LT. Liepos 17 d.

Visi, kaip buvo sutarta, išvažiavo anksti ryte. Išsivežė ir visas kuprines, kad mums būtų lengviau. Nuėjau pas Gvidą į Algimanto palatą. Gvidas buvo susirūpinęs, kad jau 8 val., o nėra jokių gydytojų, kad dar galutinai nesutvarkyti dokumentai draudimui. Aš ėjau į „Univermag“ ir pirkau paklotą bei antklodę, nes Algimantui per drenažo sistemas tekėjo skysčiai ir bijojome dėl patalynės traukinyje. Taip pat išsiklausinėjome, ar gydytojai ima „padėkas“. 9 valandą nubėgau į Fatima parduotuvėlę ir nusipirkau specialiai man iškeptų „Chičini“. Jie buvo puikūs – suvalgėme viską su Gvidu ligoninės kieme. Apie 10 val. atėjęs gydytojų konsiliumas galutinai nusprendė, kad Algimantui važiuoti traukiniu galima. Dar nulėkiau saldainių dėžės seselėms. Po paskutinio perrišimo nufotografavome Algimantą ir jį išgelbėjusį chirurgą, kuriam esame nepaprastai dėkingi už tikrai nepriekaištingai atliktą darbą ir rūpesčius, palydėjome Algmantą į mums skirtą greitosios pagalbos automobilį ir išvykome į Koslovodsk'ą. Automobilis buvo rusiškas, todėl labai kratė – net vairuotojas jį keiksnojo. Prireikė net nuskausminamųjų, nors Algimantas buvo ir labai susikaupęs. Atvažiavę įvedėme jį į traukinį apgavę visus, kad esame sveiki:) Tai ne juokai – Algimantas pats sakė, kad buvo matęs, kaip ligonio be palydinčiojo gydytojo neįleido. Apie 19 val. buvome sustoję „Mineralnije Vodi“, traukinys stovėjo geras 40 minučių. Nusipirkau alaus ir vienoje „kavinėje“, priestotyje, nuoširdžiai pasikalbėjau su vietiniais. Pamiršau paminėti, jog žmones iš Lietuvos čia žino – juk kažkada buvome „viena labai didelė šalis“. Tą vakarą pabaigiau Hiroo Onoda knygą, Rusijos-Ukrainos sieną kirtome sėkmingai, Algimantas sėdėdamas niekuo neišsidavė.

Liepos 18 d.

Visa diena traukinyje. Temperatūra pasiekė beveik 38 laipsnius. Algimantui buvo labai sunku! Ką jau jam, jei net mes vos tvėrėme. Sėdėjome nuogi ir varvėjome, o kiekvienoje stotelėje šokdavome iš traukinio ir pirkdavome ledus, šaltą alų ir mineralinį. Charchov'e termometras lauke rodė 40 °C. Stotelėse pardavėjai buvo labai išradingi: sustojus traukiniui pribėga su kibirais ir maišais, o žmonės, iškentę beprotišką karštį ir vos gaudydami kvapą, beveik viską iš jų nuperka. Perkama už bet kokią valiutą, tik už litus – ne:). Apie mokesčius tikriausiai čia neverta šnekėti:) Ukrainos-Baltarusijos sieną kirtome apie vidurnaktį. Buvome laimingi, kad viskas praėjo gerai ir paskutinį kartą perrišę Algimantą, išvarginti dienos karščių, ėjome numigti. Gvidas perdien perskaitė mano rusišką, o Tutas baigė Hiroo Onoda knygą.

Liepos 19 d.

Kėlėmės anksti, nes jau 6:57 traukinys turėjo atvykti į Minsk'ą. Prie stoties atvažiavo lietuviška greitoji ir Algimantą ant neštuvų nunešėme į ją. Gvidas išvažiavo kartu, o mes nusipirkome bilietus grįžimui autobusu ir nusigavome į autobusų stotį. Viskas buvo paprasta: keli buteliai alaus prekybos centre šalia stoties, sustojimas miestelyje „Ašmiani“ (kažkada buvusiame lietuviškame mieste) su Lenino aikšte, „Univermag'u“ ir barokine bažnyčia šalia cerkvės, Baltarusijos-Lietuvos siena, Vilniaus AS, Tado tėčio automobilis ir mamos globa namuose... Tad štai, kaip viskas buvo. Ir laikui bėgant... vistiek kaip sapne...

Už visą šią nepakartojamą istoriją, neįprastas dvi mano gyvenimo savaites norėjau padėkoti: Algiui – už tai, kad rįžtasi vesti žmones ten, kur tik nedaug nori eiti, Povilui – už tai, kad visada visiems padeda, Tadui – už sugebėjimą laiku įsiterpti ir kruopštumą ruošiantis, Oliai – už kantrybę ir fizinę ištvermę, Sauliukui – už puikią virtuvę, Kęstučiui – už jumorą ir lekcijas apie fotografiją, Tautvydui – už tai, kad niekada manęs nepalieka, Gvidui – už šaltus nervus ir rūpesčius, kurių dėka visgi užlipome, Algimantui – už ištvermę ir pasakojimą apie dešimt tvenkinių Žuvinte, Kalnui – už pamokas ir už tai, kad visiems leido sugrįžti, chirurgui ir seselėms – už tai, kad savo darbą gerai atlieka net ir tokiomis aplinkybėmis, Ali ir Fatima – už materealinį aprūpinimą ir ekskursijas, Tadui S. – už orų prognozes ir pagalbą rašant į mano puslapį, visiems kitiems mums padėjusiems ir su mumis bendravusiems – už užuojautą ir nuoširdumą. Ačiū visiems. Viskas puiku!

P.S. Algimantas jau sveiksta, todėl laikome už jį špygas!

EN. 17th of July.

People left with all bags. I went to Algimantas‘ ward. Gvidas was worried: till 8 o’clock the hospital was empty which was unusual and we still had to get some papers for insurance. I went to “Univermag” to buy sheets for the train because Algimantas was still bleeding. We also asked visitors if doctors take “thanks” here. At 9 o'clock I went to Fatima's store to buy home-made “Chichini”. They were great and we had them with Gvidas in a hospital-yard! At 10 o’clock doctor concilium finally agreed that Algimantas can be transported to Minsk. I ran to the shop once again to buy a box of candies to nurses. I was time to leave. I took a photo of Algimantas and his surgeon standing together. We are very thankful to him for what he has done – saved a life. Then we lead Algimantas to an ambulance. He was outside after more than a week. The car was Russian (I don’t know the model) and shaking like hell so Algimantas didn’t manage to reach Kislovodsk without pain killers. A nurse who went with us constantly asked if everything was okay. We pretended to be healthy when boarding the train:) Algimantas told he himself once saw that a person was not allowed in without accompanying doctor. At 19 o’clock we were already in a town “Mineralnije Vodi” and as train stood for 40 minutes to change direction, I walked out to buy beer, talked to some local. People here know Lithuania quite well. They haven’t forgotten yet that once we were “one big country”. I finished Hiroo Onoda’s book that evening. We crossed Russian-Ukrainian border without any problems. Algimantas again pretended to be healthy.

18th of July.

Whole day in the train. Temperature reached 38 °C. Algimantas felt weak. What about him if we were also almost dead: sat naked and sweated. At every station we jumped out of the train to gasp fresher air (although thermometer in Chabarovsk showed 40 °C outside), buy some drinks or ice-cream. The sellers were great. Imagine: when train stops, 20 people run to every door with a lot of goods and sell them for “any currency” (I asked if I can buy for Litas. They didn’t know that money, so I couldn’t:). Hmm... and state-taxes. Well, forget them! We crossed Ukrainian-Belarusian border at midnight and were happy that everything went smoothly again. We changed Algimantas’ bandages once again and went to sleep after long tiring day. Gvidas during the day read my Russian and Tutas Onoda’s book.

19th of July.

I woke up early, just after few hours of sleep. At 6:57 train had to arrive to Minsk. Ambulance from Lithuania met us at the station and we carried Algimantas on a stretcher to it. Gvidas accompanied him to Vilnius and we waved goodbye. Algis bought bus tickets to Vilnius and we took a city-bus to Minsk Bus Station. Everything else was very simple: a few beer bottles at the supermarket near the bus station, break in a town “Ashmiani” (once Lithuanian town) with Lenin square, “Univermag” and baroque church near Orthodox one, Belarusian-Lithuanian border, Tadas’ father car and my mother’s care at home. This is how it all was. And when time passes it is like in a dream, like it never happened in reality. Like always.

I wanted to thank for this incredible story, for two unbelievible weeks of my life: Algis – for willing to take people there where only few dare to go, Povilas – for helping everywhere and everyone, Tadas – for preparations and managing to interfere when it was much needed, Olia – for patience and physical strength, Sauliukas – for wonderful cuisine, Kęstutis – for humor and lections on photography, Tautvydas – for never leaving me, Gvidas – for strongest nerves and cares that helped us to reach our goal, Algimantas – for stamina and story about ten ponds in Zuvintas National Park, The Mountain – for lessons tought and for letting us all come back safely, surgeon and nurses – for knowing what they do even in circumstances they live, Ali and Fatima – for guided tours and daily goods, Tadas S. – for weather forecasts and highlighting everything live on this webpage, all other who helped us and crossed our way – for compassion and sincerity. Thank you all. All is great!

P.S. Algimantas is getting better and we're holding our fingers crossed for him!

 

LT. Liepos 14 d.

Atsikėlėme apie 7 val. Aplinkui – balta balta. Orų prognozė sakė, kad po pietų turėtų dar snigti. Laikas leistis žemyn. Pavalgę ir prisipildę gertuves, susikrovę savo bei Gvido ir Algimanto kuprines, sudeginę šiūkšles, apie 11 val. leidomės žemyn. Mes su Tutu nešėme Gvido, Povilas su Tadu ir Sauliuku – sunkesnę Algimanto kuprinę. Nešti su Tutu sekėsi puikiai (gal todėl, kad keliaudami per Lenkiją panašiai nešėme Donato kuprinę ir žinojome, kaip tai daryti, kada keistis ir pan.), todėl po geros pusantros valandos abu jau sėdėjome šalia „Bočki“ ir gėrėme pirmąjį po beveik dviejų savaičių savo alų. Visi atėjo dar po pusvalanduko. Likęs nusileidimas keltuvais buvo tik formalumas. Apačioje Algis greitai surado vežėjus (jų ten nemažai papėdėje laukia ir siūlosi), prieš išvažiuojant dar spėjau persirengt, automobilyje apsipykt su (atleisk, drauguži, pats žinai, kad kartais taip būna:) ir tyliai susitaikyt su Povilu. Visi buvome pavargę. Važiavome tiesiai į Tirnaus! Pakeliui vėl lenkėme ant kelio stovinčias karves, tylomis žvelgėme į kalnus, upelius, mažyčius ežerėlius. Mums leido pasistatyti palapines ligoninės, kurioje gulėjo Algimantas, kieme. Visi žiūrėjo pro langus. Aplankiau Algimantą. Jis buvo šiek tiek sustiprėjęs ir labai krimtosi, kad „paslydo ant žirnio ir pavedė visą grupę“. O aš buvau labai laimingas. Ir kalbėjomės gal visą pusvalandį, kol jis nepavargo. Juokėmės. Juokėsi ir Gvidas. Vakare jau visa ligoninė žinojo, kad mes esame čia. Apie 6 val. surinkome pinigus keitimui ir aš, Tutas ir Sauliukas, parduotuvėlės-kioskelio, šalia kurio lengvinosi karvė, šeimininkė Fatima mums iškvietė taksi, kurio puikus linksmas žmogus taksistas Ali mus nuvežė į banką. Bankai nebedirbo. Taksi kainavo 70 rublių. Prasitarėme, kad norėtume kur nors nusiprausti: ežere arba viešoje pirtyje. Juokdamasis tepasakė: „bus“. Grįždami už paskutinius rublius nusipirkome alaus ir išgėrėme sėdėdami ant šlaito, nuo kurio atsiveria kalnai ir miestelis vaiduoklis tolumoje. Miestelio gaila: vietinius balkarus čia baigia išstumti kabardinai ir rusai, o kažkada jam gyvybę įkvėpusi volframo ir molibdeno kasykla, dirbusi trimis pamainomis, buvo uždaryta dėl surasto urano, palikdama šimtus bedarbių, daugelį nebaigtų statyti pastatų, alkoholizmą ir daugiaaukščius aptrupėjusiomis sienomis ir išdaužytais langais. Balkarai stipriai nukentėjo per II Pasaulinį karą: 1944 m. kovo 8 d. prasidėjo trėmimai (daugiausia buvo išvežta į Kazachstaną), persekiojimai ir kalinimai. Sunaikinta pusė tautos, balkarų vietą užėmė kabardinai – dar vienas baisus priminimas, ką su mažomis tautomis darė SSSR. Gvidas vakarienei atnešė pieniškos makaronų sriubos iš ligoninės. Ji buvo labai skani. Tą naktį vėl miegojau gerai, bet buvo šiek tiek per karšta, nors kiekvienas čia gyvenantis jums pasakytų, kad klimatas čia – švelnus. Tirnaus yra 1600 m aukštyje. Prieš užmiegant tolumoje skambėjo kvietimai maldai iš mečečių minaretų.

Liepos 15 d.

Balkarai – puikūs žmonės: nuoširdūs, laikosi duoto žodžio, lanko mečetes ir tikrai, patikėkite – tikrai, moka bendrauti bei prekiauti. Jau iš pat ryto iš ligoninės kiemsargio gavome „bambalį“ šviežio pieno ir sužinojome, jog mums organizuojama pirtis. Gavome Ali telefoną. Visgi nusprendėme dviem komandom važiuoti į kalnų ežerėlius už 6 km nuo miesto. Algis su Ali susitarė dėl važiavimo į Kislovodsk'ą. Šeštadienį, 06:45. Ali tepasakė „Vova prijedit vovremia, Alacham klinus“:) Ežerėlyje prausėmės krykšdami kaip maži vaikai. Jis buvo mažas, bet milžiniškų kalnų apsuptyje, vanduo nešaltas. Mus besiprausiančius stebėjo daugybė švilpikų. Ak, kad jūs žinotumėte, ką po dviejų savaičių prakaito reiškia šampūnas. Ir muilas. Ir gaivus vanduo! Pavakry penkiese nuėjome į balkarų restoraną, kurį mums parodė Ali. Gėrėme „boza“ - keisčiausią alkoholinį gėrimą, kurį esu gėręs, valgėme „šorla“ - jautienos (o gal avienos?) sriubą, ir „chičini“- blynus per visą keptuvę su sūriu ir bulvėmis. Man labai patiko. Grįždami nusipirkome alaus. Buvome patenkinti puikia praėjusia diena.

Liepos 16 d.

Pieniška makaronų sriuba. Niekaip negalėjau jos atsivalgyti. Priminė vaikystę. Po dviejų savaičių rusiško benzino išbandymų, ištvermingieji mūsų sovietiniai primusai pradėjo gesti. Virėm su mano. Apie 11 val. su Tutu išėjome bastytis po miestelį ir aplankėme bent keturis barus – geriausias iš jų buvo „Kafe-Avtomoika“. Per dieną kokius 4 kartus buvome sutikę Olią su Sauliumi:) Pietavome kartu. Povilas su Tadu, tuo tarpu, bandė pėsčiomis pasiekti volframo ir molibdeno kasyklą aukštai kalnuose, bet pusiaukelėje kelią jiems pastojo pikti šunys:) Mes su Tutu stebėjomės – užėjus į parduotuvę tavęs iškart paklausia: „Kak balnoj“?:) Knygyne nusipirkau antrą savo gyvenime rusišką knygą: Jakaterina Vilmont, „Žalios Kalifornijos kalvos“, ir šiandien jau esu perskaitęs 80 puslapių – sekasi ne taip sunkiai kaip galvojau ir yra tikrai įdomu:) 18 val., kaip buvome sutarę, visi, išskrus Algi, Kęstą, Gvidą ir Algimantą, susitikome kitoje „Kafe-Avtomoika“ ir valgėme čenachus su šašlikais, gėrėme alų. Šeimininkas šventė gimtadienį, tad lauke darbuotojai šoko kaukaziečių liaudies šokius. Šašlikas buvo geras. Buvo linksma. Grįžę susikrovėme visus daiktus ir pasiruošėme išvykimui. Vakare nervinausi, nes jaučiau, kad Algimantą vežti traukiniu bus nelengva. Draudimas jį sutiko pasiimti greitosios pagalbos automobiliu tik iš Minsk'o. Sutarėme, kad su Gvidu liksime jį vežant, tuo tarpu kiti anksti ryte važiuos su Ali draugu ir pasivaikščios Kislovodsk'e.

 EN. 14th of July.

We woke up at 7 o’clock. Snow around. The forecast said it should snow more today in the afternoon. Time to get down. We ate, filled our water bottles, packed (also Gvidas and Algimantas’ backpacks), burned waste and at 11 o’clock started to descend. Me and Tutas carried our and Gvidas’ pack, Povilas with Tadas and Sauliukas carried the heviest – Algimantas’ pack. Well, we with Tutas were a good team (we practiced for two days carrying Donatas’ pack when he got injured in Poland:) so after one and a half hours were already at “Bochki” and drank our first beer after almost two weeks. Others came after another half an hour. The rest of descent with elevators was a simple formality. In Terskol it took not more than 15 minutes for Algis to get us a van to Tirnaus. I changed before leaving, quarreled and made up with Povilas on the way to Tirnaus (sorry, pal, it happens:). All of us were tired. On our way we again had to pass cows that stood on the road just like nothing happened and gazed to mountains, rivers and lakes surrounding us. How great to be down! From now on we camped in the Tirnaus hospital yard. Gvidas has arranged all of this. Everybody stared through hospital windows at us. I went to see Algimantas. He seemed better, was in good mood and showed anger by saying “slipped on a pea”:) Three of us talked and laughed for half an hour or so until he got tired. In the evening everyone in a hospital new we were here:) At 6 o’clock me, Sauliukas and Tutas gathered money and went to the town to change them. A nice woman named Fatima called her friend (husband?) Ali who took us to town with his “Lada” taxi. It costed us 73 Rubles. Banks didn’t work. We asked him where we can shower/wash ourselves? He just laughed and answered “will be arranged!”. On the way back for our last Rubles we bought some beer and drank it on the slope near the hospital where the ghost-town can be seen. It is a pity that local Balkarian are overwhelmed here by new-comers – Russians and Kabardin. Once a very live town with huge Wolfram and Molybdenum mines that were closed when Uranium was found is now left with high unemployment, unfinished buildings, breaking apart factory walls, shabby apartment buildings and alcoholism. The terror in these regions started on 8^th of March 1944 when half of the people were forcefully taken out of the country or jailed by Stalin (mostly to Kazakhstan) and never came back. Kabardin came instead. A terrible reminder of what happened with little countries in the USSR. Gvidas brought macaroni-milk soup from the hospital. It was so tasty! I slept very well at night. Just it was too hot, although every Balkarian would say that the climate here at 1600 m is mild. Before falling asleep we heard calls for prayers from mosque minarets somewhere down in the valley.

15th of July.

Balkarians are great people: sincere, keep promises, go to mosques and, believe me, are great traders and talking partners. Straight in the morning hospital watch gave us a bottle of fresh milk and we got to know from Gvidas that sauna will be ready for us if we only wish. We got Ali's phone number but decided to go to the lake and split into two teams 6 km away from the town. Algis managed to agree with him on Saturday trip to Koslovodsk at 6:45 in the morning. Ali just said “Vova will come, I swear to Alach”. When in the lake we screamed like little children. It was small, near the road but surrounded by great green mountains, its water quite warm. If you only knew what do soap, shampoo and refreshing water mean after two weeks of sweating! Groundhogs watched us standing on their little back feet:) On the way back Ali showed us one Balkarian restaurant and we went there in the evening. We drank “Boza” - the strangest alcohol drink I have ever drunk, had “Shorla” - traditional lamb (or was it beef?:) soup, and “Chichini” - traditional pankakes with cheese and potatoes. I liked this cuisine! On the way back we bought beer and were happy with the way we have spent our day.

16th of July.

Milk macaroni soup again! I couldn’t have enough. Like in childhood. After two weeks of burning Russian petrol finally our soviet primuses failed. I started boiling water with my JetBoil. At 11 o’clock me and Tutas left for the town. Visited four bars (well, a bar is a different thing there compared to western world – good Balkarian don’t drink while they are Muslim!) – the best of them was “Cafe-Carwash”. We also met Sauliukas and Olia four times and had dinner together. Povilas and Tadas during that time tried to climb up to mines but turned back because of angry dogs they met at half-way. When in the shop, shop keepers asked “how’s the patient”. We were wondering how do they know?:) In one (and the only?) book shop I bought a Russian book: Jakaterina Vilmont “Green hills of California”. I have already read 80 pages. It is easier than I thought and the book is interesting. At 18 o’clock six of us met at another “Café-Carwash” and had our evening meal: “Chenach”, “Shashlik” and beer. The host celebrated his birthday so workers danced outside their national dances. Was great! After that we came back to pack. I was nervous about tomorrow. Algimantas had to be transported to the train. Insurance agreed to take him with an ambulance from Minsk. We with Gvidas stayed to help with transportation and others left for Kislovodsk early in the morning.

 

LT. Liepos 11 d.

Sekmadienis. Iš ryto mūsų stovyklą aplankė du iš viršūnės besileidžiantys alpinistai – norėjo mums palikti savo maistą. Priėmėme. Rusai, nors iš pradžių mus užkalbino angliškai. Pagarba:) Išvirėme jiems arbatos ir pavaišinome lietuviška dešra. Stovykloje tvyrojo keista atmosfera, visi buvo šiek tiek suirzę. Pasikalbėjome su Gvidu. Algimantui dar nebuvo geriau. Susiruošėme lipti iki Elbrus'o balno. Turėjome užnešti virves ir maistą. Man atrodė, kad tai nereikalinga, nes kiti lipdami to nedaro, tačiau vadovo žodis stipresnis. Po 5 val. lipimo Olia sustojo ties 5000 m, su ja pasiliko Sauliukas. Kęstutis su Tadu sustojo ties 5100 m. Likę užlipome į balną – 5300 m. Man visada sunku lipti, kai lipama lėtai ir su daug pauzių, todėl už vieną pabėgimą į priekį buvau nusiųstas į galą:) Povilas su Tutu ir Algiu užkasė maistą, apraišus ir virves. Lipome apie 6 valandas. Su Tutu nusifotografavome. 17:00 pradėjome leistis žemyn. Nulipome tik per 2 valandas, pavargę. Vakare atvirai pasikalbėjome su Algiu. Išsiaiškinome viską visiems laikams: mūsų biolaukai nesutampa, daugiau kartu niekur nekeliausime, t.y. jam vadovaujant kartu keliauti negaliu, nes man mielesnis laisvesnis ir linksmas vadovavimo stilius, kuris buria grupę, o ne karinė drausmė, skirianti „suaugusius ir patyrusius“ ir ne tokius (nors formaliai tai yra tiesa:), ir šitaip skaldanti bei užgožianti kiekvieną individualiai. Suprantama, jog prie šios įtampos prisidėjo ir praėjusių dienų nutikimai, buvau pavargęs ir įsijautrinęs, nes prieš tai su Algiu diskutuodavome kiekvieną klausimą. Kiesta, kad tąnakt miegojau gerai...

Liepos 12 d.

Poilsis. Ruošėmės nakčiai, lipimui į viršūnę. Mane gąsdino tie 1200 vertikalūs metrai, kuriuos turėsime įveikti – kas nežino, tai yra labai labai daug. Jau tądien, mano nuostabai, Tadas su Olia buvo priėmę sprendimą nelipti. Labai vertinu jų apsisprendimą. Tadas man net paaiškino kodėl, ir įtikino, nors giliai širdyje vistiek norėjau, kad jis pabandytų. Diena praėjo ramiai, orai nebuvo labai geri. Pavakary pastebėjau, kad nebėra mano šalmo, kurį anądien palikau prie akmens prispaudęs akmeniu. Pavogtas. Iš Lietuvos, iš savo pagalbininko Taduko gavau orų prognozę, kuri irgi buvo nelabai gera: vėjas iki 20 km/h, 3 cm sniego, -15 °C viršuje.

Liepos 13 d.

Atsikėlėme apie 00:45. Keltis, jei kas bandėte tai daryti toku laiku ir šaltyje, niekada nebūna lengva. Dangų puošė daugybė žvaigždžių, o tokį ryškų paukščių taką, ties Gulbės žvaigždynu išsiskiriantį į dvi dalis, galima pamatyti tik kalnuose. Per pusvalanduką susiruošėme, nusifotografavome. Lipome paskui Algį, šįkart protingai, kas pusvalanduką pasiilsėdami. Tautvydas kontroliavo laiką, bet pats lipimas man ir vėl buvo per lėtas! Ir tai labai vargino. Pažvelgėme atgal. Mus stipriai vijosi labai didelė grupė žmonių, ir greitai aplenkė, nors savo žygį pradėjo daug žemiau. Estai. Žmonių, žinoma, tokiu metu nematyti – tik žibintuvėliai lyg mažyčiai taškeliai švytuojantys begalinėje tamsos erdvėje. Nepaprastai gražu. Kažkaip nepastebėję praėjome „Pastuchov'o“ uolas, tikriausiai per kairę. Sniegas buvo kietas kaip ledas. Apie 4 val. pradėjo brėkšti. Šalo rankos ir kojos – juk tokiame aukštyje mažai deguonies ir organizmas pirmiausia stengiasi aprūpinti svarbiausius organus, be to, judėjome lėtokai. Apie 4:30 pradėjome traversą į balną ir jame buvome apie 6 val. Pietvakariuose pirmuosiuose saulės spinduliuose maudėsi milžiniškas keliasdešimties kilometrų Ebrus'o šešėlis. Algis su Povilu nuėjo balnu ir pradėjo kopti šiaurės-rytiniu vakarinės Ebrus'o viršūnės šlaitu. Mes, pasiilsėję, pradėjome lipti į vakarinę viršūnę keliu, kuriuo lipo visi. Kaip ir maniau, užkastų virvių, maisto ir apraišų nereikėjo, sniegas buvo tvirtas. Be to, virvę šlaite galima tik tvirtinti ir rištis prie jos, o kuo tvirtinti neturėjome, tad jos būtų reikėję tik nebent leidžiantis rūke, tačiau visas kelias iki pat viršūnės buvo nužymėtas vėliavėlėmis, todėl virvių būtų net ir čia neprireikę. Stengėmės paskubėti, nes buvo šalta, o už keliasdešimties vertikalių metrų – saulės spinduliai. Vėjas buvo gana stiprus nuo pat lipimo pradžios. Kęstutis pasakė, kad jam negera ir liko balne. Tutas, aš ir Sauliukas leidomės į viršų. Manėme, kad bus sunkiau, t.y. šlaitas labai status ir sunku buvo, bet galvojau, kad bus sunkiau:) Galbūt todėl, kad saulė šiek tiek sušildė, o viršūnė jau buvo arti. Lipant paskutinius metrus šalia netikros viršūnės, besileidžiantys alpinistai mus jau sveikino, o išėjus į 500 m „tiesiąją“ tolumoje pamatėme nedidelį piliakalnio formos kauburėlį – tikrąją viršūnę – į kurią įlipome trise kartu. 08:15 mes buvome ten, ir, žvelgdamas į beribius horizontus aplinkui, negalėjau patikėti, kad vis dėlto tai įvyko, kad aš tai įveikiau. Dievuliau, kaip buvo gražu! Atrodė, kad matai visą pasaulį, o visi debesys yra žemai žemai. Pūtė šaltas vėjas, todėl pasifotografavę bei pakilnoję viršuje esančią girą, leidomės žemyn (Tautvydui buvo negera). Nepajutau tokios laimės, kurios tikėjausi, tikriausiai todėl, kad buvau labai pavargęs:) Besileisdami tiesiojoje sutikome Povilą ir Algį. Daug buvau skaitęs, kad leistis būna labai sunku, bet negalėjau patikėti, kad taip. 5300 m aukštyje dar iškasėm paslėptas virves, apraišus ir maistą (tai buvo velniškai sunkus darbas). Skubėjome, nes į balną įslinko debesys. Pažvelgęs žemyn ir supratęs, kiek dar reikės leistis, vos nesuvaitojau, nes kojos ir taip linko iš nuovargio, drebėjo. Mūsų uolas, lyg mažą tašką tolumoje užstojo užslinkęs rūkas, ir nežinomybė, kurioje vietoje esame, dar labiau atitolino stovyklą. Ir taip ėjome, sėdomės, ėjome, sėdomės – kartodavome tai kas 50 žingsnių, ir atrodėme, jei iš šalies pažvelgtumėte, pakankamai apgailėtinai:) Pradėjome leistis 08:30, o aš į stovyklą įvirtau 11:30. Atsisėdau ir buvau nepaprastai dėkingas Tadui su Olia, kurie man į rankas įbruko puoduką arbatos. Tuojau pat į stovyklą žengė Tutas, dar po kiek laiko – Sauliukas. Pakilo pūga. Gulėjome palapinėje. Apie 14 val. stovykloje pasirodė Povilas ir Algis. Visi sveiki ir laimingi. Dar iš vakaro susikroviau kuprinę kitos dienos žygiui žemyn. Šiaurinių šlaitų traversų nebus. Tąnakt miegojau kaip užmuštas. Prieš užmiegant pūgą lyg kas mygtuku išjungė. Buvo ramu kaip niekada. Ir keista. Pirmą kartą negirdėjome vėjo švilpiant. Ir pirmą kartą girdėjau širdį plakant.

EN. 11th of July.

Early in the morning two climbers came down to our camp from the summit. They wanted to leave their food with us. We took it. They were Russian but started to speak with us English. Respect:) We gave them friendly welcome – tea and Lithuanian sausage. Everybody in our camp seemed a bit frustrated. Povilas talked to Gvidas. Algimantas felt the same – weak. It was decided today we climb to Elbrus' saddle for acclimatization. We had to carry up and hide some equipment (ropes, harnesses) and food. I thought that was needless because others who climb don't do this but Algis insisted. After 5 hrs of climbing Olia stopped at 5000 m. Sauliukas stayed with her. Kęstutis and Tadas reached 5100 and decided to turn back. Rest of us four reached the saddle – 5300 m. I have always felt difficulties to climb at slower paces and once ran away up, so it was decided I'll climb last in a row from now on:) Povilas, Tutas and Algis have buried what we have carried up. We with Tutas took few self portrait photos in front of what we thought was a peak few hundred meters above us and started descending at 17:00. It took us two hours to get down to our camp. We were tired. In the evening I talked with Algis. We both decided our bio-fields probably do not match and we will not travel together anymore. I mean, during two expeditions I couldn't get used to his group management style which was an army-like where ones were “grown up and experienced” and others “not” (formally he was right:), where decisions are not discussed and explained. I understand that events during last days took toll on all of us because in the beginning the whole thing was really liberal and Algis discussed all his ideas with all of us. Strange that I slept very well that night.

12th of July.

Rest. We were preparing for the summit push at night. I was really worried about those 1200 vertical meters we had to climb. 1200 is a lot! Already the day before Tadas and Olia decided not to summit-push. I respect their decision. Tadas told me about everything and convinced but deep in my heart I still wanted him to try. The day was calm, although the weather didn't prove to be very good. In the evening I noticed my helmet was not there. I remember leaving it outside under a rock the other day. Stolen. Tadukas was sending me forecasts from Lithuania and I knew tommorow's weather that was slightly disturbing: winds up to 20 km/h, 3 cm snow, -15 °C at 5642 m.

13th pf July.

>We woke up at 00:45. It is never easy to wake up at this hour. Sky was full of stars and such bright Milky Way, spreading into two parts at Swan constellation, can be seen only in mountains. We were ready in half an hour and Povilas took a photo of me, Tutas and Sauliukas. Algis led the way up in the dark. This time we advanced slowly but wisely, stopping for 5-10 minutes every 30 minutes. Tutas took control of the timing but climbing pace was still too slow and therefore more tiresome for me! We looked back. One large group of people advanced towards us. Seemed they started from “Bochki” but soon overtook us. Estonians. Sure, you cannot see people at dark hours, only their headlights, little dots were blinking somewhere in the endless space of the night. Amazing. We didn’t notice “Pastuchovo” rocks and time indicated we had to pass them. And not to pass them was impossible! We probably got out of the main route and came up through the left. Snow was rigid like ice. It started dawning at 4 o’clock. My hands and feet were very cold. There’s just 50% oxygen at these altitudes compared to the sea level which means that your body tries to secure the main organs and functions and forgets about feeding the rest. We also moved slower so blood didn’t reach these parts. At 4:30 we started to traverse to the saddle and were there at around 6. Earth to the South-West was beneath huge Elbrus shadow that sank in the first rays of light. Algisw with Povilas went along the whole saddle and started climbing the North-Eastern ridge of Elbrus’ Western peak. We rested and started climbing the Western peak’s face on a usual route. As I thought, everybody climbed without harness and fixed-ropes, we didn’t dig out our hidden food because didn’t want to eat. Snow conditions were great, the whole route marked with pole-flags. We hurried up because were very cold and just few tens of vertical meters up the face was already sun-lighted. There was significant wind during whole climb. Kęstutis said he didn’t feel well and stayed in the saddle. Tutas, Sauliukas and me went further. We thought it would be very difficult while the ridge was very steep but somehow it was easier, probably because sun gave us some warmth and the top was so near like never before. Descending climbers at the fake peak greeted us. More than an hour later we were in large snow fields and could see the real summit pyramid some 500 m away. We crossed the field and climbed the peak together. Three of us. At 8:15 in the morning we finally were standing there and looking to unbelievable horizons around us I couldn’t believe I have made it. God, it was beautiful. Seemed I saw the whole world and was way above the clouds. The wind was picking up so we took few photos, lifted the weight that everybody lifts when he/she is there, and started descending (also Tutas didn’t feel very well). I was probably too tired to feel the joy I expected. We met Algis with Povilas on the snow fields. I read a lot about “how it’s difficult to descend” but couldn’t believe it would be so difficult! At 5300 we dug out our food and equipment which was a very difficult job because the snow was hard after two days melting in the sun. We tried to hurry up because the clouds started to gather in the saddle. When I finally saw our camp (actually those big fields of rocks, not camp:) still many km away and one km down, I almost moaned. My legs were tired, shaking and trembling. The clouds suddenly covered everything around, and unknown where exactly we are came in. We climbed and rested, climbed and rested. Must have looked pathetic:) Seemed it will never end. We started descending at round 8:30 and I tumbled into our camp at 11:30. Then sat down and was very thankful to Tadas and Olia who put a cup of hot green tea straight into my hands. Tutas and Sauliukas arrived after some time. The storm came in. We lied in a tent. At 14 o’clock Algis and Povilas came back, so all of us safe and sound. I started packing in the evening. There will be no North face traverses. I slept like dead that night. The storm was raging outside but just before falling asleep somebody pushed the button and it stopped. In 5 seconds! The night and next morning were calm like never before. For the first time wind wasn’t hitting walls of our tent. Strange feeling to hear your heart beating.

 

LT. Liepos 9 d.

Atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo ir nenorėjo. Kėlėmės vėlai, tačiau jaučiausi keistai: skrandis dirbo puikiai, bet galva dar sukosi. Rytas buvo gražus ir saulėtas. Susirinkome palapines, susikrovėme kuprines ir, stoję „į kates“, pradėjome lipti aukštyn. Su Povilu išėjome paskutiniai, jis sudegino šiukšles. Į kalną judėjome grupelėmis: Algimantas, Gvidas, Tautvydas ir Sauliukas, Algis, Kęstutis, Olia ir Tadas, ir aš su Povilu. Lipti sekėsi gerai, po truputuką pradėjau atsigauti. Su Povilu keitėmės nešdami palapinę. Kažkur ties 4400 m prisivijome Algio grupelę. Iš viršaus atėjo Sauliukas. Sakė, kad sovyklos vieta jau nebetoli, vos už keliasdešimties vertikalių metrų. Iš paskos nusileido Tautvydas, kuris nuėjęs kažką šnibždėjo Povilui. Šis nuskubėjo į viršų. Kai paklausiau, kas atsitiko (man niekada nekėlė pasitikėjimo šnabždesiai), pasakė, kad „Algimantas griuvo, tikriausiai nieko blogo“. Užlėkiau į viršų ir pamačiau jį gulintį bei vaitojantį. Algis liepė virti vandenį ir su Tutu nuskubėjo gydytojo iš kitos ekspedicijos. Pasodintas ir laikomas Algimantas dejavo, vis prarasdavo samonę. Povilas patikrino, ar tai ne insultas. Atbėgo Algis su mergina ir vaikinu. Mergina prisistatė chirurge, buvo tikriausiai iš Čekijos ar Slovakijos (?), apžiūrėjo Algimantą, išklausinėjo kur skauda. Mes vertėjavome. Buvo matyti, kad jam labai bloga. Ji priėmė sprendimą, kad būtinai reikia leistis žemyn. Staigiai. Algis paliepė kartu leistis man ir Gvidui, ir su nepažįstamu vaikinu bei Tutu išbėgo į sniegą stabdyti besileidžiančio sniego-visureigio. Iš jo iššoko rusų alpinistų grupė ir atbėgo prie mūsų. Surinkome kilimėlius ir užkėlę Algimantą nunešėme į visureigį. Čiupau pūkinę striukę, ledkirtį ir šiltas pirštines ir sėdau. Tadas nubėgo Algimanto dokumentų, bet buvo jau vėlu – visureigis su mumis nuvažiavo žemyn. Iki „Prijut 11”. Su rusų gidu iššokome ir nubėgome į gelbėtojų namelį, o tie, apžiūrėję Algimantą, paklausė, ar mes užsiregitravę MČS (Ypatingų Situacijų ministerija, kas gi tai?) ir liepė „staigiai leistis žemyn ir važiuoti į ligoninę“. Jie nesiruošė mums padėti. Nusileidome iki „Bočki“. Meldžiau visureigį važiuoti žemyn, vairuotojui siūliau pinigų papildomai, bet man pasakė, kad nebeįmanoma, nes sniegas visai nutirpo. Rusų gidas ir dar vienas vaikinas puolė padėti – nuvedėme Algimantą iki slidininkų keltuvo. Gvidas nubėgo ir paslėpė kilimėlius. Ilgai svarstėme, ar leisti jį keltuvu, ir kaip leisti, nes juk... praradęs sąmonę žmogus iškristų. Keltuvo prižiūrėtojas ilgai atsikalbinėjo sustabdyti keltuvą, net rusų gidas tylai ištarė „atleiskit, tokia čia jau šalis, žmogus miršta, o jie negali sustabdyti“. Priėjus vienam vietiniui, pagaliau sutiko. Algimantas, sėdėdamas ant suoliuko ir prilaikomas, vėl prarado sąmonę. Gvidas su vienu rusu sėdo pirmas, o mes su gidu pririšome Algimantą mano striuke. Leidžiantis Gvidas iš priekio kalbino Algimantą, o šis jam vis pamojuodavo. Aš, besileisdamas supratau, kad dviese vargiai įveiksime viską. Pradėjau skambinti visiems aukštyn. Visų telefonai buvo išjungti! Pasidarė labai baisu. Nusileidus keltuvą vėl sustabdė. Nuvedėme ir su vietinio bei dar dviejų turistų pagalba nuvežėme likusiais dviem keltuvais Algimantą žemyn. Stotyje „Mir“ atsisveikinau su dviem mums padėjusiais rusais – jei ne jie, nežinau, kas būtų buvę. Girdi jie ar ne, esu nepaprastai jiems dėkingas. Taip pat labai dėkoju kitiems trims mums padėjusiems, kurių net vardų nežinau. Jie padėjo mums stoty „Starij Krugazor“ ir apačioje. Jie nešė mano drabužius ir net taksi iškvietė. Leidžiantis paskutiniu keltuvu paskambino Povilas. Paprašiau kuo skubiau jo leistis žemyn su dokumentais ir mums padėti. Išlėkėme į Elbrus'o miestelį. Kelyje kratė, Algimantas dejavo ir silpo, jo kakta ir rankos buvo šaltos. Vienu metu Gvidas pasakė, kad jis kliedi. Atvažiavome į „medpunktą“ (nuo Terskol‘o iki Elbrus‘o yra apie 20 km), kurio net vartai buvo uždaryti. Išbėgau ir iš sargo sužinojau, kad gydytojas išvažiavęs, nebe prašiau, o šaukiau, kad „staigiai jam skambintų“. Paskambino. Man pasakė, kad nebegrįš, nes jau 28 km nuo medpunkto“. Įsiutau. Pasakė, kad perskambins. Taksi įvažiavo į kiemą ir Algimantą iškėlėm ant suoliuko. Kol iškrovėm visus daiktus, pamatėme, kad jis nebekvėpuoja. Puolėm purtyti, palenkėm į priekį. Atsigavo, bet pradėjo tampyti traukuliai. Žmonės stovėjo aplinkui „apšalę“ ir supratę, kas čia dedasi, sustabdė išvažiuojantį taksi. Dabar jau mus nuvežė į mažutę ligoninę. Įbėgęs atidariau visų palatų duris, kol radau seseles geriančias arbatą. Sušukau, kad žmogus miršta, o viena, storiausia, paprašė manęs nusiraminti standartiniais žodžiais „jaunas žmogau, juk matote, kad mes...“. Galiausiai, žiūrėdama į mane, nežinantį, ką daryti, bet neišeinantį iš kambario, atsistojo ir nuėjo pasiimti vaistinėlės. Lauke Algimantą įkėlėme į greitosios pagalbos automobilį. Ji suleido jam nuskausminamųjų, pamatavo spaudimą: 80:50, suleido stimuliuojančių vaistų, tačiau rankos, kaip ir galva, vistiek išliko šaltos. Pasakė, kad veža į Tirnaus, į ligoninę. Visą kelią buvo labai sunku. Nurimo, bet man tai neatrodė gerai. Gvidas išliko tvirtas ir mus abu ramino. Stengiausi laikytis. Tirnaus ligoninė buvo panaši į seną sovietinę milicijos nuovadą ar kalejimą. Tirnaus miestelis vadinamas „vaiduoklių miestu“. Priimamajame pasirodęs chirurgas paklausinėjo Algimanto, kur skauda, seselės klausė adreso. Jį išvežė į operacinę. Gvidui buvo pasakyta, jog situacija labai sunki ir reikia daryti operaciją. Žinojau, kad Povilas su Tutu lekia nuo kalno ir važiuoja pas mus. Jie įlėkė iškart po to, kai Algimantą išvežė. Kitos trys valandos buvo labai ilgos ir sunkios. Laukėme. Povilas skambino draudimui. Atsisėdau kieme ir pravirkau. Galvoje vis skambėjo tie Algimanto tyliai ištarti žodžiai „kalnas nepriėmė“. Tik tada pastebėjau, jog mano pokelnės ir maikė, apatinė striukė žliaugia prakaitu. Lauke buvo karšta. Meldžiau dievulio, kad viskas baigtųsi gerai. Kalnuose visa tai atsitiko apie 13:30, ligoninėje buvome 17:30, gydytojas iš operacinės išėjo 20:40. Pasakė, kad buvo plyšę kepenys, tulžis, kad susiųta, kraujas sustabdytas, išsilieję 3 litrai kraujo. Gavome siuntimą į Nalčik'ą pirkti kraujui ir plazmai. Išvažiavome taksi su Povilu. Tai buvo ilga 100 km kelionė. Kraujo gavome kraujo banke, bet iš pradžių man jo duoti nenorėjo, nes turėjau tik siuntimą, bet jokio palydinčio gydytojo ir taros kraujui transportuoti (o gal aš jį vežu peršautiems teroristams gydyti). Galiausiai susitarėme. Vietinės darbuotojos nesistebėjo. Čia žmonės apsipratę su alpinistais, daugelis ir patys Elbrus'e buvę, taip pat aplinkui neramu, tad kraujo reikia dažnai. Labai draugiškai kalbėjomės su taksitu. Jis tvirtino, kad tai geriausias chirurgas regione. Kraują vežėm net be konteinerių, plazma truputuką atitirpo. Įbėgus į reanimaciją pasakė, kad Algimantas jau atsibudo, kad galime eiti pasišnekėti. Priėjus vos pažino. Laikiau jo ranką ir buvau laimingas, kad galiu tai daryti. Gvidas su Tautvydu buvo apnakvindinti vienoje palatoje. Galiausiai apie 1 val. nakties ten atsidūrėme ir mes. Užvalgėme. Nežinau kodėl, tačiau užmigti niekaip negalėjau ir numigau tik paryčiais...

Liepos 10 d.

Atsikėlus užvalgėme. Povilas skambino ir mokė, kaip reikia reikalus tvarkyti, draudimo darbuotojus Lietuvoje. Gvidas betarpiškai bendravo su gydytojais. Chirurgas sakė: „gerai, jog atvežėte kraujo“. Algimantą ruošėsi perkelti iš reanimacijos. Apie pietus perkėlė į gražią palatą (taip, ji ideali, suremontuota kažkokio ministro lėšomis). Gvidas sutiko likti, „aukščiausiu lygiu“ buvo sutarta, kad Povilas, Tutas ir aš grįžtam į kalnus. Sutvarkę dar keletą dalykų ir telefonu išsikvietę vakarykštį taksi, grįžome 60 km atgal, užvažiavome keltuvais ir, slėgiui spaudžiant galvas, užlipome nuo 3800 iki 4400 m į mūsų stovyklą. Prie „Bočki“ sutikome vakar mums pagelbėjusį vietinį ir aš jam iš visos širdies padėkojau. Gerai, kad Tutas turėjo dvejus akinius nuo saulės – savuosius jau kažkur buvau pametęs. Be jų ši kelionė į kalnus būtų baigta, o kitaip būtų tekę pirkti. Visi mūsiškiai buvo išėję aklimatizuotis iki „Pastuchov'o“ uolų. Sutikome juos kaip tik grįžtančius. Vakare, pavalg, apie tai, kas įvyko, Algis informavo Algimanto artimuosius. Nuėjome miegoti labai išvargę. Nurimę nebuvome. Tutas paliko Gvidui telefoną, tad sutarėme jam skambinti kasryt ir kasvakar. Tądien pro taksi langą pirmą kartą gyvenime pamačiau švilpiką...

EN. 9th of July.

Nobody wanted or expected following things to happen on this day. We got up quite late but I still felt strange: stomach was fine but head was spinning. The morning was sunny. As planned we packed, jumped on crampons and moved up. Povilas and me were the last to leave, he burned our litter. We moved in three groups: Algimantas, Gvidas, Tutas and Sauliukas, then Algis, Kęstas, Tadas and Olia, and finally me with Povilas. Climbing was not that bad and I began to recover. We changed with Povilas to carry the tent. At around 4400 m we finally met Algis’ group. Sauliukas came from above and told us that they have already picked up a place for camping and that there’s just one rock ridge left to climb. Tutas came dtraight after that and whispered something to Povilas and he went up. When I asked Tutas what has happened (I never like people whispering), he said that “Algimantas fell. It should be nothing”. I went up and saw him lying, moaning. Algis told me to cook water and ran with Tutas to the left of the climbing route to look for a real doctor. We tried to put Algimantas in a sitting position but he was in great pain and lost his conscience. Povilas checked if it was a brain stroke and it wasn’t. Soon after Algis showed up with two climbers. One of them, a girl claimed she is a surgeon (I think they were from Slovakia or Check Republic). She had a closer look at Algimantas, asked where does he feel pain. We were translating. You could see him being in terrible pain. The girl said that ribs are okay but made a final decision: immediately down. Algis waved to Gvidas and me and ran back to the left with Tutas and the unknown guy where snow-car was going down. It stopped. Russian climbers jumped out and ran to us. In a second we gathered our sleeping mats and transported Algimantas to the car. I took my down jacket, ice-axe, snow-hat and warm gloves and jumped into the snow-car. Tadas ran for Algimantas documents but it was too late – a car started moving down. We stopped at „Priut 11”, I called the mountain rescue staff. They jumped into the car, had a look at Algimantas, asked if we were registered at MCS (Ministry of Special Situations, I was thinking what was that?) and told us to “immediately get down and hospitalize him”. They didn’t help us. We went down to “Bochki”. I begged the driver to go further down, offered him additional money, but he said that the snow at “Mir” has melted down and these cars cannot go there anymore. Russian guide and one more guy from that car offered their help and we carried Algimantas to the chair elevator. Gvidas ran away and hid our mats. It took us time to make a decision to lower Algimantas with that elevator because he would fall out of the chair if he lost his conscience. The elevator staff were ignorant and didn’t want to stop it. Russian guide just whispered “sorry, such a country, a man is dying and they cannot stop it”… But suddenly one local who observed the situation jumped in and they agreed to stop it. I held Algimantas on a bench and he lost his conscience again. One Russian and Gvidas sat to the elevator first and we with the guide tied Algimantas with my liner jacket to the chair. When going down, I saw Gvidas talking to Algimantas and he was waving back. I understood that two of us will not cope with all of this and called up. All the phones were switched off! I got terrified and felt helpless. At “Mir” they stopped the elevator again. We took Algimantas and with the help of two Russians and already three locals walked him to the elevator at “Mir”. There I said goodbye to Russians. If not them, the end would have been tragic. I am very thankful to them. We also have to thank those three locals. I never got to know their names. They helped us at “Starij Krugazor” and at the foot of the mountain. They even called us a taxi. While descending from “Starij Krugazor”, Povilas finally called me. I asked him to get down with documents a.s.a.p. and help us. The taxi flew to Elbrus town. The road was bad, Algimantas was screeming and got weaker, his hands and forehead felt cold. Once Gvidas even told me that he was getting delirious. We soon arived (there are 20 km between Terskol and Elbrus) to one Medical point. The gate was closed. I ran in, asked to open the gate and got to know that the doctor went home. I was not asking but yelling already to call him urgently. He did but doctor said he will not come back because he is already 28 km away. I became furious. He said „okay, wait, I‘ll call you back“. Taksi went into the yard, we guided Algimantas to the bench and ran back to the taxi to take our things. When we came back we saw that he was not breathing. We got him up, bent, shoke him and he came back but muscle contractions started. People gathered around and when they saw what happens, they called the taxi back. This time the driver drove us to a small hospital. I ran in and started opening all doors shouting for the help. In one room a bunch of nurses drank tea and chatted. Without introductions I said that a man is dying and one of them, a fat one (sorry for such words), started with the words “young man, don‘t you see that we here...“. I didn‘t know what to say and probably helplessly stared at her so finally she stood up and went to take her medical-kit. Outside we took Algimantas to the emergency car. She injected him painkillers and measured blood pressure. It was bad: 80:50. Then she injected him heart stimulators but hands and head stayed cold. She said we will go to Tirnaus hospital. It was difficult during next 30 kms. Algimantas calmed down but somehow I still panicked. Gvidas didn‘t let himself go and was encouraging both of us to calm down. I tried my best not to loose temper. Tirnaus hospital was similar to old soviet militia building or prison and the town itself is sometimes called „Ghost town“. In the hospital the surgeon showed up quite quickly and examined Algimantas who was on a stretcher. The nurses were asking for his documents and home address. Straight after this they took him away to the emergency room. Doctor told Gvidas that the situation is critical and surgery is needed immediately. I knew Tutas and Povilas were already down and are comming. They jumped in when the surgery started. Next three hours were very long. We simply waited. Povilas called health-insurance in Vilnius. I went out to the yard and couldn‘t stop crying. Words “the mountain refused me”, the ones that Algimantas whispered while we brought him down, were spinning in my head. Only now I have noticed that my underwear and thermo-layers were all in sweat. I begged God to hold a mercy on us. Algimantas fell at round 13:30 and went for the examination and surgery at 17:30. The surgeon came out at 20:40 when I was still in the yard and said he has sewed liver and bile, stopped internal bleeding, although 3 liters of blood were lost. We got a letter to go to Nalchik for blood and plasma. Taxi came and we went together with Povilas. It was a long 100 km journey. We got blood in a blood-bank on the very dark street. There I had, first of all, a very problematic and then friendly conversation with two workers who didn’t want to sell me blood because no doctor accompanied me and I didn’t have special equipment for blood transportation (maybe I buy it to heal some shot terrorist). Finally we agreed. They were not surprised that someone fell. There are a lot of climbers around and things happen. Also many of them have been on Elbrus. And the region is not calm, so blood is needed here often. The taxi driver was super and we talked all the way. He affirmed me that the surgeon was the best in the region. As it was hot, plasma has melted a bit. We went to the reanimation room and an unhappy nurse (we disturbed them) said that Algimantas has woken up. We left blood and went to his ward. He could hardly recognize us. I held his hand and was happy. Gvidas with Tutas got a personal ward to sleep. We joined them at round 1 o’clock at night. Ate something and went to our beds. I couldn’t fall asleep and slept only for few hours early in the morning…

10th of July.

We woke up and ate. Povilas was dealing with insurance company in Lithuania.Gvidas was running and running to doctors. Surgeon said „it is good you brought blood“. They said we had to prepare to help while Algimantas should have been transfered from reanimation to a normal ward. Straight after noon he was moved to a comparebly beautiful ward that was renewed with the funding by some minister. Gvidas took a decision to stay and it was agreed “on a highest level” that me, Tutas and Povilas are coming back to climb. We finished some simple arrangements and called our yesterday's driver. It took us round 4 hours to drive 60 km back to Terskol, get up from 2000 to 3800 m by elevators and to climb in a wet snow from 3800 to 4400 m to our camp. At “Bochki” I met a guy who helped us down yesterday and thanked him sincerely. It was great that Tutas had two pairs of sunglasses because I lost mine yesterday. Without sunglasses the trip would be over or I would have to buy them. The ones of our group who stayed on the mountain were getting back from acclimatization climb to “Pastuchovo” rocks and all of us reached the camp at the same time. After the evening meal Algis finally informed Algimantas' realatives about what happened. We went to bed tired, although still very confused. Tutas has left his phone to Gvidas and we agreed at certain times in the morning and evening to switch all of our phones on and call each other. This was the day when I saw a groundhog through taxi window for the first time in my life.

LT. Liepos 5 d.

Pravažiavę Mineralnije Vodi ir Petegorsk'ą 11 val. išlipome Kislovodsk'e – garsiame buvusiame sovietiniame kurorte. Kol Algis su Tadu tvarkė registracijos dokumentus (taip, kirtus Rusijos sieną per 3 dienas reikia prisiregistruoti, kitaip jūs – nelegalas) ir susisiekė su vežėjų, turėjusių mus vežti į kalnus, kompanija, laukėme stotyje ir išgėrėm Gvido su Algimantu nupirkto alaus „Baltika“, kurio apstu ir Lietuvoje:) Gerokai po pietų, sukrovę daiktus į „mūsų“ mikroautobusiuką, pro Petegorsk'ą ir Baksan'ą išvažiavome į kalnus. Kelias iki Elbrus'o nacionalinio parko vingiuoja šalia sraunios Kabardino-Balkarijos respublikos upės Baksan'o. Prieš miestelį Tirnaus buvome sustabdyti ties užbarikaduotu milicijos postu patikrinimui, o pačiame Tirnaus už „važiavimą be diržų“ turėjome sumokėti 1000 rublių kyšį (100 Lt). Kaip vėliau paaiškėjo, bauda už važiavimą neprisisegus – tik 300 rublių, o prisisegti sėdin ne priekinėse sėdynėse ir taip nereikia! Na, juk čia visur korupcija, o „pareigūnai“ atrodo įkaušę ir dar su AK-47, todėl ginčytis beprasmiška:) Elbrus'o miestelyje sustojus degalinėje ir prisipylus benzino bei už jo atsigėrus iš kalnų tekančių narzanų vandens, Terskol'ą, miestelį Elbrus'o papėdėje (~2000 m), pasiekėme 6 val. vakare. Algiui už 3000 rublių sukirtus su keltuvų darbuotojais, senu sovietiniu keltuvu pasikėlėme į pirmąją stotį „Starij Krugazor“ 3000 m aukštyje ir joje ant žemės apsinakvojome. Aukščiau tolumoje matėme sniegą, slėnyje kaupėsi debesys, buvo labai ramu. Stoties budintys mus paskutinįkart palepino puikiais tualetais ir viryklėmis. Buvome pavargę. Ir dar šiek tiek pasimetę. Taip visada būna pirmas dienas. Elbrus'o viršūnių dar nesimatė. Tik ledynų liežuviai. Gulus prapliupo lyti ir žaibuoti. Kartais atrodė, kad tai vyksta čia pat. Taip ir buvo – juk mes miegojome... debesyje. Pro stogą pradėjo varvėti ir teko statyti puodukus, kurie kas sekundę, nuo lietaus lašų, skambėjo kaip varpai. Algis, Algimantas ir Gvidas išgyveno sunkią naktį besikraustydami ir ieškodami sausesnių grindų. Užmigau ir miegojau kaip kūdikis.

Liepos 6 d.

Nors vakar šiek tiek spaudė galvą, širyt pasijutome neblogai. Atsikėlėme 6 val. ir skubėjome gamintis valgyti. Sauliuko maisto ruošimo-administravimo sistema veikė puikiai, kaip ir visą likusią kelionę ir todėl labai ačiū jam už tai!:) Šilta arbata iš ryto... tai suprasite tik tada, kai būsite klanuose. Džiaugiausi savo naujais kalnų batais La Sportiva „Makalu“, specialiomis kojinėmis ir kelnėmis, apatine striukute, mamos dovanota skarele kaklui ir Povilo gydymu (jis tai darė labai nuoširdžiai, nors nėra davęs Hipokrato priesaikos:) – tąryt supratau, kad pasveiksiu, ir po pietų, taip pat senu keltuvu užsikėlus į stotį „Mir“ (3500 m), jaučiausi puikiai. Vandens nebuvo, todėl pradėjome tirpinti sniegą. Apsistojome šalia gelbėtojų namelio. Ten dirbo draugiški balkarai – kažką statė, tačiau taip ir nesupratome, ką. Kol Algis su Kęstučiu saugojo kuprines, visi likę užkilome iki „Bočki“ 3800 m aukštyje (Gvidas su Algimantu užkilo aukščiau) ir nusileidome. „Kilk aukštai, miegok žemai“ – pagrindinis aklimatizacijos kalnuose principas. Pakeliui „pasikalbėjome“ su vienu jaunu rusų-kaukaziečiu slidininku, kuris drąsiai užlipo iki mūsų, išplūdo penkiaaukščiais keiksmažodžiais už tai, kad „lipame išlyginta slidininkų trasa“, nors ja lipo visi. Pasiųstas eiti iš kur atėjęs, krūtine įsirėmė į Sauliuką ir man liepė „patraukti rankas“, bet dar priėjus Povilui (o buvome su ledkirčiais ir visa galva aukštesni), suprato, kad bus negerai ir nebe taip garsiai pasišalino. Vakare „Mir“, dieną lankoma šimtų turistų, kurie su šlepetėmis užlipa nusifotografuoti sniege ir kalnų fone, liko tuščia ir mes drąsiai apsinakvojome gelbėtojų namelyje. Dieną uždengtos sniego ir vėjo, atsivėrė Elbros'o viršūnės. Stovėjau ir prašiau kalno, kad man leistų užlipti. Kol kas jis nesakė nieko. Vakarienei Sauliukas, Povilas, Tutas ir aš virėme svogūnų sriubą – ne dažnai taip pavalgai kalnuose:) Naktį miegojau prastai, nes šalia gulintis Algimantas neramiai vartėsi nuo vieno šono ant kito ir kumščiavo rankomis:) Už lango spindėjo daugybė žvaigždžių. Tai buvo vienintelės akimirkos, kai nesupratau, kodėl visa tai darau...

Liepos 7 d.

Rytas buvo šaltas, tačiau namelyje buvo šilta. Atsikėlę susitvarkėme greitai, tačiau atvažiavę statybininkai, pastebėję, kad nakvojome, dar spėjo pareikalauti „po 100 rublių už žmogų“. Dėl šventos ramybės davėm. Kai slidininkų keltuvais, kurie kelia tik vieną žmogų, kėlėme iki „Bočki“ kuprines ir kėlėmės patys, apsiniaukė. Prie „Bočki“ jautėmės gerai ir Algis priėmė sprendimą kilti iki „Prijut 11”. Klimpome sniege, bet lipome greitai. Keista, kad kuprinė, sverianti apie 30 kg, šįkart neatrodė nepakeliama, kaip lipant į Kazbek'ą. Dešinėje pusėje, ant uolų, priešais „Prijut 11” radome vietas palapinėms. Ir labai laiku – tik jas pasistačius kilo audra ir bėrė sniegą. „Mes 4100 m aukštyje!“, – negalėdamas tuo patikėti sau kartojau. Vakare visi jautėsi keistai – skaudančios galvos, 100 širdies dūžių per minutę. Mano palapiniokai – Tutas ir Povilas bei aš jautėmės puikiai. Vakare švietė saulė. Viršūnės dar buvo taip toli. Arba taip aukštai. Pirma naktis palapinėje! Tik atsigulus prie jos atėjo Olia ir pasiskundė, kad labai šala kojos, sunku įkvėpti, spaudžia krūtinę. Tai dėl aukščio. Ir ne tik – nežinantys dažnai išsigąsta ir simptomai paaštrėja dėl išgasčio. Vakare sunkiau buvo ir Tadui su Kęstučiu, o Algis beveik nevalgė. Pasikvietėme ją vidun, su Povilu pamasažavome kojas, davėme ibumetino ir aspirino tabletę. Besikalbant ir bejuokaujant pulsas suretėjo nuo 100 iki 70-80 dūžių per minutę. Olia išėjo, atsigulėm miegoti.

Liepos 8 d.

Pavadinčiau šią dieną pačia keisčiausia:) Naktį vos už keliasdešimties metrų trenkė žaibas. Patikėkite, pabudome visi:) Palapinę draskė vėjas. Iš ryto atsikėliau lyg girtas ir nesupratau, kas su manimi darosi. Pusryčių beveik niekas nevalgė – skaniausios košės liko labai daug:) Algimantas, Algis, Gvidas, Povilas ir Tutas, geriausiai besijaučiantys, išėjo aukštyn paslėpti maisto, o mes, likę penkiese, gulinėjome. Jaučiausi silpnai – nei Povilo ibumetinas, nei mano ibuprofenas nepadėjo:) Popiet išsitraukiau savo Jetboil'ą ir virėm virėm bei gėrėm gėrėm arbatą. Pasidarė geriau. Algio grupelė sugrįžo. Povilas pasijuto prasčiau ir nuėjo savęs gydyti bei miegoti. Gerdamas jau tikriausiai 5 didelį puodą arbatos ant akmens pastebėjau kavos dėžutę ir prisiminęs jos kvapą, susigundžiau. Nepatikėsite, prieš 15 minučių net vaikščioti bijojau, o dabar buvau sveikut-sveikutėlis. Gvidas prasitarė, kad greičiausiai buvo sutrikęs spaudimas. Dievulėliau, jis buvo teisus!:) Ir kaip gi apie kavą nepagalvojau anksčiau? Geriau buvo ir kitiems – vakare visi neblogai pavalgė. Už visą dieną!:) Nekeitėme aukščio ir naktį jau miegojau geriau.

EN. 5th of July.

At 11 o’clock after passing by Mineralnije Vodi and Petegorsk we finally got of at Kislovodsk, an old soviet resort. We drank our first (and last during next two weeks) beer “Baltika” while Algis and Tadas took care of our registration. You’re considered illegal in Russia if you don’t register during first three days of your stay there. After noon we jumped on our mini-van and left for the mountains. The road to Elbrus National Park goes along beautiful mountain river Baksan, the main river in Kabardino-Balkaria Republic. In the outskirts of the town named Tirnaus we were stopped by militia men for the check and in Tirnaus stopped once again for “driving without d-belts on”. The guy didn’t want to go into discussion so we had to bribe him with 1000 rubles (EUR30). Later we got to know that such fines cannot exceed EUR10. And you may not use driving belts when you sit in the back! But when corruption is there, you cannot do anything. They can find any reason to fine you. If not this, than other. And to argue makes no sense when corruption stands with AK-47s in front of you:) We stopped shortly at one gas station in the town of Elbrus to fill our tanks for heaters and then one more time near Terskol for narzans – natural mineral water springs. We reached Terskol (~2000 m) at approx. 6 o’clock in the evening. Algis payed 3000 rubles for the elevator to “Starij Krugazor”, a first old-fashioned soviet station at 3000 m, and our overnight there. We could already see snows on higher slopes, clouds were gathering in the valley beneath out feet, the evening was calm. The watch in the station let us use their stove to boil water and showed us renewed toilets, a real pleasure even after the train! We were tired and a bit lost. This happens all the time during first days. No one is 100% sure what and how he has to do things:) Two peaks of Elbrus were still not seen. After a simple meal we went to sleep and terrible rain started with lightning hitting every 5 seconds near our windows. No wonder because we were in the very middle of the cloud. I was so happy to be inside but suddenly the roof started leaking. We used our pots to gather water and they were ringing like small bells during the night. Algis, Algimantas and Gvidas had a difficult night tossing around with their mats and sleeping bags searching for a dry place to sleep. I fell asleep and slept like a baby.

6th of July.

Yesterday the head was spinning (heights!) but today it felt ok. We woke up at 6 o’clock and hurried to prepare morning meal. Sauliukas governed food preparation-administration processes amazingly well during whole journey and we should really thank him for this!:) Hot tea in the morning… mm… you understand this only in mountains. I was very happy with my new mountaineering boots La Sportiva “Makalu”, special socks, trousers, light inner jacket, kerchief for the neck (my mother’s present before leaving) and our health-care system. Povilas was working hard to make me fit although he never gave an oath of Hippocrates:) I felt really better that morning and got healthy until we got to the station “Mir” at 3500 m with the old soviet elevator. There was no water so we gathered snow to melt and stayed near rescuers house. Friendly local Balkarians were building something there, frankly to say, we didn’t understand what. Algis with Kęstutis stayed to look after our packs when all of us went to acclimatize up to “Bochki” (3800 m). Gvidas and Algimantas went a bit more up. Then we came down. As climbers say: “Climb high, sleep low”. On our way up we had a “friendly” conversation with one Russian-Caucasian skier who ran up to us shouting more Russian swear words than I know and complaining that we climb via prepared skiers’ track. We were surprised and sent him far away. Then he came up to Sauliukas and started threatening, shouted to keep my hands of him and we got ready for a fight. When Povilas came to us he understood that his chances are slim (we were way taller and with ice-axes) and quickly went away:) During the day “Mir” is visited by hundreds of tourists who wearing only shorts and slippers run for few seconds to snow and pose for a photo but in the evening it is absolutely empty. For a night we decided to stay in rescuers’ house. Elbrus finally showed up in the late afternoon. I stood and spoke to her for a while asking to let me climb her. The supper was great: onion soup, you don’t get this in mountains very often:) I almost didn’t sleep at night because Algimantas lying next to me didn’t let me by punching my back and constantly changing his body position:) The night was cloudless. So many stars in the sky! These were the only hours when I couldn’t understand why I was doing all this…

7th of July.

The morning was cold but it was warm inside. Although we got up early and left the place, workers who came noticed we stayed there and asked for 100 Rubles per person for the night. Well, to keep everyone silent we did it. There was sunshine but when we used chair elevators to get up to “Bochki” the skies closed. We felt good there at 3800 m and Algis took a decision to climb higher to “Priut 11”. The snow got wet and we sank but climbed quite quickly. This time my bag weighted about 30 kg but it didn’t seem as heavy as on Kazbek. Strange. On the right side of the skiing and climbing path, on the rocks there was a great place for at least three tents. We started building them as the storm came in and were ready just on time. “We’re at 4100 m!” I repeated these words to myself. In the evening everyone felt a bit dizzy, some claimed headache, pulse was more than 100 strokes per minute, although our tent with Povilas, Tutas and me felt great. Sun came back for the evening. The peaks still were so far away. Or so high. We got ready to spend our first night in a tent. We were already in our sleeping bags when Olia came along and complained she had cold feet, heaviness in the chest, quickly lost her breath. Sure it was altitude. Shock “something is wrong with me and I don’t know why” also. In the evening Tadas and Kęstutis were also not feeling well, Algis didn‘t eat. We invited Olia inside, massaged her feet and gave Ibumetin and Aspirin pills. As we chatted the pulse came down from 100 to 70-80 strokes per minute and she left to another tent for the night.

8th of July.

The strangest day so far! In early morning a lightning fired just behind our tents. Believe me, everybody woke up:) Tents were ripped apart by the night-wind (later we will find out that this is the usual thing). In the morning I woke up feeling very bad, totally drunk let’s say, and didn’t know what was happening with me. Almost no one ate breakfast and there was plenty of wheat porridge with nuts and raisins left:) Algimantas, Algis, Gvidas, Povilas and Tutas were among those who felt the best and went higher to store the food whereas five of the rest (me included) stayed in the camp. I felt really weak. Nor Povilas’ Ibumetin, nor my Ibuprofen worked:) In the afternoon I took out my JetBoil stove and we started boiling and drinking a lot of tea. It felt better. Algis and the group came back. This time Povilas felt worse and went to sleep. After drinking 5^th big cup of tea I suddenly remembered we had coffee and decided to try. To my surprise after 15 minutes I felt completely well. And before that I was even afraid to walk! Gvidas said that the problem might have been my blood pressure and it seemed he was right!:) Why didn’t I think about coffee earlier when before that I drank it every morning!? In the evening everybody felt better and eating started. We ate for the whole day and as we stayed at same altitude, I slept better at night!

 

LT. Liepos 3 d.

Apie 6:10 susirinkome visi stotyje. Nebuvo tik Tautvydo – jis nuėjo gulti tik paryčiais ir, kaip tyčia, žadintuvas nesuveikė. Jau rašiau, susikrauti viską – ne taip jau paprasta, tačiau matyti, jog ne visi galvojo taip pat:) Ačiū dievuliui, viskas baigėsi gerai: traukinyje pasidėjęs kuprinę išlipau, persimečiau keletu žodžių su baltarusių palydovėmis ir per peroną bėgantį pamačiau Tutą. Bėgo jis labai lėtai, nes ant pečių turėjo milžinišką kuprinę, tačiau visgi suspėjo:) Traukinyje gėrėme arbatą (didelis sovietinių traukinių ,,privalumas“ - visąlaik verdantis vanduo vagono gale, vadinamas ,,kepetok“) ir buvome pakilios nuotaikos. Pasieniečiai buvo draugiški. Išriedėję 6:40 Minsk'ą pasiekėme 11 val. Miestas mane nustebino trim dalykais: tvarkingas, visiškai tuščias (nėra kavinių, nėra žmonių, nėra automobilių), futbolas Vokietija-Argentina, atrodė, yra svarbiau už nepriklausomybės dieną. Jos niekas nešventė, nors Ul. Nezavisimosti buvo pilna žygiuojančių ir transparantų, kuriuos gyva grandine saugojo kas 10 m išrikiuoti milicininkai ir jaunieji saugumiečiai, reto kurių veidai ar akys priminė išsilavinusius žmones. Aplinkui nebuvo veik nė gyvos dvasios – susidomėję žiūrėjo tik keli užsieniečiai, o baltarusiai paskubomis, nuleidę galvas, tylūs ir beveidžiai, nerdavo į artimiausius skersgatvius. Veikti ypatingai nebuvo ko: du kartus apvaikščiojome visą centrą, kol vadovas (ir iš pradžių Tadas) rūpinosi bilietais, o Gvidas ir Algimantas saugojo kuprines. Miesto centre vyko mugė, buvo verdama ir kepama – norėjome pavalgyti, bet ten įeiti galima buvo tik pro apsaugą, iškračius visus rankinukus, todėl nėjome, nes nenorėjome atiduoti savo peilių!:) Vienam iš retų barų, kurio savininkė mums iš pradžių ,,švelniai“ pasiūlė geriau eiti kur nors kitur, pasižiūrėjome pirmąjį Vokietija-Argentina kėlinį ir parskubėję 19:19 sėdome į traukinį „Minsk'as-Kislovodsk'as. Jaučiausi prastokai, nes dar sirgau, o traukinyje buvo nepaprastai karšta. Visas vagonas prakaitavo be atvangos. Naktį mus dar prižadino Baltarusijos ir Ukrainos pasieniečiai, tačiau jokių problemų nekilo.

Liepos 4 d.

Visą dieną praleidome traukinyje. Temperatūra salone pasiekė 32 °C. Vis dar kosėjau. Per dieną Sauliukas su Tadu buvo užsiėmę maistu ir viską pasvėrę bei užsirašę kiekvienam padalino po 8 kg. Mane nuo karščio gelbėjo tik knyga Hiroo Onoda „No Surrender. My Thirty-Year War“, kurią visiems rekomenduoju paskaityti (net neklausęs mano rekomendacijų tai padarė Tautvydas ir, kiek žinau, neliko nusivylęs). Nakčiai nebegalėjome surasti Olios antklodės. Kai pasakiau tai palydovei ir paklausiau, ar negalime gauti kitos, ji piktai atkirto: ,,Patirialos, tak naidite!”:). Ukrainiečių pasieniečių veidai vis pasikeisdavo, kai sužinodavo, kad mes lietuviai. Rusų pareigūnai taip pat buvo labai dalykiški ir mandagūs. Naktį pravažiavome Taganrok'ą 1 ir Taganrok'ą 2 – šypsojausi prisiminęs serialą „Nasha Russia“. Juk nežinojau, kad kitądien pravažiuosime Petegorsk'ą, o vėliau dar sutiksiu seselę iš Voronež'o:)

EN. 3rd of July.

At round 6:10 all of us gathered at Vilnius Railway Station. Still Tautvydas wasn’t there. He went to bed at dawn and his alarm didn’t work. As I wrote before, packing is a big deal and probably not all of us thought so when starting packing late in the night:) Thanks God everything ended the way it had: I left my bag in the train, went out, chatted a bit with Belarusian stewardesses and saw Tutas running down the platform with his big bag on (running very slowly:) In the train we drank tea and chatted (big “advantage” of old soviet-trains is that they always have hot water, so called “kepetok”, there). Customs officers were friendly, train was empty. We left at 6:40 and were in Minsk at 11:00. Minsk is a very typical soviet “new” city but there were few things that killed me: tidy, totally empty (no bars, cafes, no people, no cars), football GER-ARG seemed more important than… their independence day. Nobody celebrated. Independence street (Ul. Nezavisimosti) was closed and guarded by militia men, a parade of orchestras and banners of factories & organizations marched in the middle. There were young guys every 10 meters standing on watch, faces of whom hardly reminded educated people. If want to take a photo, you’d better ask! No one was around except few curious foreigners. Belarusian after entering that street ran quickly, I’d say, to hide. No joy, faces down, silent. There was not much to do in Minsk. We went two times round the main city (first of all with whole group, then me and Tadas). Gvidas and Algimantas guarded our packs at the station. There was a market/gathering place where people could eat and drink. We wanted to go there eating but you had to enter through tight security so we refused to give up our knives!:) At one of the rare bars at the station the owner politely asked us “better to go somewhere else” but we came back later there to watch GER-ARG. After first half (and one Belarusian beer) we had to leave for the train. So, at 19:19 we were there heading for Kislovodsk. I felt not good because was ill and it was really hot inside. Smell of sweat all around. Belarusian and Ukrainian customs officers threw us out of bed that night but everything went smoothly so far.

4th of July.

All day in train. Temperature reached 32 °C. Cough didn’t leave me. Sauliukas and Tadas were working hard with the food. They calculated and weighted until everyone got 8 kg to their packs. Heat was unbearable, only the book by Hiroo Onoda “No Surrender. My Thirty-Year War” (I recommend it to anyone!) held me not jumping out of the window. At night we couldn’t find Olia’s bed-sheets so I asked a stewardess if we could get another one for the night. She coldly screamed out “Lost?! So find it!”:) Ukrainian officers faces changed when they got to know we’re Lithuanians. Russian officers were very friendly and polite. At night we passed by Taganrok1 and Taganrok2. I remembered series “Nasha Russia” and smiled. I didn’t know yet that we will drive through Petegorsk the next day and that I’ll meet a medical-assistant from Voronezh later:)