LT. Ir vėl... įsimylėjau. Trečią kartą. Kokia šalis ta Indonezija... Praėjo jau savaitė, kai sugrįžome namo, o aš dar vis linguoju tose bangose, vaikštau po kaimus, kalbu su žmonėmis, važiuoju motociklais, deduosi kuprinę. Taip taip, kelionės vyksta ne tik tuomet, kai fiziškai keliaujame – jos vyksta mūsų galvose ir širdyse, jos gali tęstis tiek, kiek norime, ir tai yra nuostabiausia jų savybė.

Sunku pasakyti, kodėl ši kelionė buvo tokia „didelė“ ir „netikėta“ visomis prasmėmis? Galbūt todėl, kad buvome tikrai toli, ne kilometrais matuojant, galbūt todėl, kad žinojome apie tai, kur važiuojame, mažiau, nei įsivaizdavome, nors prieš išvykdami ruošėmės tiek daug? O galbūt todėl, kad viskas klostėsi pagal tam tikrą ritmą, harmoniją, klostėsi taip, lyg mes turėjome tose vietose tuo metu būti?
Žinau, atsakymai į šiuos klausimus ateis, reikia tik palaukti. Ir žinau, kad visa tai, kas įvyko, padėjo man dar labiau užaugti – šiandien aš tvirtesnis nei prieš du mėnesius, ir žinau daug daugiau apie pasaulį, kuriame gyvename.
Galiausiai... tai buvo mega-nuostabu, o „mega-nuostabu“ turi būti tęsiama:) Ačiū Gaeliui, kuris visada padėdavo, pralinksmindavo ir stūmė pirmyn, ačiū visiems, kurie buvo tokie geri mums mūsų kelyje. Ačiū mūsų šeimoms, kurie mus palaikė kiekviename žingsnyje, ir ačiū visiems, kurie skaitė ir stebėjosi „kokio velnio tie du išprotėję vyrukai tai daro?“:) Jei iki šiol stebitės, reiškia, kad tai, ką darome, turi prasmę. Iki greit – susitiksime kitose kelionėse!
EN. Again... I fell in love. For the third time. What a country is Indonesia... A week has passed as I am here, home, but I am still sailing those waves, walking in villages, talking to people, driving motorbikes, putting on my backpack. Yes yes, travels happen not only when we physically travel – they happen in our minds and hearts, they can last whatever time we want, and that is the most wonderful property they have.
It is hard to say why journey this time was so “huge” and “unexpected” by all means? Maybe because we were really far (I am not talking about kilometers), or maybe because we knew much less than we had imagined, although we were preparing before leaving so much? And maybe because in everything that we did some strange rhythm and harmony was felt – as if we had to be in these places at exactly that time?
I know, answers to questions above will come, we just have to wait a bit. Also I know that everything what happened made me grow a lot – today I am stronger than two months ago, and today I know much more about the world we live in.
Finally… it was mega-cool, and “mega-cool” things have to be continued:) Many thanks to Gael who always was there to help, cheer me up, and make me go forward, as well as to everyone else whom we met on our way. Thanks to our families who supported us in every step we took, and to all of you who read and kept wondering “why the hell these two crazy guys do this?”:) If you still keep wondering, means what we do makes sense. See you soon, see you in other journeys!
Jūsų|Your Saulius

 

Statistika | Stats:
LT. Trukmė: 48 dienos; pagrindinės aplankytos vietos: ~80; skirtingos nakvynės: 23; transportas: valtys, laivai, keltai, automobiliai, motoroleriai, bemo, ojek; ilgiausia kelionė: laivu KM Sirimau Kalabahi-Saumlaki-Tual = 60 h; laikas pagrindiniame transporte: ~220 h (19 % viso kelionės laiko); valtys, laivai ir keltai: 24, ~3600 km; žeme: ~1500 km; skrydžiai: 8, ~25500 km; paplūdymiai: 30.
EN. Duration: 48 days; sites visited: 80; overnight places: 23; transport: boats, ferries, ships, car, scooter, bemo, ojek; longest journey: by ship KM Sirimau Kalabahi-Saumlaki-Tual = 60 h; time in main transport: ~220 h (19 % of all journey time); boats, ships and ferries: 24, ~3600 km; on ground transport: ~1500 km; flights: 8, ~25500 km; beaches: 30.

 

LT. Togeanai... yra dienų, dalykų ir jausmų šiame pasaulyje, kuriuos labai sunku aprašyti. Sugrįždami čia bijojome, kad nerasime to, ką turėjome, kad daug kas pasikeitė, bet mūsų baimės buvo nieko vertos, nes atradome viską ir dar daugiau.
Vakarai po mėnuliu su gitaromis, dainomis ir laužu, nuostabi jūra, salos, paplūdymiai, nardymai, pasivaikščiojimai po džiungles, bajo kaimai, pilni besišypsančių nors ir sunkiai besiverčiančių žmonių, kriauklių rinkimas ir papuošalų fabrikėlis tiems, kuriuos mylime, vakarienės kartu prie vieno stalo, juokas, nesibaigiantys pokalbiai apie keliones, svajones, troškimus ir norus, draugiškiausi apsikabinimai atsisveikinant ir linkint sėkmės, tikėjimas, kad vėl susitiksime... Tikriausiai nedaug yra vietų pasaulyje, kuriose jautiesi lyg būtumei namie, lyg žmonės, kurie tave supa, būtų tavo šeima. Tokia vieta yra čia, Kadidiri, Pondok Lestari, ir aš išvykstu labai laimingas. Daugiau tiesiog nebėra ką pridurti.
Iki greitai, iki kitos žinutės,
EN. Togeans... there are days, things and feelings in this world that are very difficult to describe and tell. When coming back here we were afraid that we will not find what we had last time, that many things had changed, but our fears were broken as we found here everything and even more.
Evenings under the moon with guitars, songs and fire, beautiful sea, islands, beaches, diving, hiking in the jungle, bajo villages full of poor but sincere and smiling people, gathering shells, small workshop for jewelary to our loved ones, dinner together at one table, laughter, never ending talks about travels, dreams and expectations, friendliest hugs saying goodbye and wishing good luck, that crazy feeling that we will meet again... There are not so many places in the world where one feels as if he is at home, as if people who suround you are your family. Well, such place is here on Kadidiri, in Pondok Lestari, and I leave being very happy. There's nothing to be added, simply nothing.
See you soon, see you in another dispatch,
Saulius

 

LT. Iš Tobelo į Jailolo vakarų Halmaheroje nepateksite taip greitai – reikės beveik sugrįžti į Sofifi ir ties Sidangoli nusukti į dešinę:) Keliavom veik visą dieną samdytu automobiliu ir Jailolo atvykom tik pavakary. Apsistojome Penginapan Camar (puiki vieta, su gėlėmis ir išėjimu tiesiai į prieplauką).
Jailolo mums labai patiko. Kaip ir kiekvienas miestukas čia, Jailolo yra daugiau reiškinys nei miestas – sudarytas iš daugelio kaimų, jo ribos neaiškios. Apsuptas ugnikalnių, didelėje Molukų jūros įlankoje. Tiesa, kai bandėm aplankyti pagrindinę mečetę miesto vidury, mūsų neįleido, tačiau tai nebuvo pirmas kartas Indonezijoje ar Malaizijoje. Imamas gražiai šį bei tą papasakojo apie mečetę lauke, bet kai Gaelis padaė jam ranką, jis jos nepaspaudė, nes sakė „negalįs“:) Nesvarbu!
Čia turėjome dvi beveik pilnas dienas ir motocikliuku nuvažiavom per Toboso, Lolori, Gamtala kaimus su labai gražiais bendruomenės namais Rumah Adat, iki pat Marimbati juodojo smėlio paplūdymio, ir pastarąjame prabuvome gana ilgai. Galiausiai beveik visą likusią popietę praleidome Gamtala karštose versmėse (jos čia ne tokios karštos kaip Tobelo ar Mamuya). Aišku, jose gali plūduriuoti be galo be krašto, o ypač, kai kokosų rinkėjai pjauna tau kokosus nuo palmių ir duoda juos išgerti ir suvalgyti. Vakare gražinę motociklą vyrukui, kuris tikrai panašus į Šreką ir vaikščioja su džemperiu „Monster“ (puikus vyrukas, geras jumoristas), nusipirkome alaus (jei norite žinoti kur, turite paklausti manęs:) ir tiesiog sėdėjome prieplaukoje. Ji nauja, pastatyta tik prie6 mėnesį. Maistas šiame mieste tikrai puikus.
Paskutinę dieną, prieš palikdami Molukus, taip pat motociklu nuvykome į Saria ir užlipome (aišku, kad į jį lipti negalima, bet turistams čia visos durys stebūklingai atsiveria:) į švyturį ant didelio kalno. Vietinis vyrukas Samsul užvedė mus per džiungles. Uau, kokie vaizdeliai ten atsiveria. Popietę vėl praleidome Gamtala karštose versmėse. Dar vienas įdomus dalykas – kai buvome Tidore, vienas sutiktas žmogus man sako: čia buvo visai neseniai misis Rima iš Vilniaus. Galiausiai Jailolo taip pat sutikome vieną žmogų, kuris sakė tą patį: ponia Rima tik ką buvo čia. Suintrigavo – nepatingėjau gauti Rimos telefoną (aišku, kad kai susipažįsti su kuo nors čia, duodi savo telefoną:) Reikės jai parašyti, ji šiuo metu jau Lietuvoje, bent taip tas žmogelis sakė.
Vakare mūsų planas „įvyko“ - nutarėme nebegrįžti į Ternate ir pamiršti KM Sangiango bilietus, nes tik atvykę sužinojome, jog yra greitas laivas tiesiai iš Jailolo į Manado Sulawesyje. Sėdome į tą laivą. Labai tvarkingas, tikrai nemažas, turėjome savo kajutę (už papildomus pinigus, aišku:) Naktį ohoho kaip pasupo. Nors dangus giedras, bet bangos tarp Halmaheros ir Sulawesi (milžiniškas sąsiauris) siekė tikriausiai kokius 4-5 m, tad šokinėjome ir vartaliojomės lovose, vaikščioti deniu buvo praktiškai neįmanoma. Kai paklausiau komandos, ar tai nepavojinga, jie tik pasijuokė ir sakė, kad čia taip visada. Dėl bangų mūsų kelionė vietoje planuotų 11 valandų truko 14:) Kokia patirtis... tikrai nesijautėm nesaugiai, bet tokio sūpavimo dar nebuvome sutikę šioje kelionėje.
Taigi palikti Molukus po 4 savaičių kelionių čia nebuvo lengva ir šiek tiek liūdna. Nuostabiausi mano sutikti žmonės Indonezijoje, ir tikriausiai, gražiausia bei laukiniškiausia gamta. Kokia kombinacija... Bet liūdėti nebuvo per daug kada, nes vakar ryte prisišvartavę Manado iškart atvykome į autobusų stotį ir susiradome automobilį 10 valandų kelionei į Gorontalo (500 km, 7-iese automobilyje, viena iš mūsų – 2 mėnesių mergytė:), iš kurio sugrįšime į Togeanus trumpoms atostogoms. Bus įdomu, kaip viskas pasikeitė per paskutinius 4 metus, o net čia viešbutyje girdėjome, kad pasikeitė labai daug, kad kurortų čia dukart daugiau nei buvo prieš tai, kad vieni nuo kitų čia jau atsitvėrę akmeninėmis sienomis ir „kaunasi“ dėl turistų. Kur mūsų senieji laukiniai Togeanai? Tikriausiai būsime šokiruoti, gal Tautvydas buvo teisus, kad grįžti nereikia? Pasižiūrėsime... Ir kaip indoneziečiai sako – tidak apa apa, t. y. nesijaudink, atsipalaiduok:) Skubame į naktinį keltą. Iki! Galbūt Togeanai jau net turi internetą?:)
EN. It is a long way from Tobelo  to Jailolo in western Halmahera – one has almost to comeback to Sofifi and at intersection near Sidangoli to turn right:) It took us almost all day to come here with the rented car. We dropped our things at Penginapan Camar (a nice place with flowers and exit to one jetty directly from the hotel backdoor) and went out.
We liked Jailolo very much. Like all towns here Jailolo is more of a phenomenon than a town – made out of many villages with unclear limits. Surrounded by incredible volcanos, centered on a big bay in the sea of Maluku. Ah, an interesting thing happened here already on the first evening. When we wanted to visit the main mosque we were not allowed in. Imam told us a short story about it outside, and it was nice, but when Gael gave him a hand for handshake he refused to shake it:) Never mind!
We had almost two full days here and took a motorbike to explore it. Went to Toboso, Lolori and Gamtala with beautiful Rumah Adat comunity houses, up to Marimbati huge black sand beach where we stayed for quite a while. The rest of the afternoon we spent then in Gamtala hot springs (not as hot as in Tobelo and Mamuya, I'd say warm). Sure, you can float in them forever, especially when coconut gatherers climb trees around to cut coconuts to drink and eat for you. In the evening we gave back the motorcycle to the guy who visibly really looks similar to Shrek and walks with the jumper “Monster” (nice guy, great sense of humour), we bought beer (if want to know where have to ask me:) and simply sat in the harbour, a newly built area. Food is also great in this town wherever you go.
On last day before leaving Maluku we took a motorbike again and went to Saria to climb (illegal but doors open here for tourists quite easily:) a high lighthouse on a big hill. A local guy named Samsul  helped us through the jungle. Wow, what views open there! In the afternoon we came back to Gamtala hot springs and spent a few hours there. Another interesting thing – in Tidore we met one guy who said that a woman named Rima from Vilnius was there just few days ago before us. In Jailolo we met another guy who said the same – Mrs Rima was here just few days ago. Hmm... I was intrigued and asked for the telephone number (sure you give it to people when you meet them – they like a lot to have your phone number:) So, an SMS to Mrs Rima is coming from my side, as I know she is already back home, or at least that is what the guy said.
In the evening our “plan came true” - when we arrived to Jailolo we found out that there's a direct boat from here to Manado, Sulawesi, so we decided to drop KM Sangiang tickets and not to comeback to Ternate. And we took that ship. A very beautiful and tidy one, with private cabins for 2 people (for additional money, of course:) In the night the waves were hohoho. Sky clear, very starry, but waves in this straight between Halmahera and Sulawesi really reached 4-5 meters. We were jumpng up and down in our beds, walking on the deck was almost impossible. When I asked the crew if this was “serious”, they just laughed and said it is always like this. Our trip lasted 14 hours instead of official 11 because of those waves. What an experience... we were feeling quite safe but this kind of swinging – we didn't meet it in this journey so far.
To leave Maluku after 4 weeks of traveling in them was not easy. Yes, we were a bit sad. Probably most sincere and nicest people I have met in Indonesia, together with beautiful and in most places untouched nature. What a combination... But actually we had no time to be sad, as very fast, i.e. in the morning we docked in Manado where we rushed to the bus station right away. Had to rush because it was laready 9 o'clock and trip to Gorontalo had to take 10 hours at least (500 km). Yes, we are already here, came with the hired car (7 of us, one of them – 2 month old little girl:), and today we'll get on the boat to go to Togeans for a short holiday. It will be interesting to see how things have changed here, and we already heard that many more resorts were built, even walls between them to compete for tourists. Where are you our old wild Togeans? Maybe we will be shocked, maybe Tutas was right that coming back is a waste of time? We'll see... and like Indonesians say here – tidak apa apa, i. e. relax, don't you worry:) Rushing to the boat. Till later! Maybe Togeans even have internet already there?:)

 

LT. Kelionė į Morotai sostinę Darubą nebuvo sunki. Tereikėjo atsikelti anksčiau, nueiti į Dufa-Dufa uostą (šalia pagrindinio uosto) ir greituoju kateriu (8:30 arba kai susirenka žmonės) per pora valandų nušokliuoti bangomis. Taip, šiek tiek pamėtė, bet tikrai nebuvo blogai.
Morotai, jei trumpai, labai svarbi sala II-ojo Pasaulinio karo ir šiuolaikinės Indonezijos istorijoje. Per pirmąjį ji 1944 metais buvo perimta iš japonų ir tapo pagrindine amerikiečių bei australų baze atsiimant Filipinus ir kai kurias Indonezijos provincijas, o vėliau ji tapo viena iš pagrindinių indoneziečių karinių bazių „vaduojant“ Irian Jaya (Papua) iš kolonialistų-olandų gniažtų. Paprastai tariant, čia Mak Arturui pristatyta paminklų, o II-ojo Pasaulinio karo infrastruktūros naudojamos iki šiol. O gamta čia labai laukinė. Beribiai tušti paplūdymiai, kokosų giraitės ir džiunglės. Kaip ir Halmahera, Morotai – kokosų sala. Įdomu ir tai, kad jei norite keliauti toliau, paprasčiausiai nebėra kur, nes toliau – tik bekraštis Ramusis vandenynas:) Įspūdngas jausmas.
Pirmiausia apsistojome viename iš hostelių-viešbučių Losmen Mare Putri, prisipirkome turguje įvairių vaisių ir pavalgėme, o po to išsinuomojome motocikliuką ir išvažiavome rytine Morotai pakrante. Netyčia buvome užsukę į karinį oro uostą, tad iš ten mus labai gražiai išprašė:) Pro Sangowo kaimą nukeliavome iki Mira kaimo. Aplankėme juos, kaip ir labai ilgą beprotiško grožio juodojo smėlio paplūdymį tarp šių kaimų. Kaip smagu motocikliuko keliauti tokiais keliais, kai tave supa tokia gamta! Pavakary grįžome ir nemažai laiko praleidome pietinėje Darubos dalyje, prie molo fotografuodami labai gražias ir galingas bangas. Vakarienę pavalgėme Darubos uosto pakrantėje. Jei kam įdomu, teiraukitės „bobara“ žuvies – žiauriai skanu!
Naktį įvyko šis tas netikėto. Eidami miegoti kažkaip neužsirakinome durų, bet apie tai buvom visai pamiršę. Tikriausiai apie 4 val. ryto mane prispaudė reikalas, o kai grįžau į lovą, dar kurį laiką neužmigau – pusiau snūduriavau atsimerkęs atsisukęs į duris. Staiga be jokio garso koridoriuje šviesa užgeso ir pamačiau, kaip iš lėto lenkiasi durų rankena. Tuomet durys truputuką prasivėrė ir po akimirkos vėl užsidarė. Negalėjau tuo patikėti. Visa tai truko tik akimirką, tad nespėjau sureaguoti, bet po to pašokau iš lovos ir prikėliau Gaelį. Už durų nieko nebuvo. Suprantama, kad tikrino, ar mes esame, ar miegame. Na, nusiraminome, užsirakinome ir miegojome toliau. Turime pakankamai patirties, kad tokie menkniekiai mūsų per daug neišgąsdintų, tačiau nuo šiol kasvakar pasitikriname, ar durys užrakintos:)
Ryte vagims nepalikome jokių šansų – pasiėmėme visas kuprines (be miegojimo reikmenų) ir išpylėme į uostą. Ten sutarėme su valtininkais (o jie čia neskrūpulingi ir brangūs), kad mus nuveš į šalia esančias salas. Aplankėme Dodola ir Sum Sum. Pirmosios paplūdymiai tikrai neįtikėtini, antrosios... na, joje vėl buvo Mak Arturo paminklas ir karo laikų prieplauka:) Grįžę iš salų susikrovėme likusius daiktus, nusiprausėme, susimokėjome ir išėjome į uostą laukti katerio į Tobelo. Antrą naktį čia pasilikti nebenorėjome (na, iš pradžių toks planas ir buvo – išvažiuoti). Laukėme gal pora valandų, kol susirinko žmonės, jūra buvo rami, ir vakarą jau „šventėme“ Tobelo, Meraksi Flower viešbutuke. Ech, Tobelo, mes jo tikrai pasiilgsime! Kol kas tiek, sekite toliau, pasigrožėkite nuotraukomis:)
EN. Trip to Morotai, capital Daruba, was not difficult. Just had to get up early, go to Dufa-Dufa port (very close to the main port) and take a speed boat (8:30 or when enough people gather). 2 hours of jumping over waves but nothing really bad.
Morotai, if to be short, played an important role in WWII and history of todays Indonesia. During WWII it was taken back from Japanese in 1944 and became main American and Australian base to take back Philippines and some provinces of Indonesia, and during the “modern history” it was successfully used by Indonesian forces in “freeing” Irian Jaya (Papua) from Dutch colonial rule.  To be simple, island is full of monuments to Mac Arthur, and WWII infrastructure is still in use today by Indonesian Armed Forces. Nature, on the other hand, here is still very wild. Endless empty beaches, coconut forests and jungle. Like Halmahera, Morotai could easily be called “coconut island”. Interestingly, if you want to go forward, there's no way, just the way back. Everything else is only endless Pacific ocean:) Crazy feeling.
So, after arriving, we found a place to stay at (Losmen Mari Putri) and bought many fruits in the market to stock up our bellies a bit. Then, as usual, we rented a motorbike and went all along eastern side of Morotai. First, by accident, we went into one military airport, so army guys politely asked us to leave:) Then, over village of Sangowo we reached up to village of Mira. We checked things here and there, as well as a beautiful very very long black sand beach between those villages. How great it is to travel on motorbike being surrounded by such beautiful nature! Late in the afternoon we ended up in the Southern part of Daruba photographing crazy waves. We had our late dinner near the harbour in Daruba. If you are interested, ask for “bobara” fish – yummy!
In the night something unexpected happened. By incident we didn't lock the door before going to sleep. At around 4 in the morning I woke up to go for a “small thing” and got back into bed facing the door. Half sleepy, half not. Suddenly lights in the corridor went off, and I didn't hear any sound, no steps, nothing. Then, after a minute, I saw what I couldn't believe – our door handle moved and the door opened. Just a bit. A second and it was closed again. Was I dreaming? Just an eyeblick, so I couldn't react instantly but then jumped out of the bed and woke up Gael. There was noone behind the door. Sure they were checking if we were asleep. Well, what else could we do – just calmed down, locked the door and went to sleep again:) We have experience, so these things are not enough to scare us but now every evening we make sure our doors are locked.
In the morning we left no chance for robbers – we took all our bags (without sleeping equipment) and went to the harbour. There we got a boat (god, those guys are greedy here!) to offshore islands and visited Dodola and Sum Sum. First has one of the best beaches in the world for sure, and the second... well it again had Mac Arthur monument and WWII peer:) When back from islands we showered, took our last things from hotel, payed it, and went to the port again to wait for the ship to Tobelo. We didn't want to stay here for the second night because of last-night-events (well, that was also the plan initially – not to stay). It took around two hours to gather enough people and we left. Sea was calm and we celebrated our evening in Tobelo, Meraksi Flower hotel. Ah, Tobelo, we will really miss you! So far so good, don't forget to follow us here, and please enjoy the photos:)

 

LT. Ternate palikome anksti ryte (norėjome sėdėti ant katerio stogo, bet mums neleido:) ir prieš 9 po 20 km plaukimo jūra jau buvome Halmeheroje, naujojoje šiaurės Molukų sostinėje Sofifi. Netrukome susirasti vairuotoją ir jau skriejome... absoliučiai nauju keliu į Tobelo, ~ 200 km. Nepaprastai gražios džiunglės, Halmahera tikrai laukinė, bet viskas labai išdžiūvę, peizažai pakrantėse primena Rytų Timorą.
Po trijų valandų buvome Tobelo, ir gavę dovanų po Korano kopiją iš mūsų bendrakeleivio bei susiradę nakvynę (Hotel Gloria), išbėgome į miestą. Iš pradžių buvome tikrai nusivylę, nes buvome tiek prisiskaitę, koks Tobelo nuostabus, o miestas buvo absoliučiai tuščias. Viskas uždaryta. Pasivaikščioję vėl priėjome kažkieno laidotuves (kaip ir visada – ar čia laidojama tik sekmadieniais?:) Na, o kai nieko nebelieka, visada reikia eiti į uostą – tą ir padarėme.
Uoste stovėjo... mūsų laivas KM Sangiangas, į kurį sėsime po savaitės Ternate, plaukti į Bitungą Sulawesyje, ir į kurį jau turėjom bilietus. Hmm, mūsų laivų žemėlapyje šio maršruto šiam laivui nebuvo:) Ir vėl uoste niekas nieko negalėjo paaiškinti, bet užtai patarė už 5000 Rp nuplaukti į artimiausią Kumo salą, kur „šiuo metu daug žmonių“. Nuplaukėme. Kaip visada, išlipome per anksti ir teko per kaimus eiti aplink visą salą, kol pasiekėme pagrindinį paplūdymį. Taip, ten buvo daug žmonių, o ypatingai – daug vaikų!:) Bet, mūsų didžiam nustebimui, buvo ir alaus. Šito tai tikrai nesitikėjome. Vakarą praleidome bendraudami su puse salos, fotografuodami (tolumoje spjaudėsi, kaip vėliau supratau, Dukono ugnikalnis). Taip pat susitarėme su vienu salos gyventoju, kad ryt jis mus nuplukdys į šalia esančias salas. Koks vakaras. Jau nekalbu apie tai, kad prekybos centras Galaxy Mart turi visko, net degtinės. Žmonės tiesiog dėžėmis vežė alų:)
Grįžę į Tobelo likome abstulbę – viskas atidaryta, žmonės nepaprastai draugiški, veiksmo gatvėse labai daug. Pagaliau supratome (nežinau, kodėl nesupratome prieš tai) – visi juk buvo bažnyčiose ir paplūdymiuose, todėl miestas buvo toks tuščias.
Išsimiegojome iki soties ir anksti ryte jau skrodėme vandenis į Pawole, Tupotupo ir Kakara salas. Salos būtų labai gražios, bet tik Pawole labai švari, o kitos – šiukšlinos. Gaila. Bangos pakrantėse buvo didelės, tad mūsų laiveliui (bangkai) net snėlėtuose paplūdymiuose buvo sunku prisišvartuoti. Gaelis šiek tike nusibrozdino koją į akmenį jau išlipęs pirmoje saloje, tad nesimaudė, o aš prisimaudžiau iki valiai. Grįžę uoste nubėgome fotografuoti didelio medinio laivo ir komandos kuo nuoširdžiausiai buvome pakviesti į jo vidų. Myliu medinius laivus! O koks jis buvo švarus ir tvarkingas. Pamatysite nuotrauką su komanda kapitono tiltelyje:) Galiausiai grįžę „namo“ pailsėjome, nuėjome į interneto kavinę (indonezietiškai – Warnet, vos radome) ir pavalgėme. Miegoti griuvome anksti. Ir šiaip... visai nemažai šios kelionės metu miegame – to labai reikia, nes dienos tikrai intensyvios.
Šiandien, atsikėlę, kaip ir vakar vakare, ieškojome motociklo kelionei į Galela regioną, bet niekas nenorėjo jo mums išnuomoti, visi teisinosi kažkokiais keistais dalykais. Galiausiai susiradome automobilį su vairuotoju, kas gi mums beliko? Sumokėjome, aišku, nemažai (na, ne europietiškais standartais:), bet ką jau padarysi. Apvažiavome viską, ką norėjome – Telaga Biru (mėlynąjį) ežerėlį, Galela ežerą (puskilometrio skersmens, 300 m gylio!), Makete vulkaninės kilmės ežerą (koks jis gražus, apsuptas kalnų su kokoso palmėmis) ir Maleo juodo smėlio paplūdymį. Būdami jame pamatėme, kaip tolumoje išsiveržia Dukono ugnikalnis. Uau... Neišsigąskite – tai normalu, taip jis išsiveržia beveik kasdien:) O pavakarį praleidome besimaudydami beprotiško skaidrumo karštose versmėse šalia Mamuya kaimo. Daug prisikalbėjome ir prisifotografavome (kaip visada) su vietiniais žmonėmis, atėjusiais čia nusiprausti ir atsigauti po sunkių dienos darbų. Ech, kokia diena!
Beje, Halmaheroje nepaprastai karšta. Dieną vaikščioti beveik neįmanoma – nors ir sausa, iškart apsipili prakaitu. Ir jūros čia kur kas šiltesnės nei visur kitur, kur buvome. Skirtumas tikrai didelis, sakyčiau, kokie 5 laipsniai, nes ten aš sušaldavau, o čia – nebe:) Ryt išskubame į Morotai salą. Taip toli, kaip tik įmanoma čia, Halmaheroje. Toliau lieka tik... beribis Ramusis vandenynas. Kol kas tiek ir iki greitai!:)
EN. We left Ternate early in the morning (wanted to sit on the roof of speed boat but they didn't let us:) and already before 9 o'clock, after 20 km of sea, were in Halmahera, Sofifi – new capital of northern Maluku. It didn't take us long to find a car with the driver to take us to Tobelo, ~ 200 km. Beautiful new road everywhere you go, beautiful wild jungle, everything very dry though and views along the coast remind of East Timor.
After 3 hours we finally were in Tobelo, and after getting a Quaran copy each as a present from our car neighbour and finding an overnight stay (Hotel Gloria), we got out to town. First impression was... here happens nothing! We read really much about Tobelo, how cool it is and so on, but it was completely empty, everything closed. We walked here and there and finally ran into someone's funeral (like always – do they do this only on Sundays?:) So, when there's not much left to do, you must always go to harbour. This is what we have done.
First we were very surprised to see our “future” ship KM Sangiang standing in the port. We had to get it after one week in Ternate to go to Bitung, Sulawesi, and already had tickets. Hmm, this was not on our Pelni route map:) And again, noone in the harbour could tell us anything about this, but at least advised to take a 5000 Rp boat to nearest Kumo island where “there were many people at this hour”. Okay, we took it. Like always (don't know why) we got out too early on another beach, and had to go around all the island to reach the main beach:) Yes, there were many people, especially children!:) To our biggest surpsise there was... beer also. We couldn't believe our eyes. And so, we spent the whole afternoon talking to alf of island's people, taking pictures (in the distance, as we understood later, volcano Dukono was constantly releasing ashes into the sky). We also agreed with one islander that tomorrow he comes to Tobelo to pick us up and sail us to nearest islands. What an evening. I don't even talk about the fact that left our mouths open when we entered main shopping mall Galaxy mart that had everything, even vodka. People were not just buying beer but buying boxes of it:)
After coming back to Tobelo we were stunned – everything is opened, people very friendly, action everywhere. Finally we understood (don't know why we didn't understand it before) – everyone was in churches or beaches, and that is why the town was empty!
That night we slept really long and well, and in the morning took that boat to Pawole, Tupotupo and Kakara islands. They'd be very beautiful but just Pawole was really an amazing experience because two other islands are very littered. Waves at enterig island were also big, so our little bangka could come up to shores with big difficulties. Gael bruised his toe to a stone on the first island, so only I was swimming. When back at the harbour we went to photograph a beautiul big wooden ship, and were lucky to be invited by a hearty crew to visit it. Wow, I love wooden ships! And what a beauty that was, so tidy and clean, just check the photo in the captains bridge:) When back “home” we rested and went on for the night. It was not easy to find a Warnet (internet place) but we finally did, and had our evening meal. Went to bed early. Generally this travel is very intensive and we go to bed not too late – we need that, you know.
Today we woke up and, like yesterday in the evening, went out to continue to search for a possibility to rent a motorbike. It was necessary to have it as we wanted to visit Galela region. Strangely noone wanted to rent it to us, everyone was finding some stupid excuses. Of course, time ran and we lost our patience, so a car with driver was the only option. What else could we choose? We paid quite much (acc. to Indo standards) but visited everything we wanted – Telaga Biru (blue) lake, Galela lake (half a km in diameter and 300 m deep!), Makete volcanic lake (ah, how beautiful it was, surrounded by hills covered with coconut trees), and Maleo black sand beach. When we stayed on it, we heard and saw how Dokono explodes with smoke in the distance. Wow... don't worry, this is normal, it happens every day:) Then we have spent the whole afternoon swimming in hot springs with crystal clear water near village of Mamuya. Again, talked much to locals who came to bath here after tiring day, took many photos:)
By the way, heat is immense in Halmahera. It is dry but as long as you get out at noon, you sweat like in hell. And seas here are much warmer, I'd say by some 5 degrees more than everywhere before. Indication simple – there I used to get cold in water and here not:) Tomorrow we leave for Morotai island, means as far as one can get in Halmahera. If you go north, nothing is left, just endless Pacific ocean. For this time this is it. See you soon!:)

 

LT. Šiuo metu jau esame Tobelo, šiaurinėje Halmaheroje, tačiau dabar pabandysiu trumpai papasakoti apie paskutiniąsias tris dienas.
Ternate iš laivo mus pasitiko nuostabiomis naktinėmis šviesomis, kylančiomis į kalną. Kaip jau ir rašiau, buvome pavargę, bet net išlipus iš laivo Dievulis mums toliau siuntė išbandymus: nakvynės namai, kuriuos buvome nusimatę, buvo pilni, kaip ir dar 3 kiti viešbučiai, kuriuos perėjome, taigi vietą suradome tik 5-ąjame. Šiuo metu Halmaheroje atostogų metas, tai visi lekia į Ternate... Buvome labai laimingi savo Hotel Nusantara kambary. Vien ką reiškia nusiprausti. Miegojome kaip užmušti.
Ketvirtadienį, t. y. spalio 8, atsikėlėme būdami kitais žmonėmis, pavalgėme pusryčius ir išėjome į miestą. Ternate sala, kurios skersmuo ~12-15 km, kaip ir greta esančios tokio pat dydžio kaimynės Tidore – vulkaninės salos, kurias sukūrė ugnikalniai Gamalama ir Kiematubu, apsuptos 3-jų mažų vulkaninių salų: Hiri – šiaurėje, Maitara – per vidurį, ir Mare – pietuose. Rytuose, kiek akys užmato, kai matomumas geras, driekiasi didingoji Halmahera. Kadaise Ternate, Tidore, kur kas piečiau esanti Makiano sala ir Jailolo regionas Halmaheroje buvo 4 konkuruojantys lygiaverčiai sultanatai.
Na, Ternate miestas to paties pavadinimo saloje mums niekuo ypatingu neišsiskyrė, nebent tuo, kad alaus čia neradome net 3 dienas:) Pačią pirmą dieną čia aplankėme pagrindinę mečetę, forta Oranje, statytą olandų, kuris kartu yra ir gyvenvietė, bei sultono rūmus. Suprantama, Gamalamos viršukalnė (1721 m), kurią matai bet kur būdamas šioje saloje, yra įspūdinga. Na, o ne pačiame mieste tikrai yra ką pamatyti, tad pavalgę pietus aplankėme Batu Angus – kažkada sustingusius lavos srautus, krentančius į jūrą, bei Sulamadaha juodo ir balto smėlio paplūdymius, kurie gražiai sutvarkyti ir prižiūrimi. Vakarą baigėme pėdindami atgal, kol buvo šviesu, ir viename gatvės „restorane“. Ternate, jei kur važiuojate pačiame mieste, su bemo (čia – oto), visur kainuoja 5000 Rp, o jei už miesto – 6000 Rp, tad „viešąjį“ transportą čia galima išnaudoti kuo puikiausiai. Ak, tiesa, mano skalbiniams viešbutis „neturėjo“ bliūdo, tad nuėjau į artimiausią parduotuvę ir nusipirkau vieną. Visos moteriškės kikeno nesustodamos, kai rodžiau, kad man jo reikia skalbimui, o vaikai juokėsi susirietę, kai su tuo bliūdu į viešbutį grįžau jį užsidėjęs ant galvos:) Spėkite, ką pamačiau ant stogo, kai užlipau padžiauti skalbinių – ten buvo pilna didelių metalinių bliūdų!
Penktadienį paskyrėme Gamalamai. Su ojekais nulėkėme į Marikurubu kaimą (sunku pasakyti, kokiame aukštyje – gal 200 m?), iš kurio pradėjome kilti. Pirmą pusvalandį buvo visai nieko – lipome stačiais šlaitais laukiniu takeliu, muskato riešutų ir gvazdikėlių giraitėmis, net galva sukosi, o po to... prasidėjo retai einamas džiunglių takas, tikrai labai status (vietomis, sakyčiau, daugiau nei 45 laipsniai). Ir taip 4 valandas:) Buvom šlapi, lindome per krūmus, slidinėjome, bet viršunės kaip nėra, taip nėra. Supratome, kad padarėme klaidą, kad nepasiėmėm valgyti (ir kas gi rašo, kad užlipti galima per 3-4 valandas?:), bet vandens nors turėjom į valias. Galiausiai iš miškų išlindom į kokių 2-3 m aukščio žolių taką su prieš mus išnirusia viršūne ir šiaurės-rytų šlaitu nusigavome iki jos. Pasifotografavome, bet supratome, kad laiko nusileisti šviesoje neužteks, jei lipsime į pačia viršūnę (o ji buvo taip arti, už kokio 50-100 vertikalių metrų!). Suprantama, kad naktis tokiose džiunglėse mūsų nežavėjo:) Vaizdai žodžiais neapsakomi: šalia – Gamalama, tolumoje virš debesų – Kiematubu (1730 m). Galima būtų fotografuoti ir fotografuoti. Iš patirties žinau, kad nusileidimas trunka 2-3 kartus greičiau nei pakilimas, bet čia jis truko beveik 3 valandas, t.y. mums – visą amžinybę, nes buvo tikrai statu. Grįžę vakare prisipirkome šokoladų ir bulkučių, ir prisivalgėme už 4. Nusiprausę tesugebėjome išeiti šalia ir atsigerti arbatos. Po to iškart griuvome į lovą:)
Šeštadienį paskyrėme Tidore salai. Viskas buvo paprasta, greiti kateriai iš Bastiong uosto į Tidore Rum miestuką plaukia bet kada, kai susirenka žmonės, sakyčiau, kas kokias 15 minučių. Iš Rum su bemo nusigavome į Soasio – Tidore sostinę kitoje salos pusėje, aplankėme du fortus (Tohula bei Torre), sultono rūmus bei miestelį kalnuose Lada Ake (važiuoti reikia iš Soasio į Gura Bunga, po to kulniuoti pėsčiomis). Bet kuris oto čia jums kainuos 12000 Rp. Galiausiai nuvažiavę su nauja mums transporto priemone, čia vadinama „bentor“ (motociklas su dviem sėdimom vietom priekyje), į Akasahu paplūdymį išsimaudėme ir apžiūrėjome karštas versmes (nieko įspūdingo). Ojekais grįžę į Rum pavakarį vėl sėdome į laivelį (šįkart sėdėjau ant stogo, nes nebebuvo vietos:) ir parplaukėme į Ternate. Išsilaipinę uoste nuskubėjome į garsųjį restoraną Floridas (mus pavežė viena šeima), kuris buvo uždarytas, nes remontuojamas. Va tai tau... Teko išbandyti tradicinį restoraną, kur  valgėme tradicinę papedą (neklauskite, kas tai yra, to paaiškinti neįmanoma, nieko panašaus neesu matęs Europoje:), be kurios „negali gyventi“ nė vienas molukietis bei apsilankėme bare „The Platinum“, kuriame lankosi tik labai turtingi ir geria mažą alaus skardinę už... 4 dolerius!
Tad tokie mūsų nuotykiai šiose salose. Nežinau, kodėl, bet jas palieku pakankamai lengvai (nors u-lipti į Gamalamą yra tikras stebūklas) – gal per daug keliaudamas mačiau ir darausi išrankus?:) Manau, kad Gaelis man paantrins.
EN. At this time we're in Tobelo, northern Halmahera, but for now I'll try shortly to tell you about past 3 days.
As we were approaching Ternate met us with incredible night lights going up into the mountain. I already wrote we were tired but after we abandones the ship god was still trying us: hostel that was No. 1 on our list was full, as well as 3 other adjecent hotels, so after rushing around in the night we only succeeded in the 5th. At this time there's holiday season in Halmahera, so that is why everyone goes to Ternate... Finally we were very happy in our Hotel Nusantara room. Ah, what it means to take a mandi (Indonesian shower) after such a trip! We slept like dead.
On Thursday, means 8th of October, we woke up being different people, had breakfast and went out to town. Ternate island being 12-15 km in diameter, along with its big neighnour Tidore – volcano islands “created” by two huge volcanos: Gamalama and Kiematubu. Both of these volcano-islands are surrounded by 3 smaller ones: Hiri in the north, Maitara in between, and Mare in the south. In the east, as long as eyes can see, and when the visibility allows it, horizons are overhelmed by majectic Halmahera. Once Ternate, Tidore, south of them rising Makian and Jailolo region on Halmahera were 4 competing sultanates.
Well, Ternate city on the island of the same name wasn't something too special for us, maybe only special in the way, that we couldn't find beer here for complete 3 days:) On the first day we visited the main mosque, fort Oranje built by Dutch, and sultan's palace. Of course, peak Gamalama (1721 m) is dominating horizons wherever you go on this island. Apart from town island itself has much more to offer, so after dinner we headed to Batu Angus – old lava fields falling into the sea, and Sulamadaha black and white sand beaches that are really well kept (happens not that often in Indonesia:) We ended the evening by walking back to town and in one street restaurant. In Ternate city, wherever you go, bemo (here called oto) will cost you 5000 Rp, if anywhere else on the island – 6000 Rp, so “public” transport here is friendly and easy to use. Aha, I almost forgot... I asked for the tub to wash my clothes in the hotel and they said they had no, so I went out to the shop and bought one. All women were laughing when I showed that I buy it to wash my clothes, and kids were dying of laughter too when I came back with that tub on my head:) You can guess what I found later on the roof when got up to hang my clothes – there were bunches of big metal tubs!
We dedicated Friday to Gamalama. Took ojeks to Marikurubu village (hard to tell the altitude – maybe 200 m?) and started to climb. First half an hour was not so bad: narrow forest path surrounded by nutmeg and clove trees (even the head was spinning) but then... the narrow path turned into a very steep (I'd say even 45 degrees or more at times) hardly passable jungle path. And next 4 hours like this:) We were soaked in sweat, crawling and going through bushes. We understood that we made a mistake not to take food with us (who the hell writes that it is possible to climb to top in 3-4 hours?:) but at least we had enough water. Finally after a very tiring accent we got out into passable path a bit covered by 2-3 meter high grasses and saw the true top far in the distance. Then we walked that path over north-east ridge of the volcano and approached the final accent route to the top. We took photos but also understood that it was not meant to be – not enough time and light to get down if we go forward (and top was just some 50-100 vertical meters away), so we decided to turn back (of course, a night in such a jungle was not a very nice idea to us:) Views were stunning – close to us was Gamalama and Kiematubu was above clouds in the distance, one could take photos forever. I know from experience that getting down is 2-3 times faster then going up but it was not this time. It took us almost 3 hours to go down, an eternity for us, as we had to be careful with every step not to slip. When down and back in town, we bought many chocolates and bunds and ate enough for 4 people:) After showers we hardly managed to go out and have a tea in the nearest place, and then went to sleep.
Saturday was devoted to Tidore island. Everything quite easy. First we took fast boat from Bastiong harbour to Tidore's town of Rum (when people gather, I'd say every 15 minutes), then oto to Soasio (capital) on the other side of the island where we visited two forts (Tohula and Torre), sultan's palace and small village in the mountains Lada Ake (take oto Soasio-Gura Bunga and then walk). Any oto would cost you 12000 Rp, not a bad deal. Finally we took new means of transport for us called “bentor” (motorcycle with two open places in front of it) to Akasahu beach and swamn there. Hot springs just nearby the sea there didn't impress us much. The new took ojeks back to Rum over the northern side of the island and a fast boat to Ternate. There I sat on the rof because inside was full:) From Bastiong we rushed to a very famous restaurant Floridas (one family took us there) that was closed for renovation. Hmm... not lucky, so had to try traditional cousine and eat papeda (don't ask me what that is because it is really impossible to explain – never have I seen anything like this in Europe:). Malukans say thy cannot live without it but we decided that we can:) For the end we got to one fancy bar called “The Platinum” where rich locals drink small beer-can for... 4 bucks!
So that is it for this time about our adventures in these islands. Don't know why but I leave them with light heart (although clibing Gamalama was and will be special). Maybe I saw too much during travels and become picky?:) Anyway, I think Gael will agree with me.

 

LT. Saparua salą palikome 7 valandą ryte greitaeigiu laivu iš prieplaukos Porto miestelyje. Galite tik įsivaizduoti, kada kėlėmės:) Jūra buvo rami, net leido išeiti į nedidelį denį laivo priekyje. Atvykę į Tulehu papusryčiavome ir pasigavę bemo nuvažiavome į Natsepa paplūdymį (pakeliui į Ambono centrą), kuriame išsirykiavę daug vaisių pjaustymo kioskelių. Pirmą kartą valgiau vaisių rujak'ą, t. y. supjaustytus vaisius su žemės riešutų ir čilių padažu. Labai skanu!
Žinojome, kad mūsų laukė sunki diena, nes naktį, 2 valandą, turėjome laivu KM Sinabung išplaukti į Ternate. Sugrįžę į Amboną nužygiavome į Hero viešbutį, kurieme mums maloniai sutiko padėti ir leido palikti kuprines. Visi viešbučiai, kaip ir minėjau, užimti, tad ir Hero vestibiulyje vaikštinėjo gražiai pasipuošę Persperawi festivalio dalyviai. Tuomet išgėrėme kavos ir pasigavę bemo nuvažiavome į Suwalima muziejų. Gražios vestuvinių drabužių ir visų Indonezijos regionų kolekcijos ir nedidelis muziejus apie Moluku istoriją. Vienas iš jūros pavilijonų buvo remontuojamas, visur skiedros ir dažytojai, bet mums be jokių problemų leido vaikščioti visoje salėje ir pasigėrėti trimis milžiniškų banginių skeletais:) Išėję iš muziejaus dar aplankėme vienintelę Hindu šventklą Ambone ir pasukome atgal į miestą. Važiuodami atgal vėl pastebėjome tuos vaisių kioskus. Na, ir paeksperimentavome – padažas su vienu čiliu, su dviem ir su trim. Su dviem buvo skaniausia, su trim jau nebejautėm pačio padažo:) Įdomu ir tai, kad kol valgėme, į mus vis žiūrėjo viena mergina. Galiausiai ji priėjo ir parodė nuotrauką savo telefone, kur buvome... mes su ja Pasir Panjang paplūdymyje Kei salose. Ar tai įmanoma? Na žinoma, čia kasdien nusifotografuojame su kokiu pusšimčiu žmonių, bet sutikti vėl tą patį žmogų po savaitės?:)
Po visų muziejų dar nebuvo labai vėlu, tad nutarėme kažkaip nusigauti į Persperawi dainų festivalį. Su bemo nuvažiavome į Karpan miestuką, kuriame yra didžiausias Ambone stadionas. Bet į vidų nepatekome, nes pasirodo, kad ten patekti galima tik su leidimais, tad... kaip ir dauguma vietinių, į šviesų ir dainų jūra pažiūrėjome per tvorą:) Galiausiai parsigavome į miestą, pavalgėme ir grįžome į Hero. Paprašėme dušo nusiprausti, nes po visos dienos srūvimo prakaitu jautėmės tikrai ne kaip. Atskiro dušo viešbutyje nebuvo, ir receptūroje mums padėti negalėjo, bet priėjęs garbaus amžiaus vyriškis nedrąsiai paklausė, ko norime. Tada, kai pasakėme, tyliai pasitaręs su savo žmona priėjo prie mūsų ir, paklausęs, ar turime rankšluoščius, pasiūlė dušą savo kambary. Buvome labai dėkingi. Tik pakilę į viršutinį aukštą ir užėję išsikalbėjome, kad Paulis, kuriam 72 metai, yra šio viešbučio savininkas. Uau... na ir sekasi gi mums. Išsimaudę labai padėkojome ir nusileidome apačion būdami kitais žmonėmis.
Laikas bėgo greitai, ir dar pasikalbėję su policininkais, dirbančiais festivaliui, išėjome į uostą. Sinabungas buvo jau čia. Besibraunant į jį spūstyje mažius iš Gaelio kišenės bandė nušvilpti pinigų (nedaug ten jų buvo), bet jam nepavyko pakankamai giliai įkišti rankos ir movė į minią:) Žinau, nejuokinga, bet nekreipėm į tai dėmesio, nes to pasitaiko visur. Sinabungas milžiniškas, kaip ir Tidaras. Tik viduje kur kas prasčiau:) Kaskart, kai tokiam laive ateini į ekonominę klasę, supranti, kad labai daug žmonių iš vakarų čia atėję iškart išeitų ir niekada nebegrįžtų. Šiukšlės, nevalytos lovos, 35 laipsnių (o gal ir daugiau, nes labai labai prakaituoji) temperatūra, plėšia garsiai muziką keli mobiliakai, prirūkyta, ir visur palubėm ropoja tarakonai:) Ne žmonės dėl to kalti, o kompanijos, kurios juos gabena kaip gyvulius. Kiekvieną kelionę galima būtų apibūdinti tokiomis stadijomis: 1. Civilizacijų susidūrimas – tu ateini, tavo lovoje kažkas miega, tada deriesi ir aiškini, kodėl kas ir kaip, o jie žiūri nepatikliai ir „nesupranta, ko tu nori“. 2. Konflikto sprendimas - jie nusileidžia ir išsikrausto, nes ir tu šypsaisi, kalbi indonezietiškai ir pradedi nuo lovos kur nors kitur krauti jų daiktus. 3. Susipažinimas – kai įsitaisai, visi pradeda tave kalbinti, sužino svarbiausias detales, visi labai džiaugiasi, jei esi buvęs jų regione (na, o mes juk buvome beveik visur:). 4. Draugystė ir gyvenimas kartu – kalbamės daugiau, dalinamės sausainiais ir kava, pas „mūsiškius“ ateina giminės iš visų denių, tad fotografuojiesi be galo be krašto, tu tampi denio (ar viso laivo) žvaigžde. Visi nepaliauja stebėtis, kad keliauji ekonomine klase, kad keliauji be žmonos ir vaikų, ir pan. 5. Atsisveikinimas – trumpiausia stadija, nes visi skuba kuo greičiau ištrūkti iš šio pragarėlio. Tačiau labai nuoširdi stadija, kai visi vieni kitiems linki geros kelionės ir būti atsargiems (hati-hati). Ir kaip gi nepridėti to lietuviško pasakymo „juk sėdime tame pačiame laive“? Manau, kad šie žonės labai geri, jei net sėdėdami ir miegodami ant žemės (o daugelis tai daro visą savaitę, nes toks bilietas pigiausias arba išvis nieko nekainuoja?) dar sugeba šypsotis ir taip nuoširdžiai bendrauti.
Kelionė į Ternate truko ~18 valandų ir buvo tikrai sunki po ilgos dienos Lease salose. Pavargome. Bet dabar mes čia, ir pagaliau galime išsimiegoti. Iki greitai,
EN. So e left Saparua at 7 o'clock in the morning with speedboat from the jetty in town Porto. Try only to imagine when we had to get up:) Sea was calm and even door to small front deck of the ship was opened. When back in Tulehu we took a breakfast at harbour and a bemo to Natsepa beach (on the way to Ambon center). We saw the other day they have many fruit kiosks there. For the first time in our lives we had rujak – chopped fruit with peanut and chilli sauce. Very tasty!
We knew a long day awaited us because at 2 o'clock in the morning next day we had our boat KM Sinabung to Ternate. When back to Ambon we went straight to Hotel Hero where staff was very kind and we left our bags there. All hotels, as said before, were full. Also Hero was full of beautiful song festival Persperawi participants. We took a coffee and got a bemo to Suwalima museum. Beautiful wedding outfits from many Indonesian regions, also a small part of museum devoted to Maluku history. One of sea pavillions was under the renovation, full of carpenters and painters but we were allowed to get in and enjoy three skeletons of big whales:) After the museum, just in front of it, we visited the only Hindu schrine in Ambon and turned back to the center. On the way there were fruit kiosks again, so we got out and fell into degustation – sauce with one chilli, then with two, then three. Two were the best because after three sauce was not felt anymore:) Another interesting thing: we're eating and one girl from adjecent table stares non-stop at us. Hmm... Later she came up to us and showed one photo on desktop of her phone where were... we with her in Pasir Panjang, Kei. Is that possible?:) We always take 50 photos a day with everyone here but to meet same person after one week? Ahh, the world is small!:)
After all museums it was not too late, so we decided that we have to go to see Persperawi song festival, as it was a very important evening for it. We took a bemo to Karpan town, just outside Amb on, that holds biggest stadium on the island. Well, we couldn't get into it because only those with invitations could, so... like most of locals we watched the sea of sounds and light behind one fence:) Not much was seen but still. Then we got back to Ambon again, had our evening meal and came back to Hero. We asked for the shower to shower there after a crazy day-of-sweating but they hadn't a free room, so they couldn't help us. As we were asking for this, an elderly man came up to us and asked what we wanted in English. We said that a shower would be crazily good as we are so tired and sweaty. He said he cannot help us but then we saw him taling to his wife and modestly coming to us.  He asked if we have our towels and offered kindly to shower in his room. Ah, we were so thankful and happy. Only there, on the 5th floor when talking to him we got to know that Paul, 72, is an owner of this hotel! Wow... lucky us. We thanked a lot after showering and came back to the main hall being totally different people.
Time was running fast and after chatting with few policemen who work for the festival we moved out to harbour. Sinabung was already here. In the mob, when pushing to get on to the ship, a small kid tried to snatch money from Gael's pocket (not much was there) but didn't manage to put his hands deep enough and quickly dissapeared in the crowd:) Not funny, I know, but we really didn't pay much attention as this happens not only here. Sinabung is huge, same as Tidar. Only the inside is a bit worse:) Every time you come to the economy class on such a ship, you understand that many Westerners would never come back after seeing what happens here: litter everywhere on floors, dirty beds, 35 degrees inside (maybe more because you sweat endlessly), loud music from tens of mobile phones, smoked all over, cockroaches all around:) Not people are guilty here, I would say, but companies who treat them as animals. And so, every journey could be split up into subsequent stages: 1. Clash of civilizations – you come, someone sleeps on your bed, then you have to explain and bargain for why when what, and they look at you with distrust and “don't understand what you want”. 2. Conflict solution – finally, as you speak their language, they give up, and you smile and start to move their things to some other place. 3. Gettin acquinted – when you are already in your bed, they start to talk to you and you talk to them, you and they get to know most important details, everyone is very happy if you have been to their region (and we have been almost everywhere, so it is easy:). 4. Friendship and life together – we talk more, share cookies, coffee, our deck get all relatives from other decks to take a photo with us (which is endless:). In the end you become a star of the deck (or all ship), everyone keeps wondering why on earth you travel on the economy class, why you left your wife at home, why travel without children, and so on? 5. Saying goodbye – the shortest stage, as everyone rushes to exit this hell, but very sincere one when everyone whishes each other good luck and to be careful (hati-hati). Well, I think Lithuanian saying “we're all in this one ship“ fits here very much. And overall, I think all of the people we met on ships were very good people, otherwise how would you smile and interact so nicely after sleeping on the floor for a week (and many do this as such ticket is the cheapest or costs nothing at all?).
Yes, trip to Ternate lasted 18 hours and was a difficult one after that big day in Lease islands before. We got tired. But now we're here, and can really sleep enough. Till very very soon,
Saulius

 

LT. Labai sunku parašyti žinutę, kai tiek daug visko įvyko per paskutines dienas, tad jūsų nevargindamas:) pasistengsiu trumpai.
Taigi kelionė laivu iš Kei į Amboną neprailgo – valgėm restorane 3 kartus (įskaičiuota II klasės bilietui:), 5 valandą ryto porai valandų prisišvartavome Banda salose. Taip, mes norėjome čia pabūti, bet juk negali turėti visko. Jei trumpai, Banda – labai svarbios mažytės salos tiesiog vidury Banda jūros, sakyčiau, kaip Havajai. Ugnikalniai, fortai. Čia vyko daug istorijos, pvz., Run salelę britai iškeitė olandams į... Manheteną:) Iš šių mažų salelių kilo muskatas ir gvazdikėliai, todėl jos buvo tokios svarbios. Pasifotografuoti jose buvome išbėgę iš laivo, tačiau greitai bėgome atgal.
Ambonas – Maluku sostinė, tad tai didelis miestas, veiksmo čia daug. Atvykę sužinojome, kad čia vyksta du dideli renginiai: Maluku Expo 2015, kurios atidaryti atvažiavo net prezidentas (na, rimta persona 250 mln. Žmonių šalyje:), ir Indonezijos krikščionių dainų festivalis. Spėkite – vietų viešbučiuose nebuvo. Turėjome apsistoti Latu Halat, toli nuo centro, bet gražioje vietoje. Pirmą vakarą nebenuveikėm nieko, tik pavalgėm viešbuty ir perėjom miestuką, kur repetavo du dideli bažnytiniai chorai. Uau, buvo nuostabu.
Kitą dieną, t. y. Šeštadienį, viešuoju transportu – bemo pakilome į kalnus ir aplankėme labai gražų krikščionišką kaimelį Soya, kuriame stovi labai graži protestantų bažnytėlė, o namai apsupti muskato riešutų ir įvairių vaismedžių. Vėliau grįžome į Amboną ir nulėkėm iš Ambono salos Leitumuro dalies į Leihitu, į Waai kaimą, kurio upelye gyvena šventi unguriai. Neįtikėtina. Vanduo čia keičiasi, bet žmonės skalbia nesustodami, o pusantro metro dydžio unguriai plaukioja jiems aplink kojas. Jie labai mėgsta kiaušinius:) Vakarą praleidome Maluku Expo, ieškodami bankomatų ir viename gražiame bare. Vėliau dar užsukome į vietinį pakelinį karaoke. Buvo labai tamsu ir garsu. „Namo“ grįžome jau po 1:)
Sekmadienį kėlėmės anksti ir palikome Amboną. Po 2 valandų kelionės bemo į Tulehu nusisamdėme greitąjį katerį į Haruku salą, Rohomoni miestelį (oho, ką reiškia su juo daužytis per bangas:). Po to samdytais motociklais nuvažiavome į Pelauw, kur pavalgėme, o tada į Hulaliu (Lyanaen paplūdimy fotografavomės su vaikais), kur vėl nusisamdėme katerį į Saparua salą, Haria (Porto jetty), taigi apkeliavome visą šiaurinę Haruku dalį.
Saparua... Uau... ji visiškai krikščioniška ir jus pasitinka labai gražiai sutvarkytais kaimais, nuostabiomis bažnyčiomis, tikriausiai gražiausia Lease archipelago sala. Apsistojome Mandiri Peningapan, iš kurio terasos atsiveria įspūdingi vaizdai į įlanką, kalnus ir Duurstede fortą.
Gamta čia labai graži. Šiandien išsinuomavome motociklą ir važiavom važiavom. Labai gražūs ir tvarkingi kaimai, galva visur svaigsta nuo gatvėje džiovinamų gvazdikėlių kvapo. Aplankėme Ouw kaimuką, Goa Puteri Tujuh (septynių princesių – septynių ežerų olą), Laino paplūdymį. Dabar geriam alų savo terasoje ir... na ką aš galiu pasakyti? Mums gera ir smagu, mes džiagiamės čia būdami... kiekvieną akimirką. Iki greitai,
EN. It is difficult to write a dispatch when so much has happened during last 4 days, so without taking much of your time I'll try to be short:)
And so, trip from Kei to Ambon was not too long – we had 3 daily meals at restaurant (included in II class ticket:), also had a small attraction to dock in Banda islands at 5 in the morning for few hours. Yes, we wanted to stay here but simply... not this time – you cannot have everything, can you? To be short, Bandas are like Hawai, small islands (very small!) in the middle of Banda sea. But extremely important in history - with volcanos, lot's of colonial buildings and a big fort. Nutmeg and cloves originally came from these islands, so everyone wanted to have them. For example, Dutch exchanged Manhattan in New York for small 2 km across island named Run here:) We ran out of the ship to take a few photos but then rushed back.
Ambon is the capital of Maluku region, so a big city with much happening here. When we docked we got to know that two big events happen here (so nooo hotel rooms!): Maluku expo 2015 that had to be opened by President of Republic of Indonesia (well, a serious person in a country with 250 mln. People:), and All Indonesian Christian song festival. We had to stay in Latu Halat, means some half an hour away from Ambon but in a very beautiful place. As we were far from events, that evening we did not much: had a meal at the hotel and went out to check the village. How beautiful that was when there were two Church choirs were training near churches in the dark. Wow...
On the next day, i.e. Saturday we took bemo from Ambon to hills, a very nice small Christian village of Soya with beautiful Protestant church and houses surrounded with nutmeg and fruit trees. Later we came back to Ambon and took another bemo from Leitimur side to Leihitu, to Waai village that has a small river with sacred eals. Unbelievable. Water changes here quickly and all people wash their clothes but these eals, 1,5 m long, just swim near their legs. They are very fond of eggs:) We had spent an evening in Maluku Explo, looking for ATMs and in one very nice local bar. Later we joined one simple street-karaoke. It was very dark and loud. We came back “home” after 1 o'clock at night:)
On Sunday we got up early and left Ambon. After 2 hours of bemo to Tulehu we chartered a small fast boat to Haruku island, Rohomoni town (you must really do this to know what it feels to ride those waves with such a little speed boat:). Then we took ojeks to Pelauw where we had a nice lunch, and then on to Hulaliu (had a lottt of pictures with children in Lyanaen beach:). From Hulaliu we got another speed boat to Saparua, Haria miestelį (Porto prieplauka), so we travelled all over northern side of Haruku.
Saparua... Wow... Being all Christian it meets you with beautiful houses and villages, amazing churches. Probably most beautiful island in Lease group. We stayed in Mandiri Penginapan that has incredible views of the bay, mountains and Duurstede fort.
Nature is very beautiful here. We rented a motorbike and went, and went... Nice villages, very tidy, head spins from smells of cloves dried on asphalt. We visited Ouw village, Goa Puteri Tujuh (cave of Seven Princesses – seven little lakes), also Laino beach. Now we are sitting and drinking beer in our terrace... well, what can I say? We are safe and sound, happy being here, living every moment of it. Till later,
Saulius

 

LT. Po trijų dienų Kei Kecil (Mažosios Kei) tyrinėjimų, išsiruošėme į Kei Besar (Didžiąją Kei). Ronaldas su draugu iš Savana Cottages nuvežė mus į Watdek uostą Langgure, kur sėdom į greitąjį laivą, ir išvykę apie 9 valandą ryto, po pusantros valandos jau švartavomės Elate, Kei Besar sostinėje. Tiesa, Savana Cottages buvo labai draugiški ir leido mums palikti daiktus bei neėmė mokesčio, nors kambarį pasilikome sau.
Išlipę nieko nelaukdami susiradome „Penginapan Polisi“ - taip vietiniai vadina vienus nakvynės namus, nes juose daug policininkų nuotraukų:), bei iš vietinių išsinuomojome motociklą. Mums bandė išaiškinti, kad jei norime važiuoti į Bande Eli, t. y. į šiaurę per didelius kalnus, reikia didesnio motociklo. Kadangi vairuoti šiais keliais net pusiau automatinį motociklą nelengva, nutarėm į Banda Eli tiesiog nevažiuoti.
Taigi sutvarkę buities reikalus iškart sėdom ant savo motociklo ir aplankėm krikščionišką Bombay kaimą visai netoli nuo Elato (ir šiaip juk Kei salose dauguma yra krikščionių). Labai gražu. Mini „inkų“ kaimas kalvose, kur iš didelių plokščių akmenų sudėliotos milžiniškos terasos, ant jų pastatyti namai, sudėlioti visi takai... Tikrai įspūdinga. Nemažai laiko praleidom vaikščiodami ir kalbėdami su vietiniais žmonėmis. Buvom labai nustebę nepaprastu jų šiltumu. Ir ne tik čia – visur, kur bebuvome Kei Besar.
Pietums sugrįžome į Elatą, o po to pabandėm, ko mums patarė nedaryti – kirtom kalnus ir atvažiavom į Fako, kitą gražų kaimą Kei Besar rytuose. Uau, kokios džiunglės... kaip gražu. Ir kelias nebuvo jau toks blogas ar sunkus, kaip mums pasakojo. Taip, statu, bet asfaltuota, tvarkinga, o mūsų motocikliukas buvo tikras žvėris. Supratome, kad ir į Banda Elį būtume nuvažiavę be problemų, bet buvo jau per vėlu. Taigi Fako mūsų laukė staigmena – „kalbantis“ paplūdymys. Jis vien iš akmenų ir šlaitas į jūrą status, tad po kiekvienos bangos akmenys rieda žemyn barbėdami, o ta jų begalybė sukuria stebūklingą garsą. Gali sėdėti ir sėdėti. Bet mus apspito vaikai ir mėtėm akmenis į jūrą. Kuo toliau, kuo daugiau šuoliukų ant vandens...
Grįžę į Elatą pavakariui pasukome į Daftelio paplūdymį (Pantai Daftel). Sako, kad jis čia – vienas gražiausių, ir nemanau, kad klįsta. Ech... tuštumos, ilgas ilgas balto smėlio paplūdymiai tik tau. Nuotraukose matysite ir džiunglių gaisrus – jų visose Kei salose labai daug, nes dabar be proto sausa. Kei Besar taip pat garsėja paukščiais – girdėjom keletą, bet vieną, kakadu, pamatėm tik narve. O kaip gražiai ji kalba ir juokiasi. Negalėjom patikėti – kaip tikras žmogus!:)
Pavakarieniavę viename iš nedaugelio Elato warungų ir išgėrę po butelį Bintango alaus, kurio radome vieno vietinio žmogaus padedami vienoje mažoje parduotuvėlėje (pabandykite jo rasti Kei Kecil), nuskubėjome miegoti. Naktį buvo karšta, bet gulti ėjome anksti, tad išsimiegojom. Ryte papusryčiavom ir nuskubėjom į uostą, kur mažu greituoju kateriu grįžome į Tualą, Kei Kecil. Gersonui iš Savana lauktuvių parvežėm butelį Bintango:) Na jis sakė, kad tokio alaus negeria, nes Bintangas kaip vanduo, bet mes juk žinome, kad jis didelis jumoristas:)
Tądien daug nebenuveikėme – sėdėjome Savana Cottages ir kalbėjomės, o vakare motociklu nulėkėm į miestą su mano kompiuteriu ir... mums pagaliau pavyko (vistiek per didelius vargus) įkelti žinutes į d-chasers. Buvau labai laimingas, nes koks gi tikslas rašyti, kai jūs negalite perskaityti?:) Galiausiai Gaelis dar nuvažiavo į uostą ir patikslino Pelni Tidar tvarkaraštį, o baigus darbus interneto kavinėje, aplankėm banką ir tamsoje po žvaigždėmis grįžome į Savana. Tądien prie mūsų prisijungė du nauji turistai – vienas pagyvenęs olandas-indonezietis, pravarde Braziw:), ir Monica iš Šveicarijos. Vakaras buvo labai smagus:)
Paskutinę dieną, per atoslūgį tiesiai iš Savana jūros dugnu nušlepsėjome link uolų rytuose, kur matomi labai seni priešistoriniai piešiniai. Dėkui Ronaldui, kuris mus palydėjo. Grįžę pasiėmėm nardymo įrangą ir nuvažiavom į Ohoililir kaimą, Pasir Panjang („Ilgojo smėlio“) paplūdymio šiaurę. Iš ten pajūriu nuėjome į jo pietus, kur paslėpę drabužius ir kitus daiktus nardėme. Koralai čia sunaikinti. Gaila, nes iš valties kai parplaukėme iš salų, atrodė kitaip. Bet pats Pasir Panjang paplūdymys... taip, jis gražiausias Kei salose. Laisvai prilyginčiau jį Boracay (Filipinai) Baltajam paplūdymiui, tik ten jis tūkstančiams, o čia – praktiškai tau vienam.
Šiandien nebedarėm nieko – tiesiog kalbėjomės, sėdinėjom, deginomės. Ne tik šiandien, bet ir per visas dienas Gersonas mums nemažai papasakojo apie vietinius „dalykėlius“. Taip, žmonės čia krikščionys ir musulmonai, bet senovės papročiai, amuletai, magijos, užkeikimai čia labai gajūs – visi tuo tiki. Ir kai vieną kartą kažkas įpykęs tiltui tarp Langguro ir Tualo uždėjo „sassi“ (prakeikimą), per jį visą savaitę niekas nevažiavo, kol su ceremonija jo „nenuėmė“. Visos salos gyvenimas buvo paralyžuotas:)
Gerokai popiet Gersonas nuvežė mus į uostą, ir štai mes jau Pelni Tidar laive, kuris yra bent kelis kartus didesnis už Sirimau. Neįtikėtina – sala ant vandens. Ir čia mes jau turime savo kajutę (II klasė), o valgyti einame į atskirą restoraną:) Taip, tą irgi reikia patirti keliaujant Indonezijoje.
Palikti Kei buvo liūdna, nes tai neįtikėtina vieta, kurią dabar žinome vos ne kaip penkis pirštus. Dabar mūsų laukia Banda salos ryte ir Ambonas ryt pavakary. Ak, tiesa, ta nuotrauka, kurioje Gersonas rodo pirštą... neįsižeiskite – Yogyakartoje šis ženklas jau seniai reiškė visai ką kita nei pagalvojote: „prašau vieną juodą kavą“:) Pasaulis įdomus, ar ne?:)
EN. After 3 days of exploration in Kei Kecil (Small Kei) we got ready for Kei Besar (Big Kei). Ronald with his friend from Savana Cottages took us to Watdek port in Langgur where we caught a speed boat to Elat. We left at 9 am and after 1,5 hours were there. It is great that Savana Cottages were very kind and let us leave our bags there without asking for payment, although we kept the bamboo cottage.
In Elat we found “Penginapan Polisi“ - this is what locals call that homestay that has many policemen photos on walls:), and rented a motorbike from locals. They wanted to tell us that to go to Banda Eli one needs a big manual bike to cross those high mountains but we know that driving even a semi-automatic thing in these conditions is difficult, so decided simply not to go to Bande Eli.
After all those things were settled we jumped on the bike and went north to Christian village of Bombay not far from Elat (all in all Kei islands are predominantely Christian). Very beautiful. A „mini inca“ village in mountains where people used big stones to create terraces and build houses on them. All paths are also paved with those stones. Impressive. We spent quite a time walking around and talking to villagers and children. Very warm people. Not only here but overall in Kei Besar.
We came back to Elat for dinner and then tried (although, as I wrote, we got recommendation not to do it:) to cross the mountains and get Fako, a village on the eastern side of Kei Besar. Wow, what a beautiful jungle. And the road was not bad at all. Yes, it is steep but there's quite good asphalt everywhere you go, and our motorbike was a real beast. We understood that getting to Banda Eli wouldn't have been such a big problem but it was already too late. And in Fako we found one very interesting stone beach – a “talking beach”. As the bank of it was quite steep, after every wave stones were rolling down creating amazing sounds. You could sit there forever and listen. But no, suddenly we were again surrounded by children and played “throw stones in to the sea”:) Throw further, throw with more jumps on water, you know, ha?
After Fako we came back to Elat again just to turn to Southern Daftel beach, said to be the best in Kei Besar, and believe me, it was like that. Ahh... emptiness and long crazily white sand beach just for you. I have also put one photo with jungle fires. A lot of them as it is very dry. Kei Besar is also famous for its birds – we heard several but one, cacatoa, saw only in captivity. How beautifuly it speaks and laughs. Like real human, unbelievible!:)
We had our dinner in one of just few Elat warungs and rushed to beds after drinking one bottle of Bintang beer (we found it with help of one local in a small shop. Try to find it on Kei Kecil – almost not possible). Night was hot, not like in Savana, but as we went to sleep early, woke up also early. After breakfast we rushed to the harbour and with a small speed boat came back to Tual, Kei Kecil. Gerson from Savana got a bottle of Bintang as a present:) He said he doesn't drink Bintang because it is „like water“ but... we know he is a big joker:)
On that day we didn't do much, just sat in Savana on the beach and chatted. But then in the evening we took the motorbike and went to Tual with my computer where finally I managed (phiu, still with huge effort) to upload dispatches to d-chasers. Well, that made me very happy because what's the point of writing when you guys cannot read it?:) When I was working Gael took bike to port to clarify Pelni Tidar schedule, and finally, when dispatches were uploaded, we visited a bank and came back „home“ under stars in the dark. That day two new guys joined us – Monica from Switzerland and one Dutch (indonesian born in Holland), aka Braziw:) Evening was very nice:)
On the last day in Keis, during low tide in the morning we hopped straight over sea bed to rocks in the east to see very old prehistorical paintings. Thanks to Ronald again for guiding us there. After coming back we took our snorkeling stuff and drove to Ohoililir village, north of Pasir Panjang (“Long sand”) beach. There we walked all Pasir Panjang to the south and snorkeled. Corals are destroyed here. This is sad but it looked not the same when we were coming back from the island tour. And Pasir Panjang itself... yes, it is the most beautiful beach on Keis. One can easily compare it to White beach on Boracay (Philippines) but there's one big difference – there it is for thousands and here it is just for you.
Today we did nothing – just chatted, sat, suntanned. And not only today but also during all of our stay Gerson told us a lot about local “things”. Yes, people here are Muslim or Christian but old traditions, amulets and magic here are still very vivid – everyone believes in them. A perfect example would be one happening when someone being mad at someone put a “sassi” (bad spell) on the bridge between Langgur and Tual, so for one week life on Keis was paralyzed because noone was driving over that bridge – everyone was afraid of the sassi. After they organized a ceremony to remove it life came back to normal. Crazy, isn't it?:)
Well into the midday Gerson finally took us to the port, and so we are now on Tidar which is several times bigger than our last one – Sirimau. A floating island, Gael says. And here we already have our separate cabin (II class), and here we go to eat to a separate canteen:) Yes, this also has to be experienced in traveling Indonesia.
To leave Keis was not easy, we were a bit sad. Simply because it is an incredible place, and moreover, we know it already so well. Tomorrow in the morning Banda islands await us, and in the afternoon – Ambon island. Ah, just not to forget – that photo where Gerson is showing a “finger“ is not what you think. Don't get offended because in Yogyakarta already long ago this sign meant something else, to be exact: “one black coffee, please”:) World is crazily beautiful and interesting, isn't it?:)

 

LT. Mes Kei salose. Išėjo taip, kad nepasiekėm Aru. Paprasčiausiai turėjom per mažai informacijos. Laive visų klausinėjom, kada plaukia laivas iš ten į Kei, ir visi turėjo savo versijas, tad... Negalėjom rizikuoti likusia kelione ir ten užstrigti kokiai savaitei. Tai buvo nelengvas sprendimas, nes Aru salose pabuvoti tikrai netenka dažnai gyvenime, bet gailėtis nėra ko - mes Kei rojuje.
Taigi savo laivą Sirimau palikome po 3 dienų apie 6 valandą ryto. Gerai, kad mus prižadino kaimynė, nes po 3 dienų tame uždususiame denyje buvom visai nusibaigę ir būtume miegoję ir miegoję:) Mano laikrodis rodė 5, bet juk buvome kirtę laiko juostą. Išlipę uoste buvome apspangę, ieškojom kavos. Na, kartu gavome ir vairuotoją, tokį truputuką apsišaukėlį – Tukan'ą. Jis nėra blogas, bet su juo nevažiuokite, nes išdurs jis jus, ir dar pakeliui tris kartus apsuks visą Tualą ir Langurą pasirodydamas, kad veža užsieniečius:)
Į Savanna Cottages, Ohoidertawun papludymį, įgriuvome apie 8 ryte, viską mielai aprodė charizmatiškasis Olandijoje gimęs Gersonas ir jo žmona Lucy, žmonės, kurie padeda ir pataria kiekviename žingsnyje. O kai išėjau į paplūdymį, man žandikaulis atvėpo... Tad gavę bambukinį namelį ir nusiprausę, čiupom motociklą ir išlėkėm į Tualą bei Langgurą (sakykim, kad tai vieno miesto-sostinės dalys). Pirmiausia aplakėm aukščiausią Kei Kecil viršukalnę dar vadinamą Kalvarijų kalva (su stotelėmis tikintiesiems ir Jėzaus statula aukštai ant kalno), nuo kurios atsiveria išprotėję salynų vaizdai. Tolumoje prieš išplaukdamas į Papua ūkavo Pelni Tidar, kuris vėliau, po 6 dienų, grįš paimti mūsų. Vėliau aplėkėm abi (!) interneto kavines Kei salose bandydami įkelti žinutes į d-chasers – jokių šansų. Mes juk pasaulio pakrašty! Tada dar nuvažiavom į ASDP uostą pasiklausti apie Keltus iš/į Dobo, Aru, tik šiaip, įdomaudamiesi – vėl nieko nesužinojom. Buvom alkani, tad prisivalgėm vienoje uosto valgyklėlėje, net nežinodami, kad mūsų laukia nerealiausia pasaulyje vakarienė, tad per tą vakarienę aš tik salotų pakramsnojau, o žuvį pasilikau pusryčiams. Dar prieš pat vakarienę pamatėme garsųjį Ohoidertawun paplūdymio atoslūgį – kol jūrą pasieki, turi nueiti daugiau nei kilometrą. Arba gali šokinėti per kažkokių gyvių sukurtus smėlio kupstus, lyg kokioje beribėje baltoje dykumoje. Nesuvokiami vaizdai saulei leidžiantis. Likusį vakarą praleidome su Stefani ir Danilo, puikia italų pora, su kuria prie stalo apšnekėjom daug smagių dalykų apie keliones ir ne tik:) Tiesa, alaus čia nusipirkti labai sunku, jo vargiai gauna net Gersonas, nes kai jo užveža į salas, kas nors jį visad nuperka visą ir pardavinėja dar brangiau:)
Kitą dieną, šeštadienį, vėl griebėm motociklą ir iškeliavom dviejų valandų kelionei į Matwair (Ohoidertutu). Pirma pusė kelio buvo puiki, antroji – gana sudėtinga, t. y. ta, kai kelio yra nedaug:) Bet paplūdymys... gal pora kilometrų tik tau, su nusvirusiomis kokosų palmėmis, žaliu vandeniu ir bangomis. Kai atsiduri ten, supranti, kad ta vieta yra tikrai niekur, t. y. pasaulis, kuriame tu gyveni ten absoliučiai neegzistuoja. Atgal vairavo Gaelis, ir pasiekę pusiaukelę, Diano kaimą, nusukome į Letvuaną or Evu. Pirmąjame aplankėme dvi olas (Gua Air) su nepaprastai gražiu vandeniu (pagaliau įgyvendinau savo svajonę ir išsimaudžiau vienoje iš jų!), o antrąjame maudėmės su vietiniais žmonėmis gėlo vandens baseine. Ech, kokia diena. Ir tik pažiūrėkite į nuotrauką, kokia vakarienė laukė mūsų...
Šiandien iš pat ryto buvome sutarę su Danilo ir Stafeni, kad atvažiuosime pas juos į Pasir Panjang paplūdymį (jie išsikėlė į Coastal Cottages, Ohoililir kaimą, Pasir Panjang, vadinamą gražiausiu paplūdymiu Kei, ir patikėkite, taip tikrai yra), kur jie buvo sutarę dėl valties į vakaruose esančias saleles. Važiuojant pas juos, likus kokiam kilometrui, mums nuleido padangą, tad teko nusistumti motociklą, kuriuos vėliau Gersonas pasirūpino. Išplaukėm ir visą dieną praleidom trijose salose (iš 112 – tiek jų yra čia): Nai, Watokmas ir Ohoiew. Ech, kad žodžiais tai galėčiau apsakyti... Tai buvo vieni iš kelių gražiausių mano gyvenime matytų paplūdymių (o mačiau tikrai daug:), paskutiniuose dviejuose tupėjo pelikanai. Taip, pirmą kartą gyvenime šalia mačiau pelikanus. Iki šiol negaliu atsigauti. Ačiū Stefani ir Danilo už tokią puikią dieną. Ačiū likimui, kad mane čia atvedė. Gaila, kad negaliu įkelti daugiau nuotraukų, nes kiekviena jų yra geresnė už kitą... Labanaktis,
EN. We're in Keis. Haven't reached Aru. Had too little information about boats coming back from there. On Pelni Sirimau we asked many people about those ASDP and other boat schedules but everyone had their own versions, so we couldn't risk and stay there stranded for longer. Decision was not easy but we had to take it. Sure, you don't get a chance to be in Aru very often but we have no regrets – we're in Kei paradise.
And so, we left our Sirimau after 3 days of traveling at 6 o'clock in the morning. Actually, our neigbours woke us up because after 3 days on this over-smoked, over-heated and all-night-loud deck we were quite exhausted and would have slept and slept:) My watch showed 5 but only then we realized that the ship made time zone crossing. We were still very sleepy when off ship, so went out to harbour to look for coffee. First, as it happens always, we found a driver, not a good one – Tukan. Well, he's not a bad guy but if you meet him, don't go with him because you'll get cheated, and he'll turn around town 3 times to show-up he has foreigners on board:)
We came into our planned Savanna Cottages, Ohoidertawun beach, at 8 o'clock in the morning where were instantly met by charizmatic owner Holland born Gerson and his nice wife Luce. Very nice people who help you with every step you make. When I took a glance at the beach there a bit later, I lost my breath... We had some plans, so after getting a bungalow and showering, we took a motorbike and went out to Tual and Langgur (capital, divided city). On the way we first stopped at Calvaria Hill (with stops for piligrims and Jesus statue on top of the hill), highest point on Kei with incredible views of archipelago. In the very far away distance there was another Pelni Tidar docked, giving 3 signals for the leave, the same ship that will come back in 6 days from Papua to take us further. Later we went around all (2!) internet places on Keis trying to upload messages to d-chasers – no chance. But wait... this is probably normal, as we are at the edge of the world?!:) Then we went back to the port, this time ASDP part, just for our interest to check the schedule of infamous Tual-Dobo-Tual ferry, and again found no information. Ah... We were tired and hungry, so sat down for a great dinner at one Rumah Makan. At that time we somehow didn't realize what a nice dinner was waiting for us at cottages. I was so full then in the evening that tried only one salad, and left everything else for the breakfast. Just before dinner at Savanna we got to see the famous Ohoidertawun low-tide – the sea was more than a kilometer away. We went there to see the water, jumping on small sand-hills created by some sea-creatures. We felt like being in some endless white desert with incredible views as sun sets. We spent the rest of the evening with Stefani and Danilo, nice pair of Italians, discussing about journeys and many other things:) Just not to forget – beer here is a big comodity, even Gerson is getting it not easily. Usually when it is shipped to islands, someone buys it all and resells at much higher prices:)
The next day, on Saturday, we took the motorbike again (you just cannot be here without it) and went onto two-hour one way trip to Matwair (Ohoidertutu). First part of the road was great, the senod one – quite complicated, i. e. there was almost no real asphalt road:) But the beach then... some two kilometers of unspoiled sand with overhanging coconut palms just for you. And that green water, and those waves... When you are here, you really understand that you are nowhere, that the world you live in doesn't really exist anymore. Gael took the wheel to drive back home and at Dian village we turned to Letvuan and Evu. Firs has incredibly beautiful caves with crystal clear waters, and a second one – frech water springs for bathing. Ah, what a day, just check the photo of our dinner at the end of it...
We agreed with Stefani and Danilo that for today we join them at Pasir Panjang (they changed to Coastal Cottage, village of Ohoililir, Pasir Panjang beach, said to be the most beautiful beach in Keis and believe me, that is true), where they chartered a boat to small islands west of Kei Kecil. When on the road to meet them, around 1 km left, our tire went flat, so we had to pull our motorbike to them (later Gerson fixed the tire as we were riding islands). We sailed off and spent the whole day in three incredible islands (totally Keis have 112 islands): Nai, Watkomas and Ohoiew. Ah, if I had words to describe the beauty of those places. One of most beautiful beaches I have ever seen (and believe me, I saw many:), last two having pelicans sitting on them. Yes, it was first time in my life that I saw pelicans nearby. My mind still dizzy because of these views:) Thanks to Stefani and Danilo for this incredible day. Also thanks to my fate tha brought me here. Shame I cannot load too many photos, of which every one is better than another... Have a good night,
Saulius

LT. Kaip ir rašiau, esame dideliame laineryje KM Sirimau 4 dienų (3 parų) kelionei į Aru salas. Šiuo metu plaukiame palikę Tanimbarus, sostinę Saumlaki, rytine Tanimbarų puse, ir ryt anksti ryte turėtume pasiekti Kajų salas, o vakare atvykti į Aru. Žvelgdami į atstumus spėjame, kad mūsų kelionė – apie 1500 km. Tokia „transporto priemone“ keliaujame pirmą kartą, tad, manau, tai nusipelno trumpo atskiro pasakojimo.
Pirmiausia – laivas labai didelis, jis talpina apie 1000 žmonių (sakė, kad kiti dar didesni - 2000). Kai klausėme elektriko, jis sakė, kad laivas pagamintas 1991 metais, taigi nebejaunas. Jis turi 7 denius, ligoninę, mečetę, biblioteką (taip rašo plane, bet mes dar jos neradom:), karaoke barą (be alkoholio!:), mažytį kino teatrą, keletą kioskų ir atvirą kavinę pačiame viršuje. Vakar gavom šansą aplankyti ir kapitono tiltelį (tiesiog ten nuėjome:), mums mielai parodė modernų radarą ir maršrutą su visų salų aplinkui pavadinimais bei palinkėjo gero kelio. Šiuo metu laivas veža nežinau kiek, bet daug daug tonų visokių svogūnų ir bananų:) Kai pagalvoji – juk baigs kelionę ir pasuks atgal Papua, bet kam į Papua vežti bananus?:)
Pirmą vakarą, kai įlipome į laivą, ant mūsų bilietuose nurodytų lovų jau kažkas miegojo, bet netrukus mandagiai jas perleido. Kiekvienoje kajutėje ekonominėje klasėje (kitokių bilietų negavome) be jokių pertvarų miega 100-200 žmonių, čia labai karšta, kondicionieriai vos veikia, tad miegoti nelengva. Ir dar ypač, kai kiekvienas su savo mobiliaku ką nors groja arba žaidžia. Na aišku, ir kam gi tos ausinės?:) Labai gerai, kad kiekvienoje didelėje kajutėje yra modernus dušas – rytais kuo puikiausiai nusiprausiame. Kiekviena lova turi rozetę pasikrauti telefonui ar kompiuteriui, bet mūsų rozetės neveikia, tad vaikštome pas kaimynus. Su visais aplinkui jau seniai susidraugavome, visi labai draugiški. Esame vieninteliai ne indoneziečiai šiame laive, tad visi nori su mumis pasikalbėti:) Kiek kalbame, praktiškai visi „kaimynai“ yra iš Flores ir Javos, dauguma jų tikrai jauni, net 18 neturintys, keliaujantys darbo ir laimės ieškoti į resursų pilną Papua.
Kalabahį palydėjome jau tamsoje, o tada apėjome visus denius ir susipažinome su visa infrastruktūra. Buvome apšalę surasti kino teatrą ir karaoke, tad pirmą vakarą nuėjom ten. Dainininkė dainavo labai gražiai, bet dalyviai buvo labai kuklūs (tik vyrai!). Jokio alkoholio, kaip ir sakiau, čia nėra, tad visi sėdi prie stalų ir geria coca-cola:) Apie 21:30 karaoke pasibaigė ir ėjome miegoti.
Vakar visą dieną praleidome vaikščiodami tai šen tai ten, fotografuodami ir miegodami. O vakare, nusipirkę arbatos, nuėjome į kiną. Su mumis buvo dar du žmonės, o filmas... rodė (pavadinimo neprisimenu:) kažkokį visų festivalių nugalėtoją, argentinietišką filmą, kurį galiu tiesiog pavadinti „nuogybių-nuogybe“:) Na, suprantama, kad jis labai gilus, bet ispaniškai mes nesupratome, indonezietiškų subtitrų – taip pat, tad... prisijuokėme gerokai:)
Šįryt apie 10:00 laivas prisišvartavo Tanimbaruose, Saumlaki. Chaosas didžiulis, nes įvykis didžiulis – kartą per mėnesį. Kuprines palikę kapitono tiltelyje (ačiū jiems) išbėgome į prieplauką nusipirkti vaisių ir vandens. Šiek tiek panikavau palikdamas už nugaros laivą, vis galvojau „o jei jis nuplauks“. Kai pamačiau visus lauke pliundrinėjančius iš mūsų kabinos, pasidarė ramiau:) O kai grįžom, visi per visus turėklus buvo permetę daug daug virvių ir į denius kėlė bananus bei kitas dėžes. Kažkokia studentų grupė palydėjo į laivą savo draugus, prieš tai stipriai apsikabindami ir verkdami. Visi kiti artimieji, lydėdami savus irgi verkė. Tada tie, jau laive, dainavo atsisveikinimo dainas, o tie krante – atsakydavo tuo pačiu. Kažkaip liūdna buvo ir įspūdinga, bet kai išplaukėme visi jau šypsojosi.
Dabar saulė vėl leidžiasi, dangus giedras, bet bangos nemažos – jau matėme kelis šiame laive susirgusius jūros liga. Tad tokios tokelės. Šypsomės ir iki greitai,
EN. Like I wrote before, we are on big liner KM Sirimau for our 4 day (72 hour) trip to Aru islands. Right now we sail off eastern shores of Tanimbars, just few hours ago left Saumlaki, the capital. Next morning we should arrive to Kei islands, and in the evening to Aru. When looking at distances we quess we will cover 1500 km. With such “means of transport” we travel for the first time, so it really deserves a separate dispatch.
First, this ship is huge and carries 1000 passengers (they said others are larger and carry up to 2000). When asked, electrician said this ship was built in 1991, so it is not the newest. With 7 decks, it has a hospital, mosque, library (well, it is on the ship plan but we didn't find it:), karaoke bar (no alcohol!:), small cinema, few kiosks and an open-air cafe on the top deck. Yesterday we used our chance to visit captain's bridge (we simply walked there) and were shown a modern radar with route and names of all islands around us. They also wished us good luck. Now the ship carries many many tons of shallots and bananas:) When you think – it will end up its journey and will turn back in Papua, so why to bring bananas to Papua?:)
On the first evening when we boarded the ship someone already slept on our beds but when asked let us on them politely. Every sleeping cabin on this ship has some 100-200 places that are not separated from each other, it is very hot and humid here, contitioners hardly function, sleeping is difficult. Not to mention those tens of mobile devices that play loudly all kinds of music all night – yeah, what for do they have earphones?:) One thing in all cabins is really great – modern shower, so you can wash yourself without any problem. Every bed has an electricity socket next to it but ours do not function so we have to use neighbours ones. Being the only not Indonesian on this ship we already know everyone, everyone is really friendly. So far we had some 100 conversations with many different people:) Most of them on this ship are from Java and Flores, many very very young (much less than 18), going to Papua, an island full of natural resources to look for the job, to find their dream.
And so, starting this trip we left Kalabahi in the dark, then went around all decks and got acquinted with infrastructure. We were stunned to find all things I wrote before on board here, so on the first evening took our chances and went to karaoke. There, the singer was singing really well but public (only men!) was a bit modest. No alcohol, so everyone sits and drinks coca-cola:) at around 21:30 the karaoke was over and we went to sleep.
Yesterday we spent the whole day walking around, taking photos and sleeping. And in the eveing we went to cinema. There were to more persons watching the movie with us but the movie... they were showing (don't remember the name) a winner of many film festivals, an Argentinian movie which I could only call “nudity of nudities”:) Of course, we saw it was quite deep but we didn't understand spanish, aswell as subtitles in Bahasa Indonesia, so what was left was to laugh:)
This morning at around 10:00 ship called at Tanimbars, Saumlaki. Big chaos around because the event is big, as the ship comes only once a month. We left our bags at captain's bridge (thanks!) and ran out to the jetty to buy water and fruits. I was a bit nervous to leave the ship behind and was thinking like “what if it sails away without us” but when saw people from our cabin also buying things, I got calmer. When we were back, chaos has increased: over all ladders there were ropes and people were lifting bananas and other things to the ship. Relatives and a group of students were saying goodbye to their loved ones, so many people on the jetty were crying and hugging. A touching and impressive view. Then those who were already on the deck, started singing to the shore some “goodbye” songs, the ones on the shore were answering. Ahh... I got a bit sad but when we left everyone was smiling.
Now the sun is already setteing, sky is blue but waves quite big – we already saw few sea-sick people on board. Smiling to you all! Till later,
Saulius

 

LT. Sugrįžti į Alorą po dviejų metų, vėl nusigauti taip toli, į tikrą pasaulio pakraštį, tikrai neįtikėtinas jausmas. Linkiu, kiekvienam patirti kažką panašaus. Kai jauti, kad šios salos, kurios yra „niekur“, tau nebėra svetimos, kad jose esi palikęs dalelę savęs.
Taigi mūsų ASDP laivas Kalabahyje prisišvartavo labai anksti. Dar tamsoje už nugaros palikome Terewengą, Pantarą, Purą ir kitas salas. Šįkart atplaukėme greičiau nei prieš du metus, kai brėkštant galėjome gėrėtis visais ugnikalniais aplinkui. Kitaip nei praeitą kartą, kai mums padėjo žmonės, šįkart jau žinojome kur eiti. Viešbutyje Adidharma buvome apsistoję praeitą kartą, tad norėjome išbandyti ką nors nauja. Melati taip pat iki vidudienio buvo pilnas, tad patraukėme į Pelani Indah ir tikrai nelikome nusivylę. Bevielis internetas, alus šaldytuve vestibiulyje, gražus vidinis kiemelis su mangmedžiais ir gėlėmis, uau... Prancūzas Filipas irgi apsistojo šioje vietoje – gavo kambarį prie mūsų. Persimetę keliais žodžiais nusiprausėme ir griuvome miegot.
Pamiegoję pora valandų išėjome į miestą, užvalgėme šalia naktinio turgaus (praeitą kartą naktimis jame degė žvakės – labai gražu, žvilgterėkite į nuotraukas iš kelionės per Nusa Tenggara) ir pėstute patraukėme ieškoti savo nuostabiųjų Mainmor ir Mali paplūdymių, kuriuose lankėmės praeitą kartą. Ėjome ilgai, manau, kad apie 10 km, nusvilome kaklus ir rankas kaip reikiant. Pakeliui užėjome į vienus namus, kuriuose praeit1 kart1 buvome sustoję alaus. Iš pradžių mūsų neprisiminė, bet turėjome nuotrauką, tai kai pamatė... ech, nerealu!:) Galiausiai, po kokių 3 valandų ėjimo, jau su vaikais turškėmės Mainmor turkio spalvos vandenyse. O iš ten patraukėme į Mali ir likome ten maudytis ir nardyti iki saulėtekio. Sunku apsakyti tą grožį, kuris mus supo. Gali fotografuoti be perstojo, ir kiekviena nuotrauka yra gražesnė už praeitą.
Vienas dalykas, kuris nuostabus čia – tu esi „žvaigždė“:) Visi (taip, ir suaugusieji) bėga, juokiasi ir šaukia „halo mister“, o tu tik kilnoji ranką, sveikiniesi ir šypsaisi. Užtenka tik pamirksėti ir visi griūna juoktis:) O kai fotografuojiesi, tai visi turi su tavim nusifotografuoti, tad jei pribėga 5 vaikai, tai yra mažiausiai 5 fotografijos. Galiausiai pradedi elgtis kaip tikra įžimybė – jiems leidi su tavimi nusifotografuoti tik vieną kartą. Kitaip tai tęstųsi be galo. Bet atsisakyti sunku, nes nuoširdumas veržiasi pro kraštus. Kartais matai, kad jie stovi, tau šypsosi, ir laikydami lyg „nematomai“ telefoną, tave fotografuoja:) Taip, žmonės čia labai kuklūs ir nuoširdūs. O jei pasakai žodį indonezietiškai, kuklumas staiga dingsta ir visi puola juoktis:)
Tad pirmąją dieną baigėme Kalabahio prieplaukoje valgydami ant žarijų keptą žuvį, gerdami Bintangą ir su Filipu diskutuodami apie pasaulio problemas:)
Kitądien iš pat ryto išlėkėme į gatvę ir už 150.000 rupijų (~10 dolerių) išsinuomavom motociklą. Gavom ne kokį – sustojus ir atleidus akseleratorių jis visą laiką užgesdavo, tad junginėti kojom bėgius ir rūpintis „trauka“ bei posūkiais vienu metu nebuvo lengva, bet kaina buvo gera:) Galiausiai „išsiprofinau“ ir jau važiavom tikrai atsipalaidavę:) Pirmiausiai nuvažiavom į Pelni biurą dar kartą įsitikinti, kad mūsų laivas KM Sirimau 4 dienų kelionei į Aru salas tikrai atplauks rytoj. Viskas buvo gerai, ir patraukėm į kelionę. Aplėkėm visą Aloro salos „paukščio galvą“ - apie 80 km, mažąją salos dalį (didžiajai tikriausiai reikėtų savaitės). Aplankėme labai ilgą ir gražų Pasir Batu Putih (baltųjų akmenų paplūdymį), iš visų pusių uždarytą aukštų kalnų, išsimaudėme ir panardėme. „Tikrasis“ kelias aplink salą čia baigėsi, tad važiavome serpantinais labai siaurais ir sudarkytais, kartais su visiškai išbyrėjusiu asfaltu, keliukais. Buvo nelengva, bet kai neskubi – įveikiama. Paskutinė atkarpa vakarine „paukščio galvos“ dalimi buvo įspūdinga: Buaya (Krokodilo), Ternate, Pura ir Kepa salos-ugnikalniai buvo visai čia pat. Ir ką jau kalbėti apie milžinišką Pantarą, su kuriuo susiję tiek gerų ir keistų (nesakysiu, kad blogų) prisiminimų praeitoje kelionėje. Sustojome ir gražiuose Alor Besar ir Alor Kecil kaimeliuose. Paskutinysis turi labai gražų Rumah Adat – bendruomenės namą. Išsimaudę smėlėtame paplūdymyje netoli Alor Besar suskubome namo, nes saulė jau leidosi, o mūsų žibintai neveikė. Prieš pat tamsai uždengiant dangų (saulė jau buvo nusileidusi:), įvažiavom į Kalabahį. Mūsų motociklo nuomotojas buvo nepaprastai laimingas, kai mus pamatė, buvo matyti, kad jis nerimavo:) Vakaras vėl neprailgo pakrantėje.
Paskutinę dieną neturėjome daug laiko, nes vakare turėjo atplaukti mūsų laivas. Dar kartą nulėkiau į Pelni biurą. Mane vėl užtikrino, kad viskas gerai, kad 17-18 valandą laivas bus čia. Tuomet su viešbučio administratore išsiderėjom, kad viešbutį galime palikti veliau – 3 valandą dienos. Tai leido mums dar pakeliauti ir nusisamdę ojekus nuvažiavome į kalnus aplankyti Mombang ir Kopidil kaimelių bei vėl išsimaudyti savo mieląjame Mainmor paplūdymyje. Grįžę nusiprausėm ir patraukėm į uostą, šalia kurio pavalgėme ir stebėdami jaunimą, žaidžiantį futbolą, laukėme savo laivo. Jis atplaukė laiku! Sunku tuo patikėti, kai Kalabahį jis aplanko tik kartą per mėnesį plaukdamas tūkstančius kilometrų per visas salas iš Javos į Papua. Tolumoje laivas atrodė mažytis, bet kai jis priplaukė... uh. Dabar jau rytas, sėdime viršuje kavinėje, 7-ame denyje ir skrodžiame  Sawu jūros vandenis. Dešinėje Rytų Timoras, kairėje - Wetaras. Bet apie tai – kitą kartą:) Pasigėrėkite nuotraukomis. Ak, ir dar: mūsų kelionė tik dabar oficialiai prasidėjo, mes įplaukėm į Molukus! Iki ir linkėjimai,
EN. To be back in Alor after two years, to be so far away, at the edge of the world, is an incredible feeling. Wish everyone could experience something like that. When you feel that these islands, being literally “nowhere”, are not strange to you, that you have a part of you here.
And so our ASDP came very early to Kalabahi. Tereweng, Pantar, Pura and other islands were behind us in the dark. Last time when we came it was already dawning and we could enjoy view of all volcanos around us. Last time when we got off, we were helped by people but now we knew where we were going. We stayed in Adidharma two years ago, so this time wanted to try something new. Checked Hotel Melati (said to be best in town) but it was full until noon, therefore we had no choice but to go to Pelani Indah. In the end we were very surprised: wi-fi, beer in the fridge in hotel's lobby, beautiful inner garden with mango trees and flowers, wow... A Frenchman from the ferry Philippe also came to this place and got a room just nearby. We exchanged a few words with him, showered and went to sleep.
After few hours of sleep we woke up and walked out to town, had our first meal in Kalabahi near the night market (lit with candles at night, very beautiful, check photos from last journey to Nusa Tenggara) and walked all the way to Mainmor beach, a beautiful one that we already knew. Think we walked around 10 km and burned our necks and arms in the very hot sun. On the way we found one house where we stopped for a beer last time. First the owner didn't recognise us but after we showed him a photo of all of us together... ahh, crazy!:) Finally, after some 3 hours of exhausting walking in the heat we were swimming with kids in turquoise waters of Mainmor. Later we went to Mali and stayed there almost until sunset. If you want me to describe the beauty around those beaches... I cannot. You can take as many photos as you want, and every photo is more beautiful than the previous one.
One thing that is crazy here is that you are a “star”:) Everyone (yes, and grownups too) runs, laughs and shouts  “halo mister”. And what you do is lift your hand, smile and say hello back. Blink with one eye and everyone falls apart laughing:) And when you take photos, everyone has to take them with you. Like when 5 children come, it is 5 photos. In the end you start behaving like real “star” and let them take only one photo, otherwise it would last forever. But it is hard to refuse this huge sincerity.  Sometimes you see them standing, smiling and secretly taking a photo with the phone, pretending as if nothing is hapenning:) Yes, people are very modest but very sincere here. And if you say a word in Indonesian, the modesty disappears and everyone falls into laughter:)
We ended the first day in Kalabahi pier. Barbeque fish, Bintang and conversations with Philippe about all problems of the world:)
Next morning, quite early, we went out to street and for 150.000 rupiah (~10 dollars) rented a motorbike. Was not a good one – when you stop and release accelerator the engine also stops. It was not easy to control gears with your feet, switch turning signals and care about accelerating at once but price was good:) In the end I got used to it and the driving was quite relaxing:) So, first we went to Pelni office to make sure our ship KM Sirimau for 4 day journey to Aru islands is really coming tomorrow. Everything was fine and we went on to our motorbike journey around Alor's “bird's head”, the smallest part (for biggest one you'd need a week?). I the end it turned out to be an 80 km drive. First we arrived in Batu Putih (White Stone) village with the beach of the same name, a very long and beautiful bay with white coral stones, totally enclosed by mountains. We swam and snorkeled there. The “real” road around the island ended here, so we had to go up and down the montains on very narrow and damaged, sometimes stone-only roads. It was not easy but when you are careful and don't hurry, manageable:) Last (western) part of the “bird's head” was stunning: Buaya (Crocodile), Ternate, Pura and Kepa volcano-islands just there in the sea. And impressive contours of Pantar, an island that has brings so many mixed (don't want to say bad because it is a very beautiful place) memories from last journey over Nusa Tenggara. We also stopped in beautiful villages of Alor Besar and Alor Kecil. The last one has a very beautiful Rumah Adat (community house). We had spent the rest of the evening on a beautiful sandy beach near Alor Besar and hurried home. Sun was already setting and our motorbike's lights didn't work, so driving in the dark was not an option. Just before dark set in, we came to Kalabahi. Good timing:) Our motorcycle renter was really happy to see us – you could feel he was worried. For the evening we again went to the port.
We didn't have much time on the last day because our ship had to arrive early in the evening. Therefore I went to Pelni office again. They assured me that everything is fine and ship arrives as planned at 17-18 o'clock. Gael went to bargain with the hotel administrator and got a permission to check out at 15:00 latest. This let us to hire ojeks and go to mountains for small villages of Mombang and Kopidil. We again ended up in our beautiful Mainmor beach. Showers when back was a great thing after such a hot day. We checked out and went to the port where just before leaving we had an evening meal and watched young people play football. Our ship arrived on time! Quite incredible when you think that it comes to Kalabahi only once a month after covering thousands of kilometers cruising from Java to Papua. The ship looked small from far away but when it came... uhh. Now it is morning, we're sitting in the Cafe on the 7th deck, covering miles in Sawu sea. On the right East Timor, and on the left Wetar island can be seen but about all of this – next time:) Have a look at photos. Ah, and again: our journey has just officially started, we just entered Maluku waters! See you and best wishes,
Saulius

 

LT. Mes vėl ASDP naktiniame kelte iš Kupango, Vakarų Timoro, į Kalabahį Aloro salyne. Po lygiai dviejų metų. Taip keista – viskas taip aišku. Žinai, kur eiti, žinai, kiek maždaug kainuoja, moki keletą žodžių indonezietiškai...
Bet pirmiausia apie skrydžius. Taigi su Gaeliu susitikome Stambule ir pratupeje keleta valandu oro uoste (laikas tikrai neprailgo), 01:20  vietos laiku išskridome į Jakartą. Turkish Airlines skrydis buvo tikrai puikus tik ilgas (geriausias maistas, 12 valandų:). Nusileidome Jakartoje apie 18:00 (vietos laiku) ir iš II terminalo pėstute su žemėlapiu pasukome į viešbutį, kuris turėjo būti arti ir „oro uosto teritorijoje“:) Na, ėjome tik kokią valandą, matėme jį iš toliau, bet niekaip negalėjome prieiti – teko apsukti keletą kilometrų apie kažkokias tvoras, pereiti vandens kanalą ir po to, per kitų viešbučių garažus, suplukus ir pasruvus nuo prakaito, ateiti į savąjį „POP! Hotel Jakarta”:) Tik tuomet pastebėjome, kad prieš pusvalandį jau stovėjome už kokių 50 m nuo šios vietos, tik nuėjome ne į tą pusę:) Bet viešbutis buvo puikus, ir naktis buvo gera, tik trumpa. Bet kokiu atveju labai džiaugėmės, kad į Jakartą skridome be tarpinės stotelės, kaip seniau, o tiesiai, tad galėjome nors pamiegoti, o ne praleisti naktį ant suoliukų II terminale:) 5 valandą kėlėmės ir išlėkėm skrydžiui Jakarta-Denpasaras (Balis)-Kupangas. Taip jau skridome prieš pora metų ir tai, neabejotinai, vienas iš gražiausių skrydžių pasaulyje! 4 km aukščio Javos ir Mažųjų Sundos salų ugnikalniai visai po lėktuvu (Bromo su Semeru, Agungas ir Rinjani buvo visai čia pat), o ką jau kalbėti apie visas salas su paplūdymiais, kurias esam perkeliavę. „Garuda Indonesia“ vėl nustebino – naujas lėktuvas, puikus aptarnavimas, maistas kiekviename skrydyje. Balyje vėl nereikėjo išlipti iš lėktuvo...
Kupange ir Vakarų Timore sausra, tad karštis ne per didelis (34 laipsniai:), nes labai sausa. Iš oro uosto paėję kilometrą, kaip ir prieš du metus, pasigavome bemo su garsia muzika ir krykščiančiais vaikais į centrą (Kota). Lavalon'e vietos apsistoti nebegavome, tas pasukome į šalia esantį Maliana viešbutį. Puiku! Persirengę nuėjome į Lavalon'ą ir sėdėdami prie buvusio „mūsų“ staliuko, žvelgdami į milžinišką Kupango įlanką, atsidarėme pirmąjį šios kelionės alų Bintangą. Ech... O tada nulėkėm į PELNI laivų biurą ir šiaip ne taip (kalbos barjeras:) nusipirkome bilietus Kalabahis-Saumlaki-Tualas-Dobo (Aru ir Kei salos, laivas Sirimau) bei Tualas-Bandaneira-Ambonas (Banda ir Lease salos, laivas Tidar). Taigi visų mūsų metų darbas nenuėjo veltui ir surasta informacija buvo teisinga, o tai reiškia, kad dabar Maluku kelionė tikrai vyks, phiuu!:) Tą vakarą praleidom Kupango centirėje prieplaukoje kalbėdami su vienu vietiniu gidu Ayum, kuris mums atsakė į labai paprastą klausimą, kodėl niekas nesimaudo Kupango ir Lasianos paplūdymiuose – nes čia paskutiniu metu nemažai sūrių vandenų krokodilų (buaya vietine kalba), o kas juos žino, žino, kad jie milžiniški:) Taigi jei esate Kupange, neskubėkite šokti į nuostabų Sawu jūros vandenėlį – galite būti suvalgyti:) Galiausiai naktiniam turguje (Pasar Malam) suvalgėme nuostabų jūrų ešerį, keptą ant grotelių indonezietišku-stilium:)
Kitądien atsikėlėme tik vidurdienį. Po visų kelionių buvome labai pavargę. Pavalgę pusryčius susiorganizavome motociklus su vairuotojais į Toblolo, esantį 35 km piečiau Kupango, turintį puikų paplūdymį (be buaya:) Maudėmės, aplankėm patį Toblolo – žvejų kaimą. 95 % Timoro gyventojų yra krikščionys, bet ir šiaip visi žmonės labai draugiški. Grįžome vakare. Jį taip pat praleidome naktiniame turguje. Valgėm kalmarą:) Keturi Kupango studentai prisijungė prie mūsų. Buvo smagu:) Šįryt išskubėjome į Boloko uostą, į savo laivą. Jei norite nusipirkti bilietus lovai, o ne sėdėti visą naktį denyje, turite atvažiuoti šiek tiek anksčiau:) Kitaip nei praeitą kartą, su mumis laive dar du olandai ir prancūzas.
Nuo kelto denio akimis palydėjome Kupangą – nebuvo liūdna, nors jis mums labai labai patinka. Keista. Galbūt todėl, kad žinome, jog čia galima sugrįžti...
EN. We are on overnight ASDP ferry from Kupang, West Timor, to Kalabahi, Alor archipelago. So strange when you know everything – you know where to go, what it costs, you can speak a bit of Indonesian...
But first about flights. So, we met with Gael in Istanbul and after few hours in noisy airport at 01:20 local time left for Jakarta. Flight was great but long (best food ever, 12 hours:). We touched down in Jakarta at around 18:00 local time and walked out of Terminal II to look for our hotel. It had to be “close to airport”:) but it tooks us an hour to walk to it. We saw it from far away bus could not find direct road to it, so we walked some kilometers around huge fences, crossed water channel and went out to our hotel, tired and sweating, through other hotels' garages:) There it was finally our “POP! Hotel Jakarta”. Only then we noticed that half an hour before we were standing 50 m from entrance and by accident walked into another direction:) Hotel was very nice, night too but a bit short. We were happy we flew to Jakarta directly, so this is how we had time to sleep in a hotel. Not like last time when we spent the night on benches in Terminal II:) Still we woke up at 5 in the morning just to rush back to the airport and get our flight Jakarta-Denpasar-Kupang. We did this flight 2 years ago, and no doubt, this flight is one of the most beautiful in the world! 4 km height Java's and Lesser Sunda Islands' volcanos were just below the plane (Bromo with Semeru, Agung, Rinjani). And all of those islands with beaches that we traveled last time. „Garuda Indonesia“ surprised us again – new plane, perfect service, nice food for every flight. In Bali we once again didn't have to go out of the plane...
Kupang and West Timor at this time of the year suffers from draughts, so heat doesn't seem so unbearable (ok, it is 34 degrees:). We walked a kilometer from airport like last time and got our bemo with loud music and cheering children to the downtown (Kota). There were no free rooms in our beloved Lavalon, so we went to the adjecent Maliana and didn't regret it. Nice! Then we changed and got back to Lavalon to have first beer Bintang of our trip. Just imagine: we sit at „our table“ like 2 years ago with huuuge Kupang bay in front of us. Ahh... That didn't last long as we rushed to PELNI office to get our so much needed tickets for journeys between Maluku islands. And we managed it somehow (language barrier?:), so now we have tickets up to Ambon through Tanimbar, Kei, Aru and Banda islands with ships Sirimau and Tidar. So now it means that our Maluku journey is really happening and hard work during last half a year was worth it, phiuu!:) We have spent that evening on Kupang's pier talking to local guide Ayum, who answered a very simple question of ours: why noone swims in Kupang and Lasiana beaches? And so... in recent years a lot of salt water crocodiles (buaya in local language) started coming into the Kupang bay, and those who know them know they are huge:) So, if you are in Kupang, do not hurry too much to jump into beautiful waters of Sawu sea because you can be eaten:) Late in the evening we went to Pasar Malam (night market) to get our indonesian-style-barbeque-red-napster!:)
We woke up just at mid-day the next day as we were very tired after all those flights. We had breakfast and got ojeks (motorcycles with drivers) to go to Toblelo, ~35 km south of Kupang that has a beautiful beach (no buaya:) We swam and visited Toblolo, a fishermen village. As you know 95 % of Timors population is Christian but actually all the people here are VERY friendly. We came back in the evening and again spent it in the night market. We had barbequed squid. 4 Kupang students joined us. Was fun:) This morning we rushed to Bolok harbor, to our ship. If you want to get tickets for bed on this ferry, you have to come earlier. Otherwise you spend a night on the bench outside:) Not like last time when we were alone, now there are two Dutch and a Frenchman with us on this boat.
We said goodbye to Kupang – no sadness although we like it very very much. Maybe because now we know that we can come back here...

 

LT. „Tuščiame viršutiniame aprūdijusio krovininio kelto denyje naktį niekada nebūna per daug jauku. Vėjo beveik nėra, tačiau keltas siūbuoja, o degančios kelios aprūkusios lempos metalinį žaliai dažytą denį nutvieskia blankia geltona šviesa. Ji vis tiek nustelbia žvaigždžių spindesį ir įžiūrėti galima tik pačias ryškiausias. O taip norėčiau matyti Paukščių Taką. Už borto – aklina tamsa. Ir tas keistas jausmas prie jo priėjus, kad kažkas ten visgi yra. Delfinai. Suplojus delnais atsiliepia „ki ki ki“. Atsigulti ar atsisėsti galima tik ant denio, arba ant sulūžusio pusės kūno siaurumo suoliuko. Šalia jo ant ištemptų virvių džiūsta jūreivių drabužiai ir rankšluosčiai. Rankos limpa, palaižęs pirštus suprantu, kad jos apsinešę druska, per dienos karštį pakilusia į orą su vandeniu. Kaip ir visa kita – fotoaparatas, kuprinė, visi jie padengti vos matomu šviesiu druskos dūmeliu. Mes tropikuose, bet naktį atviroje jūroje vėsu, ir traukiuosi vienintelį megztinį. Laikas bėga lėtai, vieninteliai garsai – monotoniškai zvimbiantys išmetamų dujų kaminai ir bangų mūša į korpusą – svaigina. Kūnas, pavargęs po ilgos dienos karščių, prakaito ir kuprinės ant pečių, linksta, todėl sėduosi ant šalto denio ir nugara atsiremiu į metalinę kapitono tiltelio sieną. Akys merkiasi. Nejučia, dar kiek budraudamas pradedu sapnuoti. Namus. Kaip būtų gera dabar įkristi į lovą. Bet kokią, tiesiog išsitiesti...

Nepasakysiu, kiek tiksliai buvau „išsijungęs“, bet kai pramerkiu akis, jau brėkšta. Sunkiai pakylu ir priėjęs prie borto atramų pažvelgiu į jūrą. Taip, tolumoje salų krantai ir nuostabus rausvai mėlynas ryto dangus virš jų. Miegai greitai sklaidosi. Atsisuku. Draugas taip pat rąžosi – miegojo išsitiesęs ant denio, po galva pasidėjęs kuprinę. Susivėlusiais plaukais (tikriausiai atrodau panašiai) jis atsistoja ir iš lėto prieina prie borto. Nieko nesako, bet matau, kad jo akys godžiai ryja horizontą. Tada jis vos nusišypso. Taip, pagaliau... mes Molukuose.“

EN. “On empty rusted cargo ferry’s upper deck one never feels too cozy at night. There’s no wind but ferry still sways, and a few burning smoky lamps cover metal green-painted deck with pale yellow light. It still deadens the shine of stars, and only brightest can be seen. Ah, it’d be nice to see the Milky Way. It is dead dark when you lean over the side to water but strange feeling that something is there doesn’t leave you. Dolphins. Clap your hands and they answer “ki ki ki”. It is only possible to sit or lie down on the deck or on the broken half-body width bench. Near it sailors’ clothes and towels dry hanged on stretched ropes. Hands are sticky, and after touching them with my tongue I understand they are covered with salt that got in to the air with water during the hot day. Like everything else – camera, bag, all is covered in light salty smoke. We’re in tropics but night in the sea is chilly and I take out my only sweater. Time passes slowly and the only sounds – monotonic buzz of exhaust gas chimneys and waves hitting the hull – make you dizzy. Body bends tired after long hours of day heat, sweat and bag on shoulders. I sit down on the cold deck and rest my back at captain’s bridge metal wall. Eyes are closing. Eventually, still a bit awake, I start to fade away and dream. Of home. How great would it be to fall into bed. Any bed, just to stretch my body…

Cannot say how long exactly I was “away” but when I open my eyes it is dawning. I put effort to stand up, come up to side supports and look into the sea. Yes, island shores are in the distance and incredible red-blueish sky above them. Sleepiness quickly vanishes. I turn back. Friend also stretches – he slept lying on the deck with his bag as a pillow. Disheveled (I probably look the same) he gets up and slowly comes up to me. He says nothing but I can see his eyes hungrily swallowing horizon. Then he smiles gently. Yes, finally… we are in Maluku.”

Maršrutas | Route.