lot of Lithuanians here on Saaremaa but in Kihelkona we first saw them not in the car and had a nice chat about our travel. Then after buying provisions in small local shop we headed into forests behind Pajumoisa. Berries again! Cranberies and blueberries, sooo many of them. And the forest was really very beautiful, nothing like those that we walked yesterday. In the end we reached our destination – Taga bay. Breathless views. We swam in the cold sea with jelly fish and put up a tent in the eastern side of the bay. Our evening meal and beer were very tasty after such a long day. We also threw a line to catch fish, and sat for an hour or so looking at horizons, chatting about this and that. Hard to describe that sense of freedom, space and peace.
In the morning the sun was up but with rain clouds in the horizon. We got sms from home that in Rio baskteball Lithuania lost to Spain by 50 points. We were sure folks were laughing at us and needed another few sms to few other people to find out this was true… Finally, after we packed and started walking, it started raining (why always like this?:). And almost the whole day like this: sun and then rain. We even spent one hour in a closed bus-waiting booth. Probably Estonians know why they build them – a great shelter for rains. One could also overnight there in winter if in need:) We reached Mustjala until noon and sat down for a beer in a very nice homestead-boutique-museum, but when headed out to Kudema bay weather deteriorated and it got quite cold. And the bay was not like one the night before – swampy and grassy wet. No way to find a place to put up a tent. We even got electro-shocked by climbing animal fences to find a place for a night, so had to turn a few kilometers back and ask for a night near one homestead. Ah, those crazy Estonian forests…
The night was cold and we woke up early to catch a bus to Kuressaare from the nearest bus-booth but guess what? We realized that the schedule that we checked in that booth yesterday was of the year 2014. Villagers said – no bus today. Thanks god people helped us and drove to Mustjala from where we got a taxi to Kuressaare. It was not cheap but, you know, “hungry children are crying at home“, so we had to comeback today no matter what:) The drive from Kuressare to Vilnius over Šiauliai was piece of cake. Donatas drove all the way again:)
To conclude: although the weather was not the best, the hike was interesting and funny (not a secret who were those to make things funny:). And simply far away journeys are always somehow very very special.
Saulius
Maršrutą išsirinkti nebuvo sunku, nes pasirinkimas priklauso nuo keleto faktorių: kiek dienų keliausite, ką norite pamatyti, ir ko siekiate (savęs išbandymo, poilsio ir t.t.). Mes kelionei turėjome 4 dienas, iš jų 3 kelionei pėstute, norėjome keliauti miškais ir vakarus leisti prie jūros, be to, nenorėjome keliauti per daug intensyviai, todėl nusprendėme žygiuoti vakarine Saaremaa dalimi iš Salme į Mustjala (ar Panga), kiek įmanoma labiau laikydamiesi pajūrio.
Taigi iškeliavome dviese su Donatu ketvirtadienio popietę. Kelionė automobiliu per Latviją ir Estiją neprailgo (gal todėl, kad išvengiau vairavimo ir galėjau dairytis kur tinkamas:), ir per patį vidurnaktį jau kėlėmės keltu į Muhu, kur galvojome pasistatyti palapinę. Po pusantros valandos važinėjimo aplink asfaltuotais ir žvyruotais keliukais supratome, kad to padaryti mums nepavyks, nes miškai labai gūdūs – nėra, kur automobilio įkišti, kad jis ir palapinė nebūtų pastebimi, todėl nusibeldę į miestelį Liiva nusprendėm nakvoti jo centre tiesiog automobilyje. Naktis nebuvo tokia bloga, kaip tikėjausi, bet nemiegojome labai ilgai, ir apie 8 valandą ryte jau ,,skridome“ į Kuressaare, kur palikome automobilį ir papusryčiavome. Tuomet apie vidurdienį sėdome į vietinį autobusą ir per gerą pusvalanduką jau buvome Salme, kur mūsų trekas oficialiai prasidėjo.
Per pirmą dieną, aplenkdami Toomalouka, Kipi ir Lumanda miestukus, nuėjome apie 27 km. Pietavome nepaprastai gražioje pakrantėje šalia Toomalouka, filmavome ir fotografavome kiek įgalėdami. Miškai šioje salos dalyje buvo pilni gervuogių. Negalėjau susilaikyti ir stoviniavau jų semti pilnais delnais. Vakare, kai buvome pavargę ir nusprendėm neiti prie jūros, nes ji pasirodė esanti labai toli, Estijos miškai nustebino mus dar kartelį – teko daugiau nei valandą paplušėti vaikštant nuo kelio į kairę ir į dešinę, kai pradėjome ieškoti nakvynės. Ir vėl: arba kemsynai, arba sodybos. Net nuo šerno teko bėgti. Šiaip ne taip, suradę vieną aukštumėlę po pušimis, pasistatėme palapinę, pavakarieniavome, išgėrėme alaus paminėdami šią gražią saulėtą dieną, ir kritome miegoti. Buvau pavargęs, tad užmigau kaip vaikas – net negirdėjau naktį kelis kartus pliaupusio rimto lietaus.
Kai prabudome ryte, vėl stipriai lijo. Teko gelbėti pusiau paskendusius daiktus, taip pat bėgti į tualetą pusnuogiams ir rėkiant. Na, juk žinote, kaip būna kai iš šilto patalo išbėgi iškart į rimtą lietų?:) Galiausiai neturėjome išeities ir pramiegojome iki 11 valandos:) Likusi diena buvo apsiniaukusi, bet nelijo ir nebuvo šalta. Kai pasiekėme Kihelkona, vienintelė miestelyje veikianti valgyklėlė buvo uždaryta, nes vyko laidotuvės. Čia sutikome ir lietuvius, kurie buvo džiugiai nustebinti mūsų pasirinkimo šitaip keliauti. Po to pasileidome per miškus už Pajumoisa. Kiek uogų! Bruknės ir mėlynės. Vėl sėmėme delnais. Miškas buvo nepaprastai gražus ir tie paskutiniai keli kilometrai tikrai neprailgo. O kai galiausiai išvydome milžinišką Taga įlanką, beveik netekome žado. Išsimaudėme su medūzomis ir pasistatėme palapinę jos rytinėje dalyje. Vakarienė buvo labai skani, alus po sunkios dienos taip pat. Prieš sutemstant užmetėme dugninę ir sėdėjome žiūrėdami į horizontus, kalbėdami apie šį bei tą. Net sunku apsakyti tą laisvės ir ramybės jausmą, kurį išgyveni tokiomis akimirkomis...
Ryte švietė saulė, bet pakraščiais slankiojo lietaus debesys. Gavome žinutę, kad Rio Lietuva pralaimėjo Ispanijai 50 taškų skirtumu. Buvom įsitikinę, kad namiškiai mums ,,dumia akis“ ir susiėmę už pilvų juokiasi:) Prireikė ne vienos žinutės, ir ne vienam žmogui, kad įsitikintume, jog tai tiesa... Galiausiai, jau susipakavus ėjimui prakiuro ir dangus (kodėl visada taip būna?:). Visą dieną keitė lietus ir saulė, todėl žygiuoti nebuvo lengva, vieną valandą net praleidome uždaroje stotelėje. Estai ne veltui tikriausiai tokias stato – ten ir pernakvoti iš bėdos būtų galima:) Iki Mustjala nuėjome nesunkiai, ten net saulėkaitoje buvome atsisėdę bokalui alaus labai charizmatiškoje sodyboje-parduotuvėlėje-muziejuje, bet kai pasukome link Kudema įlankos, pradėjo kaip reikalas vėsti. Ir įlanka buvo tokia (vien pelkės ir pažliugusios pievos), kad prie kranto apsinakvindinti neįmanoma. Landžiodami per gyvulių tvoras buvom truputuką ir elektros pakratyti, tad galiausiai teko grįžti kelis kilometrus atgal ir apsinakvindinti šalia vienos sodybos pasiprašius. Ak tie estiški neperžengiami miškai...
Naktis buvo vėsi, ryte kėlėmės anksti, kad suspėtume į autobusą, vežantį į Kuressaare, bet spėkite... pamatėm, kad tvarkaraštis, kurį vakar analizavome yra 2014 metų:) Jokio autobuso tokiu metu šiame užkampyje nebuvo. Ačiū dievuliui, kad sustoję su automobiliu žmonės pasisiūlė mus nuvežti iki Mustjala, iš kur išsikvietėm taksi. Kainavo ne pigiai, bet namie, Lietuvoje, juk vaikai alkani ir verkia, tad... :) Kelionė iš Kuressaare į Vilnių per Radviliškį, žinoma, užtrunka, bet tai jau tik ,,technikos“ reikalas. Donatas vėl parvairavo visą kelią:)
Taigi nepaisant to, kad oras mūsų nelepino, keliauti buvo įdomu ir linksma (ne paslaptis, kas keliavo:). Ir šiaip, kai esi toli, tokios kelionės yra kažkuo... ypatingos.
EN. Not for the first time I was traveling Estonia and one thing is for sure – it is a great country to be traveling. With the car if one wants to see more, or on your own feet if ,,more“ is not too important and one is not afraid to carry 15 kg bag on his shoulders. I did Saaremaa (and Muhu with Hiiumaa) with the car a few times, sleeping in tents in campings, but this time we did it trekking and tenting in forests.
The route was not difficult to choose because your choice depends on few clear factors: time you have, what you want to see, and what are your expectations (test yourself, rest and relax, etc.). We altogether had 4 days, 3 of them for hiking, wanted to go through forests and along the shore not too much overstressing our bodies. Therefore we decided to hike Western Saaremaa from Salme in the south to Mustjala (or Panga) in the north keeping to western shores as much as possible.
And so we left with Donatas on Thursday well after midday. Car driving over Lithuania, Latvia and Estonia was not boring at all (maybe because I was just sitting and watching:), and at midnight we were already on the ferry to Muhu. We wanted to plant our tent there by getting deeper into the forest with the car, so no one would see us, but couldn‘t find anything acceptable within 1,5 hours. Forests here are very dense, swampy, and those only paths that look “promising“ lead to private lands and homesteads. We could do nothing else as to park in the town of Liiva and sleep in the car. The night wasn‘t as bad as I had anticipated but we didn‘t sleep for too long – at around 8 in the morning we were already driving to Kuressaare. We left our car there in the town center, had a breakfast and caught a local bus to Salme. From there we started our hike.
During the first day we walked around 27 km along roads through Toomalouka, Kipi and Lumada. Had dinner in an incredibly beautiful Toomalouka bay, took photos and filmed. Forests on this side of the island were full of blackberries, one could gather palms-full in a minute. In the evening, being already tired, we decided not to go west to the seaside because during the day we drifted eastwards, and started to look for a place to camp just past Lumanda. In hours we found nothing. Homesteads in the forest or swamps. We even had to back off in one nice place because of wild boars who were roaring just in front of us. Crazy. Finally we found a spot not too far from the road: a small hill under pine-trees surrounded by swamps. Then a tent, supper, tea, beer and we felt like home. I was tired, so fell asleep like a baby and even didn‘t hear the rain that was pounding our tent a few time at night.
In the morning it was pouring again. Our things that were left outside were semi-swimming in water, so we launched an operation to save them. Even had to run outside for the toilet with underwear only – to dress made no sense. My god it was cold!:) We had then no choice but to come back to our soft and warm sleeping bags. Rain stopped at 11 o’clock, and only then we got up. After quick breakfast we, in half wet clothing because of the night, were on the road again. The day was cloudy but there was no rain, it was quite warm indeed. As we reached Kihelkona, the only place to eat in town was closed for funeral. A lot of Lithuanians here on Saaremaa but in Kihelkona we first saw them not in the car and had a nice chat about our travel. Then after buying provisions in small local shop we headed into forests behind Pajumoisa. Berries again! Cranberies and blueberries, sooo many of them. And the forest was really very beautiful, nothing like those that we walked yesterday. In the end we reached our destination – Taga bay. Breathless views. We swam in the cold sea with jelly fish and put up a tent in the eastern side of the bay. Our evening meal and beer were very tasty after such a long day. We also threw a line to catch fish, and sat for an hour or so looking at horizons, chatting about this and that. Hard to describe that sense of freedom, space and peace.
In the morning the sun was up but with rain clouds in the horizon. We got sms from home that in Rio baskteball Lithuania lost to Spain by 50 points. We were sure folks were laughing at us and needed another few sms to few other people to find out this was true… Finally, after we packed and started walking, it started raining (why always like this?:). And almost the whole day like this: sun and then rain. We even spent one hour in a closed bus-waiting booth. Probably Estonians know why they build them – a great shelter for rains. One could also overnight there in winter if in need:) We reached Mustjala until noon and sat down for a beer in a very nice homestead-boutique-museum, but when headed out to Kudema bay weather deteriorated and it got quite cold. And the bay was not like one the night before – swampy and grassy wet. No way to find a place to put up a tent. We even got electro-shocked by climbing animal fences to find a place for a night, so had to turn a few kilometers back and ask for a night near one homestead. Ah, those crazy Estonian forests…
The night was cold and we woke up early to catch a bus to Kuressaare from the nearest bus-booth but guess what? We realized that the schedule that we checked in that booth yesterday was of the year 2014. Villagers said – no bus today. Thanks god people helped us and drove to Mustjala from where we got a taxi to Kuressaare. It was not cheap but, you know, “hungry children are crying at home“, so we had to comeback today no matter what:) The drive from Kuressare to Vilnius over Šiauliai was piece of cake. Donatas drove all the way again:)
To conclude: although the weather was not the best, the hike was interesting and funny (not a secret who were those to make things funny:). And simply far away journeys are always somehow very very special.
Saulius
