LT. Visada smagu, kai mūsų tiek susirenka. Senoji gvardija: Tutas, Donatas, Giedrius, Tadas ir aš. Šįkart išbandėm save iki galo. 52 km per naktį nuo Klaipėdos iki Nidos. Manote tai juokai? Praeitais metais tą jau darėm su Tutu ir tikrai žinojom, kas mūsų laukia, bet, kaip sako, skausmas ilgainiui pasimiršta, tad imi ir pabandai dar kartelį. Ir dar kaip smagu, kai gali kitus į tai įtraukti:) Neabejoju, kad tai reikės pakartoti ir kitais metais. O gal dar kartelį ir šiais? Vasarą?
Kelionė prasidėjo labai smagiai – lėkėm traukiniu į Klaipėdą. Senokai visi nebuvom susirinkę, tad tikrai buvo apie ką pasipasakoti. Prieš išlipdami gerai pasistiprinome, o išlipę sėdome į taksi ir nulėkėm į Naująją perkėlą. Taksistui sakom: „Mes per naktį į Nidą eisim“. Jis mums: „Ha, o jei rimtai?“:) Kelte laukė siurprizas. Buvo pusvalandis iki vidurnakčio, į jį įlipome 7-iese: mes penki, viena mergina ir žmogus, kurį kažkur jau buvau mates. Prisiminiau jį – jis ėjo per Kuršių Neriją 2012-ųjų birželį, kai mes tą patį darėme su Sandra. Netrukome susipažinti: Džiugas – didelis Kuršių Nerijos mylėtojas, dažnai per ją keliauja. Nusistebėjęs mūsų tikslu, paėjo su mumis 4 pirmus kilometrus ir pasuko į kopas miegoti. Pasikeitėm telefonų numeriais, pažadėjom pasiskambinti, kai jau mes būsime Nidoje. Tikrai smagu sutikti tokius žmones, t.y. tokius pačius kaip mes:)
Kelionė nesunkiai sekėsi iki Juodkrantės, kurią pasiekėme apie 4-ą ryto, o toliau viskas pradėjo sunkėti. Ypač nelengva kai brėkšta, o tavo akys pripratę prie prožektoriaus šviesos, kuris aplinką tau apšviečia tik kelių metrų spinduliu. Norisi miego, šaltoka, nuovargis ir nebeaiški šviesa nelabai leidžia suvokti, kur esi, kartais ir medį priekyje gali palaikyti kažkuo kitu:) Galiu pasakyti tik viena, kad su didesne grupe kur kas smagiau eiti nei dviese – pasišneki tai su vienu, tai su kitu, ir laikas ne taip prailgsta, ir kilometrai greičiau lieka už nugaros... Nuo Negyvųjų kopų buvo jau šviesu, tačiau iš patirties žinojau (o kiti dabar jau žino:), kad sudėtingiausia dalis visada priešakyje. Nuo Pervalkos ėjome jau sunkiai, po sustojimų kojos lyg sustingdavo, reikėdavo kokio kilometro sukąstais dantimis, kad vėl „įsieitum“. Į Nidą įgriuvome ~11:20, tai reiškė, kad visą kelionę įveikėme per 11 valandų 50 minučių. Neįtikėtina. Praeitais metais nuėjome šiek tiek greičiau, tačiau tuomet buvo žiema, šalta, tad lėkėm iš paskutiniųjų, nes kiekvienas sustojimas atimdavo dar daugiau jėgų nei ėjimas.
Deja, Nida labai ilga, ir net ją pasiekus nueiti iki vienintelio pavasarį veikiančio baro „Kuršio“ yra sunku. Ypač, kai atrodo, kad jau viską padarei, kad jau atėjai, o čia – dar 2,5 km:) Bet „Kuršyje" laukė alus, skanus maistas ir pirmasis kelionės aptarimas. Donatas sakė, kad negalvojo, kad bus taip sunku. O aš negalvojau praeitais metais – šiais jau žinojau:) Po „Kuršio“ ir vieno-dviejų alaus vyručiai nusprendė, kad niekur neis, kad reikia kviesti taksi į viešbutį „Nakvynė pas Romą“, kuris buvo, kaip tyčia, pačioje Nidos pradžioje. Bet taksi nebuvo, ir tie 2,5 km atgal atrodė begaliniai:) O po to – dušas ir lovytės, kurias net išbučiuoti norėjosi. Įsivaizduokite: 3-ia valanda dienos, Tadas, Giedrius ir Tautvydas savo kambario lovose. Aš juokdamasis palinkiu visiems „labos nakties” ir uždarau duris, žengiu kelis žingsnius link savo durų ir prisimenu, kad palikau ten mineralinį vandenį, tada apsisuku ir vėl įeinu – visi „smigę“, tik Tadas dar pakelia galvą. Iš jo akių matau, kad jis nelabai supranta, ką jam sakau:) Tada grįžtu į savo kambarį. Donatas užmiega per kelias sekundes. Po to „smingu” ir aš. Net neprisimenu kaip užsikloju.
Atsikėlus apie 7-ą vakare Tutas su šeimininku mums suorganizuoja pirtį ir burbulinę vonią. Kokia palaima. Ir atsigavę, prieš 9, išeinam atgal į centrą. Vėl tuos 2,5 km. Oras nuostabus. Nusifotografuojame paskutinėje šviesoje. Vakarienę pavalgome „Kuršyje“. Visi užsisakom taip, lyg badavę būtume – ir su desertais:) Alus nesilieja laisvai, akys merkiasi, po truputuką „skęstame“, ir nedelsę nepaprastai ramų vakarą iš lėto lempų šviesoje paržygiuojame „namo“. Miegas išties labai saldus:)
Ryte atsisveikinę ir padėkoję Romui vėl žengiame atgal į centrą, papusryčiaujame, tik dabar pradedame švęsti ir suprasti, ką padarėme:) Galiausiai sėdame į autobusą ir dumiame į Klaipėdą, dar aplankome jūrą Smiltynėje, šeriame žuvėdras kelte, užbėgame į vieną naują barą Klaipėdos senamiestyje. Galiausiai – traukinys ir troleibusas namo. Grįžtame pavargę, bet laimingi, pilni draugiškų jausmų vienas kitam. Šiek tiek liūdna sakant „viso“ Giedriui, tada Tutui, tada Donatui ir Tadui. Bet matyti, jog žinome, kad tai buvo nepaprasta, kad norime dar. O tai juk ir yra svarbiausia, m?
EN. Really cool when so many of us join together. Old cavalry: Tutas, Donatas, Giedrius, Tadas and me. This time it is ultra. 52 km overnight from Klaipėda to Nida. Think this is a joke? Last year we did it with Tutas and really knew what‘s it all about but, as people say, you forget the pain and try again. Great feeling when there are others to try that pain with you:) I doubt anyone would refuse such a trip next year. Or maybe one more time this year? In summer?
Trip started well – we took a train to Klaipėda. Some of us haven‘t met for a long time, so there were things to talk about. Before getting off we had a good meal, then jumped into a taxi and went to the ferry terminal. When asked what we‘re doing here, we say to taxi driver: “We‘ll walk Curonian Spit overnight“. Then he: “Okay, nice joke”:) Surprise waited for us on the ferry too. Half an hour before midnight there were 7 on the ferry: five of us, one girl and a guy whom I thought I saw in June 2012 when trekking the Spit with Sandra. He was trekking it too. Just before getting off he asked if he heard it right that “we’re going for an overnight walk all the way”? We said “yes”, and he, quite surprised, walked first 4 km with us until our ways separated – he went to sleep to dunes, we went on. It was really unbelievable to meet him again, what do you think are the chances like this without knowing each other? It seems that this guy is trekking the Spit alone almost every month, he’s really in love with the place, its peace and nature. We exchanged telephone numbers and got a nice salutation in the morning when arrived in Nida.
As last year, walking in the dark until Juodkrantė (~20 km) was easy and we were there at 4 am but then it got tricky. Dawn is always difficult. Your eyes are used to headlight lighting few meters around, you are tired, want to sleep, it is cold, and when first light comes into horizon and you see a bit further, trees seem like people, imagination and tired brain plays games with you:) Another thing I noticed is that it is way better to walk with bigger group: you talk to one, then another, and time and kilometers become shorter. First sunrays reached us at Dead Dunes (~32nd km) but those were the coldest moments. I knew it is only going to become more difficult. After reaching Pervalka walking became very difficult. Tiredness took its toll. Stopping and resting in this situation is not an option: muscles become “cold” and it takes a lot of pain and around a kilometer to get them back to “normal operation”. We reached Nida at 11:20 which meant we made this trek in 11 hours and 50 minutes. Crazy. Last year we were a bit faster with Tutas but it was winter, very cold, and we were really pushing it to our last limits. In the end resting took more out of us then going this time too.
And Nida... is very long. Last 2,5 km to the only operating restaurant-bar “Kuršis“ are extremely difficult. They seem endless. But then in “Kuršis“ there’s beer, great food and first evaluation of what we just had done. Donatas said he didn’t think it could be so difficult. I also didn’t think last year but this year I already knew:) After “Kuršis“ and one-two beers guys said they will not go anywhere but as there were no taxis, to get those 2,5 km back to our hotel “Nakvynė pas Romą“ was a real torture. But then another reward: shower and nice beds. I wanted to kiss mine!:) Try to imagine: it is 3 pm in the afternoon, Tadas, Giedrius and Tutas are in their beds, I joke “good night guys”, close their room door and suddenly remember that I left water there, then turn around walk few steps back, open the door… deadly silence. Only Tadas lifts his head but when I ask where the water is, I see that he looks “through” me and doesn’t really understand what I am asking for:) Then I get back to my room. Donatas falls asleep in seconds, then suddenly I also fall asleep. Don’t even remember how I covered myself:)
We got up at 7 pm, Tutas with the host organized sauna and jacuzzi. What a mercy to our muscles and bones! Feeling a bit fresher but still dizzy we left just before dusk to “Kuršis” again. Weather was great, we took a photo of all of us together in last light. Dinner. We odered as if we were starving for a month – with deserts:) Beer didn't soak in, eyes needed matches to stay open, we slowly “drowned”, and without hesitation got back to our beds. Evening was crazily calm, lagoon water was like mirror, street lamp lights made things look even more idyllic.
In the morning, after saying goodbye to Romas, we got back to center, had a great breakfast (only then we started to understand what we did, only then, feeling fresh again we started celebrating:). Then we jumped on to the bus to Klaipėda, visited our dearest sea in Smiltynė, fed seagulls on the ferry, and ran for a short drink and meal to one new bar in the downtown of Klaipėda. In the end – train and trolleybus home. We cameback tired but happy and full of friendly feelings towards each other. I was a bit sad to say “bye“ to Giedrius, then Tutas, Donatas and Tadas… But you could see in our eyes that we all thought this challenge was great, and that we all wanted more. Isn’t it the most important thing?
