LT. Kai sėdome į greitąjį traukinį Kalkuta-Delis, mūsų laukė 1500 km, tačiau traukinys skriejo išties greitai, ir supratau, kad Delį per 17 val. pasiekti tikrai bus įmanoma. Man kompaniją palaikė puiki Stephen'o Hawking'o knyga, be to, per visą kelionę gavome nemokamus pavakarius, vakarienę ir pusryčius. Ir prie mūsų prisijungė 12 Indijos armijos kareivių būrys: vaikinai nuo 20 m., uždirba >20000 rupijų/mėn (uau!), tarnauja šiaurėje, kur saugo Indijos sieną. Buvo smagu su jais pasišnekėti. Vienas net įpylė man degtinės, slėpdamasis nuo po vagonus lakstančių policininkų. Vidurnaktį, kai jau miegojome, į mūsų kupe įgriuvo ir pora italų. Deja, jiems labiau nepasisekė nei mums: vyrukas gėrė daktaro skirtus antibiotikus ir jau kelias dienas vos ant kojų galėjo pastovėti - kažkuo užsikrėtė pavalgęs Lonely Planet rekomenduotame restorane. Apie paskutinę dieną Delyje nėra daug ko pasakoti: mes tik aplankėme tai, kur nepakliuvome dėl Nepriklausomybės dienos, t.y. Jama Masjid, Raudonąjį Fortą ir pirkome prieskonius ir arbatas dovanoms namo nuostabioje Chandni Chowk parduotuvėlėje, kurią jau buvome nusižiūrėję prieš porą savaičių. O tada - nakvynė ir liūdniausioji dalis - skrydžiai namo:)
Dabar, kaip ir visada baigiant žinučių ciklą, atėjo laikas apibendrinti. Taigi Indija. Tikriausiai 17 dienų neužtenka tokiai milžiniškai šaliai pažinti, tačiau mes nukeliavome 5200 km ir aplankėme tikrai nemažai per tą trumpą laiką. Likau labai nustebęs, kiek mažai monumentalios istorijos ir savitos architektūros turi ši šalis. Į kokius muziejus beėjome, visur viskas prasideda nuo XVI a. ir persų. O tada ateina britai. Visos Hindu švetyklos, kurias lankėme, gražios, tačiau jos nė iš tolo neprilygo Pietryčių Azijos stebuklams. Nebuvome visų taip išgirtame Kašmyre ar Ladakh'e, kalnuose, bet juk vistiek... Taip pat visur, kur keliavome, labai krito į akis tvarkingi musulmonų vyrų ir moterų drabužiai, tvarkingos jų parduotuvėlės, visai kitaip nei Hindu žmonių. Išsilavinę vietiniai skundėsi, kad žmonių per daug, juos išmaitinti sunku, korupcija vis labiau įsigali, o didmiesčiuose dirbantiems vis mažiau rūpi religija, bendruomenės ir draugiški santykiai. Pinigai viską valdo. Ypatingai tai akivaizdu Delyje. Tau šypsosi, kol tikisi, kad gaus, o jei netyčia gauna "mažiau", nors man tai atrodo dideli pinigai, draugystė baigiasi tą pačią sekundę, nuo tavęs nusisuka. Net žmonės, kuriuos man taip patinka fotografuoti, nusisukdavo ir per visą gatvę šaukdavo rupijų. Susidarė įspūdis, kad prieš pora dešimtmečių per visą pasaulį paleistos Indijos, kaip pasaulio turizmo viršūnės, reklamos, padarė savo: turistų čia išties daug, kainos sukeltos, aptarnaujančio sektoriaus "mafija" tas kainas palaiko, nebūna jokių derybų. Tad Indija, jei atvažiuoji atostogauti ir tau nėra svarbūs kompromisai, t.y. moki tiek, kiek ir namie ar daugiau, yra nuostabi šalis turistauti. Be to, palyginus lengvai pasiekiama. Esu matęs bilietų lėktuvui iš Vilniaus už 300 eurų, o ir skrydis iš bet kurio Europos oro uosto nėra toks jau ilgas. Bet Indija... nėra tinkama šalis tikriems keliautojams, kurie nori keliauti taip, kaip patys sugalvoja. Taip taip, keliautojų tokių, kokių dešimtimis, turinčių savo nuomonę ir galinčių papasakoti neįtikėtinų dalykų, sutikdavau kitur, ten nesutikome. Ir kaip tu juos ten sutiksi, jei jie visi priversti važiuoti ten taip, kaip liepia valstybiniai turizmų klubai? Jei pasiklausi apie Orchha ar Kalkutą, tau atsisako suteikti bet kokią informaciją, ir įkyriai siūlo "tu geriau važiuok į Jaipur'ą". O jei į Jaipur'ą aš nenoriu?:) Ir tai mes dar sugebėjome "išsiprašyti", kad visur galėtume keliauti traukiniais: kiti greičiau palūžta ir gauna asmeninį vairuotoją su automobiliu bei, pvz., vieną maršrutą traukiniu kaip atrakciją:) Taigi tenka sugrįžti prie minties, kad nėra blogesnio dalyko už masinį turizmą, o Indija nuskendusi būtent jame. Ir, manau, nedaug gali trukti, kol viskas pavirs Egiptu, teneįsižeidžia tie, kurie ten važiuoja - aš kelionėse ieškau kitų dalykų, ieškau nuostabos, o kaip tik jos ten labai mažai radau, nes ją dažnai nustelbdavo vietnių bandymai iš manęs pasipelnyti. Tačiau jei klaustumėte, ar mums ten patiko, ir ar tai buvo gera patirtis, atsakymas būtų vienareikšmis - taip. Šypsausi ir labai dėkoju tiems, kurie buvo su mumis, skaitė ir palaikė. Iki kitų susitikimų, iki kitų d-chasers nuotykių. Nuoširdžiai,
EN. When we borded an express-train Kolkata-New Delhi, 1500 km waited for us but the train flew really fast and I understood that to reach Delhi in 17 hours was no Indian Railway joke. A very nice book by Stephen Hawking accompanied me, together with dinner, supper and breakfast that were included into the price. 12 Indian Army spy soldiers who guard the border in the North were also going with us. All of them fit, above 20 and earning >20000. Really impressive. And it was nice to talk to them. One even gave me vodka hidding from here and there on board running police. At midnight a pair of Italians dropped in. They were not as lucky as we were, the guy was infected very seriously, got doctor injections and antibiotics diet. He got infected after eating something in a very nice restaurant recomended by Lonely Planet. Our last day in Delhi... not much to tell. We just visited what we couldn't because of te Independence Day two weeks ago, that is Jama Masjid, Red Fort and went to a little spice and tea shop in Chandni Chowk where we bought presents home. And then overnight and the saddast part - flights home:)
So, now that it is all over and this is the last message, time comes for conclusion. India. Probably 17 days is not enough to know such a huge country but we have traveled 5200 km and visited really a lot in such a short time. One thing that troubled me was an obvious fact that India doesn't have its own "real" monumental history and architecture until XV-XVI th centuries. And at that time it was Persian. Later British rolled in. All of the Hindu temples that we visited are beautiful but there's no way they can compete with wonders built by SEA empires. Sure, we didn't visit the so famous Ladakh and Kashmir regions but still... Another thing is that wherever we went, there was quite a big difference between Muslim and Hindu: the first were always tidily dressed, their shops were tidy and nice. Educated people told us that India suffers a lot because of population increase, huge corruption and money that broaden the gap between rich and poor, the diminishing of importance of religion and will to help each other. In other words, money rules everything. And believe me, it is very obvious in Delhi. They smile at you because they hope you will give them something, and then when you give, it is always "not enough", and they turn their back on you, the friendship is over. It is such a bad feeling, as if you are guilty of something. And even simplest people do not let you photograph them. They turn away or else ask for money. There's an impression that advertising started 20 years ago (everyone knows "Incredible India") to make India destination No.1 takes its toll on everyone: full of tourists, really expensive, prices kept at high level by local "tourism mafia", no bargaining at all. So in the end if you come here and not look for fun to compromise and bargain, if you pay what they ask, which is sometimes as much as in Western Europe, it is a great country for a tourist. And even more, it is quite easily accessible. I saw tickets to Delhi starting at EUR300 from Vilnius. And flights from any European city are not that long, 6-8 hours. But India... is not a country for a traveler who tries to travel the way he wants. I met tons of travelers everywhere else, with their oppinion and really unique experiences and stories, but not here. And how can you meet them if everyone has to go according to standard schemes drawn by tourism agencies? If you ask about Orchha or Kolkata they refuse to disclose you any information and irritate you by telling "you better go to Jaipur". But what if I don't want to go to Jaipur?:) We were fighting for two days to get our journey covered by train. Others break down quicker and get a personal driver with a car and maybe one ticket for a train just for fun. They pay 1000 Eur for such a service for 10 days, an unheard money for simple people in India. Here I have to come back to the thought that mass-tourism is the worst thing that can happen to a country and India has already drowned in it. Hope it will not turn into Egypt, let those who go there not get insulted, but I personally look for other things in traveling. I look for amazement and wonder, things that I could hardly find there. The amazement was often overthrown by locals trying to get use of me. Of course, if you'd ask me if we liked the journey itself and if it was a good experience, the answer would be "yes", apart from the other things mentioned above. And so I smile and thank all of those who followed and supported us. See you in other d-chasers adventures. Sincerely,
Saulius

 

LT. Kalkuta tikrai nusipelno pagyrimų, nors visi kalba kitaip (daugiausia joje nebuvę:). Ketinome čia gal net neužsukti, bet labai džiaugiamės, kad padarėme kitaip:) Miestas palyginus švarus, nematėme nė vienos karvės gatvėse (todėl ant žemės nėra ir karvių ššš:). Čia mažai turistų, žemiau Benaras jie baigiasi. Kalkuta - buvusi sostinė, kol Indija priklausė Britų imperijai, todėl čia ir pastatai, ir pavadinimai imperiniai. Kalkutoje beveik nėra tuk tuk'ų, juos čia pakeičia geltonos taksi, kurių čia tūkstančiai - automobilis „Ambassador" yra Indijos pramonės pasididžiavimas. Jaučiausi taip, lyg sostinė vis dar būtų čia. Apsigyvenome pačiame centre, šalia Esplanade ir Sudder Str., todėl pasiekti objektus, kuriuos norėjome aplankyti, buvo lengva. Be to, beveik visur, taupant ir šiek tiek pasivaikščiojant, galima nuvykti metro (tik viena linija, kita labai trumputė). Victoria Memorial - rūmai, skirti karalienei, labai gražus pastatas su puikiu parku ir dar puikesniu Kalkutos istorijos muziejumi. O apie Marmuro rūmus (Marble palace) išvis net nežinau, ką pasakyti. Tikriausiai gražiausias XIX a. mano matytas ne religinės paskirties pastatas, statytas to meto vadinamuoju Viktorijos stiliumi, skirtas dideliems Britų ponams susirinkti. Pastatas dviejų aukštų, kvadratinis, taip pat didelis kvadratinis vidinis kiemas su fontanais, o aplinkui, t.y. pastate - verandos ir pokylių bei poilsio menės. Viskas iš marmuro, čia taip pat suvežta begalė senovės graikų, persų, romėnų statulų, senovės kiniečių vazų, indų, trofėjinių laikų eksponatų, dešimtys milžiniškų veidrodžių ir tokių dailininkų kaip Rubensas tapytų paveikslų, ir pan. Ir viskas - originalai. Sunku net pagalvoti, kokie tai turtai, vos ne pusė Britų muziejaus Londone:)  Pasirodo, kad įeiti į tą muziejų reikia kažkokio aukštos valdžios leidimo, kažkur reikia kreiptis. Na, mes jo neturėjome, bet kaip ir viską šioje šalyje, 100 rupijų sargui ir dar 100 „gidui" viską išsprendė:) Ir vėl, fotografuoti niekur nieko negalima. Griežtai. Galiausiai dar nupėdinome į po Howrah tiltu, per upę Hooly jungiančiu Kalkutą ir Howrah miestus, esantį gėlių turgų. Ir nors buvo vakaras, gėlių kvapas čia nustelbė purvo ir visus kitus kvapus. Tik įsivaizduoju, kas čia dedasi ryte! Grįžome namo, užvalgėme (Sudder Str. rajone restoranėlių ne per daugiausia) ir griuvome miegoti, nes ryte mūsų laukė traukinys iš Howrah į Digha, t.y. pajūrį. Ten nuvykome per keturias valandas, traukinys, kaip visada, vėlavo. Mums vietinių buvo rekomenduota neapsistoti Digha, nes ten per daug „middle men" (vidutiniokų:). Patraukėme į netoli esantį Mandarmoni, kuris, esą, pasižymi prabanga. Tiesą sakant, tokioje Turizmo Dievo, jei toks yra, pamirštoje vietoje neesu buvęs:) Bet užtai į visas puses begaliniai nesibaigiantys paplūdymiai. Į mus žiūrėdavo kaip į ateivius. Prieina, stovi ir žiūri į tave išplėstomis akimis. Kasdien nueidavome toli, kad mūsų niekas netrukdytų. Gražu. Tūkstančiai raudonų krabų pakrantėje. Retas indas, kuris ten būna eina maudytis ar gulėti - visi tik vakare į paplūdymį nusileidžia su savo džipais ir lekia pasivažinėti. Pačiam miestelyje daug pastatų yra iki pat jūros, kur betonas viską užgožia, tačiau ten, kur eidavome - tik vietiniai Bengalijos žvejai. Vakar gerokai nudegėme, o kai šiandien grįžome į Digha, supratome, apie ką kalbėjo žmonės. Veiksmo čia daug, žmonių daug, o kur daug šių dalykų, daug ir šiukšlių. Indai... jie geria, patikėkite:) Nustebtumėte pamatę, kas yra paplūdymys „indiškai“:) Dar vienas dalykas: su indišku maistu mano pilvas niekaip nesusidraugauja. O kvepia skaniai, žiauriai skaniai, tad kaip gi nevalgysi?:) Sandrai geriau, nes ji neryja visko taip, kaip aš:) Dabar esame traukinyje atgal į Howrah, kur tuoj sėsime į kitą traukinį ir važiuosime 1500km į Delį. Labai liūdna, kad kelionė eina į pabaigą. Na niekis, dar susitiksime Delhi Chandni Chowk, eisime ieškoti jums lauktuvių (nieko nepažadu:),
EN. Kolkata deserves respect, although people talk differently (most of them were not there:). We had thoughts not to come here but don't regret we came. The city is quite clean, no cows on streets (means no cow poo:). Few tourists, they end here, below Benaras. Kolkata is the ex India's capital under British Empire, so buildings and names here are Imperial too. No Tuk Tuks. Only thousands of yellow taxi cars "Ambassador", a pride of Indian industry. It really feels like capital is still here. We stayed in the very center, the Sudder street near Esplanade, so it was easy to reach all the objects we wanted to visit. You can also go quick and cheap through the city with the only metro line as these objects are situated not far from it. Victoria Memorial is a palace devoted to queen Victoria, a very beautiful building with great park outside and even greater Kolkata history museum inside. Another few words go to the Marble Palace. Probably most beautiful non-religious XIX century building I have ever seen. Victorian style, devoted to parties and gatherings of British nobel. Two stories, square-formed with square inner yard with fountains, around which balconies, ball, dance and rest halls within those two stories are situated. All marble. And tons of old Greek, Persian, Roman statues, dishes, Chinese vases, trophy stuff from Napoleon period, huge mirrors and paintings of such painters like Rubens. Half of British museum in London:) It appeared that one needs some special governmental permission to get to the museum but we, of course, didn't have it. So, another 100 Rupiah to the guard and 100 to the guide solved it all easily. It is not that we tried to bribe them, they simply asked for this. Like almost everywhere in this country:) And again, no photos! Strictly. Finally, after leaving the Marble Palace, we still managed to go to Howrah bridge over Hooly river, the one that connects Howrah and Kolakta cities, and visit the flower market. It was late afternoon and dirt all around but the scent of flowers was still stronger than everything else. It should be amazing to visit such a place in the morning when everything just starts! We took metro again to get home, had a meal (not so many restaurants in Sudder Str.) and went to sleep because early in the morning a train from Howrah to Digha waited for us. Seaside. We went there in 4 hours instead of 3. Locals told us that staying in Digha is no opton because "too many middle-men there". Hmm... we hired then a car to Mandarmoni 30-40 km away, a "costly and luxurious" place. Well, I have never seen such a Tourizm God's (if he exists) forgotten place:) But endless beaches to both sides. Locals looked at us like alliens. They come up to you , stand still and stare, the whole group:) On both days we tried to go far away to the total loneliness. Was nice. Thousands of little red crabs on the beach. A rare Indian goes to swim or rests on the beach, everyone comes to the seaside with their cars or motorbikes to drive along coastline in high speeds. Many buildings in the town are not finished and they go straight up to the water. Now that is what I call a total misunderstanding and beton jungle. But places where we went were totally empty, only few local Bengal fishermen. When we were back in Digha we understood what people meant about "middle-men". Much action, people and so... much litter. And Indians, oh believe me, they do drink:) You would be surprised to see what is „the beach in Indian":) Another thing: mu stomach cannot somehow get along with Indian food. But it smells so great so how can you not eat it?:) Sandra deels a bit better because she doesn't eat everything, like I do. We are now on the train back to Howrah where we'll board the express to Delhi. 1500 km. It is sad that the journey is coming to the end but we still will have a day in Delhi and Chandni Chowk for souvenirs (I don't promise anything:),
Saulius

 

LT. Jei būsite Indijoje, būtinai turite aplankyti Benaras. Ir išvis... tikroji Indija, tokia, kokią ją įsivaizdavau, man prasidėjo žemiau Agra'os. Taigi Benaras. Tai senasis Varanasi pavadinimas, tačiau vyresni žmonės iki šiol jį taip vadina. Ir man šis pavadinimas labiau patinka. Tai - Hindu šventasis miestas, vienas iš seniausių miestų pasaulyje. Benaras daugiau nei 3600 metų, kai kurie sako, kad dar daugiau. Net neįsivaizduojate, ką reiškia vaikščioti tokiomis senomis metro pločio, kur vos prasilenkia du motoroleriai, žmonės ar karvės, kylančiomis ir besileidžiančiomis gatvelėmis, kai sienos šalia tavęs kyla keliolika metrų į aukštį, net dieną palikdamos tokią gatvelę prieblandoje. O tokių gatvių čia - tūkstančiai, su mažytėmis ir didelėmis šventyklomis, su nuėjimais „į kažkur“. Net neabejoju, kad iki šiol nėra tikslaus šių gatvelių žemėlapio. Per šį miestą teka  šventoji amžinybės upė Gangas, kurioje poilsį suranda visi išėję į kitą pasaulį. Šiame mieste, kaip niekur kitur, kur buvau, juntamas betarpiškas ryšys tarp mirties ir gyvenimo. Taip, jie čia abu kartu. Mūsų kelionė čia prasidėjo ties Manikarnika Ghat'u. Tai viena iš kelių vietų Benaras, kurioje deginami mirusiųjų kūnai. Čia - tik Hindu kūnai. Jau iš tolo tave pasitinka milžiniškos krūvos paprasto medžio ir brangesnio sandalmedžio rastų. Ir dūmų kvapas, kuris dideliame karštyje dar stipresnis. Fotografuoti čia negalima, nes reikia gerbti mirusiųjų atminimą. Ghat'as apsuptas namų, kuriuose ilsisi mirštantieji, dažniausiai vieniši žmonės, norintys, kad jų pelenai būtų išpilti į Gangą. Tuo metu, kai buvome, mirties ten laukė 45. Deginimas vyksta šalia upės, eilėje stovi dešimtys žmonių ant pečių, iš bambukų surištuose neštuvuose, laikantys šilku aprištus artimųjų kūnus. Pirmiausia kūnas panardinamas į Gangą ir taip pašventinamas, tada jam leidžiama nudžiūti, kol žmonės, kurie čia dirba degintojais (jie dirba ne už pinigus, savanoriškai,  tėvas perduoda šią pareigą sūnui, ši pareiga yra šventa), sukrauna ~300 kg rastų. Kūną ant rastų užkelia artimieji. Šalia visada stovi vienas vyras baltais drabužiais ir skusta galva: mirusiojo tėvas, sūnus ar vyras. Moterys čia neleidžiamos, nes yra buvę, kad mirus vyrui ar vaikui, jos puolė į laužą. Per daug emocijų čia nereikia, žmogus išlydimas tyliai. Tam vyrui baltais drabužiais įduodamas susuktų nendrių kūlis, uždegtas šventąją Šivos ugnimi, kuri kūrenasi čia pat, sienoje esančioje nišoje. Ši ugnis - seniausia pasaulyje, ji daug senesnė už Olimpinę ugnį, tokia pat sena kaip Benaras, ir jai niekada neduodama užgesti. Viskas yra daroma, kad ji rusentų. Per didelius Gango potvynius (vanduo čia gali pakilti net kelias dešimtis metrų) ji išnešama į šventyklas, ji saugoma nuo lietų ir vėjų labiau už viską pasaulyje. Laužą uždega tas pats vyras, pakišdamas kūlį po sukrautu laužu, kuris įsiliepsnoja kaip mat. Kūnui sudegti užtrunka nuo 2 iki 3 valandų. Neilgai pabuvę prie degančio laužo giminės išsiskirsto. Pelenus į vieną vietą šalia upės sušluoja degintojai, o juos išsijoja ir į vandenį paleidžia, išrinkę žiedus ir papuošalus, žemiausios kastos žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro murkdosi Gange. Jiems tai leidžiama, nes jie labai neturtingi, ir ką susiranda, tas jų. Eilėje, žemyn link Gango, laukė daug daug žmonių su daug neštuvų, o paupy degė 4 laužai, buvo kraunami dar keli. Per dieną čia sudeginama daugiau nei 100 kūnų. Deginimas vyksta 24 valandas per parą kas benutiktų. Sunku net įsivaizduoti, koks sunkus tų degintojų darbas tokiame karštyje. Ne sava mirtimi mirusiųjų ir kitątikių kūnai deginami už kelių kilometrų - Harishchandra Ghat'e, kurį aplankėme pavakary. Nudvėsę gyvuliai, mirę vaikai iki 10 metų, besilaukiančios  moterys ir kobros įgelti, Sadu vyrai ir šventieji nedeginami - jų kūnai tiesiog paleidžiami į Gangą, nes šių mirusiųjų Karma yra švari. Upėje vis matyti plaukiantys kūnai, tik sunku suprasti, ar tai gyvulių, ar žmonių. Kai ėjome į Assi Ghat'ą, gatvėje pamatėme tik ką žuvusį žmogų. Jaunas toks, jį galbūt partrenkė arba nukrito iš aukštai, kūną buvo apspitę musės. Mus lydėjęs Brahman'as tepasakė: „einam, jam viskas“. Atrodo, kad tokie vaizdai turėtų šokiruoti (taip, jis iki šiol stovi man prieš akis), tačiau taip atsitinka, norime to ar ne. Ir tai labiau padeda suprasti, koks plonas siūlas jungia gyvybę ir mirtį, koks trapus yra gyvenimas, ir kaip jį reikia branginti. Lūdna tik, kad taip bereikalingai dar viena siela išėjo. Vakare grįžome į Dashashwamedh (pagrindinį) Ghat'ą, kur už nedinelį mokestį, užlipę ant didelės valties stogo, tamsoje stebėjome vakaro maldų ceremoniją. Ji išties kerinti. Kitądien dar nuvažiavome į pietus, kur bandėme aplankyti Sankat Mochan, Tulsi Manas ir Durga šventyklas, tačiau tik į pirmąją buvome įleisti. Lygiai taip pat nebuvome įleisti į Vishwanath (Auksinę) šventyklą vakar. Net ir vandens šventyklą galėjome pamatyti tik per tvorą. Dar nerašiau apie tai, tačiau niekada neįsivaizdavau, kad Hindu yra tokia konservatyvi religija: jei jūs neatvažiuojate su grupe, esate neįleidžiamas praktiškai nė į vieną šventyklą, o apie fotografavimą šventose vietose net neina kalba. Popietę prasišnekėjome su vietiniais ant Gango krantinės Tulsi Ghat'e ir galiausiai grįžome į viešbutį kelionei į Kalkutą. O dabar dar štai: vairuotojas, kuris mus vežė į Varanasi JN stotį, kasryt dviračiu iš savo kaimo atmina 20 km, nes mieste gyventi per brangu, ir 5 val. ryte būna jau darbe, iš kurio pasiima automobilį, jo darbo diena baigiasi ~9 val. vakare ir jis vėl parmina tuos pačius kilometrus namo. Ir visa tai už... 1000 rupijų per mėnesį (šiek tiek daugiau nei 50 Lt), o tai dar nėra mažai. Kaip jums tai? Palyginant galiu pasakyti, kad maistas bet kuriame „restorane“ čia kainuoja mažiausiai 40 rupijų. Gatvėje pavalgyti pigiau, bet vistiek... Ką tada kalbėti apie tuos, kurie gatvėse basomis, tik apsisukę drobes apie juosmenį, tempia rikšas, jei jų pajamos trigubai mažesnės? Mielas lietuvi...  tokio darbo neišgyventum net savaitę, tad gal vieną kartą užteks dejuoti? Va tokia žinute, palinkėjimu ir norėčiau baigti. Esame sveiki ir gyvi. Ir todėl laimingi. Iki pasimatymo Kalkutoje,
EN. If you are in India, visiting Benaras is a must. And... I really started to find India the way I imagined it somewhere below Agra only. Benaras is an old Varanasi name, still used by elder. And after being there I also like this name more and more. It is a holy Hindu city, being more than 3600 years old (some evidence say it is much older) it is one of the oldest lived cities in the world. If you haven't been here, you would hardly imagine what it feels like to stroll down these one meter wide streets where two scooters, people or cows can hardly pass each other, where they go up and down, where walls on both sides rise many meters up leaving these streets in twilight throughout the day. Thousands of them with little temples and even smaller streets on the sides leading to “nowhere”. I am somehow sure there's still no exact map of this old town. Benaras was also built on the banks of the holy eternity river Ganga, in the waters of which, the dead's souls and bodies find their peace. You can really feel that strong connection between life and death in this city. Yes, they both are here. And so, our sightseeing started down the Ganga shores from Manikarnika Ghat, one of the few Ghats in Benaras where bodies of the dead are burned. Only Hindu bodies in this Ghat. When through these little streets you get closer to the Ghat, you are met by huge amount of wood everywhere and the smell of smoke that is very strong in such a heat. You cannot take photos here, you have to respect souls of those who passed away and the relatives. Ghat is surrounded by houses without windows where people, most of them lonely, wait to die and are helped in the last hours of their lives. They want their ashes to be spilled in the holy river. At the time we were there 45 people were waiting to die. The burning happens near the river. There's a queue of people, that is relatives, holding bamboo carriages with bodies dressed and covered in silk. First of all they put the body with carriage to the river to wash it with holy water and then it dries till burners (they work here voluntary, father passes his work to his sons, the duty is holy) prepare ~300 kg wood for fire. The relatives put body on to wood and there's always that one with white robes, head shaved bold, a son, father or husband of the deceased, standing the closest. Women are not let to participate in the burning lately because it happened that wives or mothers jumped into fire. Emotions are not welcome here, a goodbye should be silent. So, a man in white robes gets straw with fire and puts it under wood. The fire is taken from the fireplace nearby. It is a holy Shiva fire, they say, the oldest fire in the world, as old as Benaras is. Much older than Olympic flame for sure. The most important task is not to let the fire go off, there are people who care about it through rains, floods (yes, sometimes Ganga's level rises up to 10-20 m, can you imagine?). During the whole history there was never that it went off. I am sure any Hindu would die for it. And so, the body burns fully in 2-3 hours and relatives leave. The ashes are gathered by burners and spilled in one place where the people of the lowest cast take them and wash in Ganga waters looking for any jewelry left. They are allowed to do this because they are very poor. There were 4 fires burning when we were there, few other places were in quick preparation. During one day more than 100 bodies are burned here, the burning goes on 24/7 and no matter if it rains or whatever happens. It is hard to imagine what a difficult work for burners that is in such a heat. Suicidal, accident and non-Hindu bodies are burned a few kilometers up the Ganga, in Harishchandra Ghat where we went later. Bodies of dead animals, passed away pregnant women, children under 10, cobra bite victims, Sadu and holy men, are not burned because they have a clean karma and can be let directly into the water. From time to time you can see bodies going down Ganga, just it is dificult to understand if they are animals' or humans'. When we were on the way to Assi Ghat, we suddenly went into dead man on the street surrounded by a small crowd. He looked young, maybe a car accident or he fell from the roof, the body was covered with flies. Seemed that it has just happened. The Brahman that guided us to Assi just said: “let's go, he is no more”. Shocking experience, isn't it (I still see the picture)? But it happens also in our world want we or not. And it helps you to understand what narrow gap there's between life and death, how fragile and important life is. Very sad that one more life left us this way. In the evening we came back to Dashashwamedh (main) Ghat where for some money we went on top of big river boat and watched the evening prayer ceremony when the sun went down. Mesmerizing. On the next day we went to visit Sankat Mochan, Tulsi Manas and Durga temples but were let in only into first one. Same like a day before we were not let into Vishwanath (Golden) temple. Event the Water temple... we could see it only through the fence. I haven't written about this yet but I never thought Hindu was such a concervative religion: if you are not on a group tour, you can hardly enter any temple. I don't even talk about taking photos - it is strictly prohibited in all the places that are at least a bit holy. We have spent the noon-time speaking to locals in the Tulsi Ghat and came back to the hotel to take our things to go to Kolkata. And now a bit more: driver who took us to Varanasi JN every morning drives his bicycle 20 km to work, his day starts at 5 am, ends at 9 pm, and he drives same distance back. And that all for... 1000 Rupiah a month (a bit more than 15 Eur). And that is still not a small salary. To compare I say that to eat the simplest meal in any restaurant costs >40 Rupiah, a bit cheaper in the street but still... So what then about those who pull rickshaw barefeet and get three times less? My dear Lithuanians... you would die working like this within one week, so maybe it is time to stop weeping? With this message and a wish I'd like to end this dispatch. We're healthy and alive. And thus happy. Till later, till Kolkata,
Saulius

 

LT. Agra, kaip ir daugelis kitų Utar-Pradesh'o provincijos miestų, buvo valdoma mughal'ų, musulmonų išeivių iš Irano, kurie čia ir sukūrė daugelį architektūros stebuklų. Taj Mahal'as išties įspūdingas, tačiau neapsigaukite - garsusis baltasis pastatas, mauzoliejus iš marmuro, yra tik mažutė viso Taj Mahal'o dalis praktiškai ant upės Jamuna kranto, kurioje palaidota mylimoji valdovo žmona, mirusi gimdydama 14-ąjį vaikelį, ir jis pats. O aplinkui sodai ir raudonai-balti, labai būdingos spalvos Viduriniajai Azijai būdingos architektūros, pastatai ir vartai. Marmuruose visur milžiniškais arabų rašmenimis įspaustas Koranas. Išties neeilinė vieta, be kurios Agra, manau, sulauktų kur kas mažiau turistų ir keliautojų, o Indija nebūtų taip gerai žinoma. Gaila, kad nesuspėjome atsikelti ir Taj Mahal'o pamatyti saulei tekant, tačiau dėl visų aplinkybių (traukinys į Agra labai vėlavo ir atvykome tik vėlai naktį) tai buvo neįmanoma. Kadangi visam pusdieniui buvome išsinuomoję Tuk Tuk'ą, aplankėme dar ir vieną iš svarbiausių statinių visoje Indijoje - Agra fortą, kuris man paliko labai didelį įspūdį. Taip pat nuvažiavome į Etmad Ut Daula, dar vadinamą mažajį Taj Mahal'ą, kitame Jamuna krante, ir Chini Ka Rauza - mauzoliejų, kuriame palaidotas Taj Mahal'o archiektas. Agra puikiai pasiruošusi turistams: kainos turistų lankomose vietose dvigubos-trigubos, į derybas praktiškai niekas nesileidžia. Akivaizdu, kad konkurencija neveikia, nes visi susitarę:) Pavalgę puikiame restorane ir išsiėmę daugiau grynųjų banke, pavakary patraukėme į Agra Cannt stotį, kur sėdę į traukinį per trejetą (na gerai, per ketvertą, nes traukinys vėl vėlavo:) valandų pasiekėme Jhansi Junction stotį ir tamsoje pilant lietui tuk tuk'u nuvažiavome į Orchha. Apsistojome tikrai gražiame Ganpati GH, kur mus priėmė iš miegų pakeltas apspangęs savininkas, ir griuvome miegoti. Ryte pro langą pamatytas vaizdas privertė išsižioti - tiesiai priešais mus, kitame upės Betwa krante, stovėjo milžiniški Raj ir Jahangir Mahal'ų pastatai. Orchha - gražus mažytis mughal'ų miestukas, džiunglių ir upės apsaugotas nuo užpuolikų. Sako, kad mughal'ų armija iki šios vietos per džiungles ėjo net dvi savaites. Aplankėme praktiškai viską: minėtuosius rūmus, naująją Ram Raja ir senąją Chaturbhuj šventyklas, išvaikščiojome paupį šokinėdami per milžiniškus akmenis ir nuėjome į tolimiausiąją Laxmi Narayan šventyklą. Gaila, kad nespėjome pamatyti dviejų metrų juodos kobros, kuri prieš mums  ateinant prašliaužė šalia Laxmi laiptų - bent jau taip sakė turistai. Viskam čia tikrai užtenka gero pusdienio. Pirmą kartą Indijoje pamačiau šventyklas, kurios grožiu nenusileidžia religiniams paminklams Pietryčių Azijoje. Pavakary sėdėjome ant tilto, kai šalia mūsų atsisėdo du asketai Sadu ir pradėjo kažką rūkyti (spėkite ką?:). Trečias prisijungė vėliau. Sumokėjau jiems 10 rupijų už nuotrauką (joje jie tik dviese). Veitinių restoraniukų kainos ir maisto kokybė čia išties užburia, todėl valgėme net tris kartus. Jau penkios dienos, kai nevalgiau mėsos (paskutinįkart buvo nelaimingasis viščiukas), bet jaučiuosi puikiai - riebūs masala'ų ir curry'ių padažai išties neleidžia nusilpti:) Diena buvo labai karšta, todėl esame labai dėkingi Ganpati GH savininkui, kuris leido nusiprausti prieš išvykstant. 8-ai valandai suderėję su tuo pačiu tuk tuk'u grįžimą į Jhansi JN, todėl džiaugiausi ir sumokėjau šiek tiek daugiau, kai vairuotojas pasirodė. Jis mus ir atvykus išvadavo iš krūvos plėšikėlių, kurie nesileido į kalbas ir siūlė važiuoti už 400, o jis nuvežė už 250, pavogęs mus iš visų. Va taip reikia daryti verslą įgyti kliento pasitikėjimą!:) Rašau traukinyje į Varanasi. Su visa Voyage Voyage grupe traukinyje. Kai pamačiau juos stotyje, iškart pagalvojau, kad jie galėtų būti lietuviai. Tada apėjau ratelį, pasiklausiau ir užkalbinau:) Neįtikėtina, jaučiuosi kaip traukinyje Vilnius-Klaipėda!:) Jei vagone kiltų karas tarp Indijos ir Lietuvos, Lietuva jį laimėtų:)) Išsimiegojau . Kaip gera čia, vėsu... Bet tuoj vėl įgriūsime į drėgmę ir karštį. O gal lietų? Kaip gera gyventi, kai nežinai, ką atneš kita valanda:)Iki,
EN. Agra. Like many other Utar-Pradesh cities it was ruled by Mughals, smart Muslim exiles from Iran, who created here all the architectural wonders. Taj Mahal is really impressive but don't be mistaken -a most famous white-marble mausoleum found in every photo is not Taj itself but just a small part of the whole building on the banks of Jamuna river where beloved ruler's wife (who died while giving birth to 14th child) and the ruler himself rest. Gardens and red and white buildings and gates, so similar to those seen in the Middle East, form the rest of structures. Marbles are imprinted with huge Arabic scripts of Koran. Really unique place. I think Agra would get just a small part of tourists if not this place. And India, for sure, would be not so well known. It is a shame we didn't manage to get up early in the morning to see Taj Mahal during sunrise but all the circumstances hadn't allowed this (our train was late and we rushed into hotel only around midnight). We took a Tuk Tuk for the whole day and visited more: a very important to the city and region Agra Fort that left a very big impression on me, Etmad Ut Daula - sometimes called the „Baby Taj Mahalپg on the other side of Jamuna, and finally Chini Ka Rauza - mosauleum where Taj Mahal's architect rests. Agra is well prepared for tourists: prices here are two-three times higher, bargaining is almost impossible. It is clear that competition doesn't exist, everyone works together:) After a dinner in a nice restaurant and the bank where I withdrew some more money, we took a Tuk Tuk to Agra Cannt station and in some three (okay, four because the train was late:) hours we reached the Jhansi Junction. There we took a Tuk Tuk to Orchha 25 km away. It was raining and the road was difficult but after an hour we were already sleeping in a very nice Ganpati GH. We had to wake up the owner to check in and as he looked tired I filled in all the documents myself. In the morning when I opened the window my mouth also opened:) Huge Raj and Jahangir Mahal buildings were standing in front of us on the other side of Betwa river. Orchha is a small beautiful Mughal town naturally well protected by a river and jungle from invaders. They say that Mughal army had to go for more than two weeks through jungle to reach this place. We visited almost everything: the palaces, new Ram Raja and old Chaturbhuj temples, jumped from one huge rock to another on the riverside and reached the furthest Laxmi Narayan temple. It is a reall shame we didn't see the black 2 m long cobra that came to Laxmi gates just few minutes before we walked in, at least tourists told so. So, half a day is enough for Orchha if you want to see and whole day if you want to relax in addition. And finally we saw temples in India that are not worse than those in South East Asia. IN late afternoon we were sitting on the bridge over Betwa when two Sadu men came, sat near and started smoking something (guess what?:). The third came later. I gave them 10 Rupiah to get a photo of them (only two are in it). Local restaurant quality and prices are simply great here, so we were eating three times yesterday:) It has been already five days since I had meat (that unlucky chicken:) but feel great - fatty masalas and curries wouldn't let you down:) The day was very hot in Orchha and we are really thankful to hospitable Ganpati GH hosts who let us take shower just before leaving. We had agreed to leave at 8 pm with same Tuk Tuk driver and I was really happy when he showed up. He was a good guy to take us here for 250 yesterday when everyone else was demanding 400, so I gave him more on the way back. He knows how to do business - you have to get closer to the client!:) It is early morning and we are on the train to Varanasi. We're here with whole Lithuanian Voyage Voyage group. When I saw them standing in Jhansi JN, I really thought they are Lithuanians. Then walked around to hear them talking and... everything was clear:) We greeted each other and now the train feels like train Vilnius-Klaipėda, amazing isn't it?:) If the war would break out between Lithuania and India in this coach, I bet Lithuania would win:)) I slept well. It is so good and cool here inside. But soon we'll jump back to the heat and humidity. Or maybe rain? It is so great to live when you don't know what next hours bring you:) See you,
Saulius

 

LT. Nepatikėsite - pasitikrinau paštą ir... mano bilietas Delis-Jaisalmer'is, pirktas internetu, buvo patvirtintas! Tai reiškia, kad Delyje mus (mane?:) išdūrė. Jau savaitę išbuvus čia gali suprasti vieną dalyką: paprasti žmonės labai nuoširdūs, jie su tavimi sveikinasi ir fotografuojasi, o turistinėse vietose sėdintys ir laukiantys - ne paslaugų pardavėjai, o tiesiog sukčiai, kokių dar neesu matęs. Na, nesvarbu, žingsnis po žingsnio mes mokomės ir kelionės pabaigoje žinosime viską:) Taigi, kai rašiau paskutinę žinutę, švietė saulė, o išėjus paskutinės vakarienės ir sėdint prieš fortą Jaisalmer'yje, atėjo liūtis, kurios visi taip ilgai meldė. Pylė ir žaibavo dvi valandas, vėjas vos nenuplėšė stogų, gatvės plaukė, o vietiniai, ir maži ir dideli, lakstė po liūtį ir balas nesitverdami džiaugsmu. Geras restoraniuko savininkas net ištraukė vietinio viskio ta proga. Į viešbutį pasiimti daiktų grįžome tuk tuk'u, o po to dar vis per lietų tamsoje ėjau ieškoti to paties tuk tuk'o važiavimui į stotį. Pasigavau vieną su daug kyšančių turistų galvų, vairuotojas pažadėjo, kad atvažiuos po dešimties minučių. Atvažiavo šiek tiek pavėlavęs. Dėl liūties (?) nuvažiuoti į stotį kainavo jau ne 50, o 150:) Supykau, nes jis aiškino, kad gatvėje daug vandens, sunku pravažiuoti, tačiau, suprantama, tikrai ne visai taip buvo. Į traukinį prieš pat vidurnaktį įlipome neturėdami vietų, vėl „on the waiting list“, bet buvome sąrašo pradžioje (WL8/9), todėl mums paskyrė vietas. Įdomu, ką darė tie, kurie buvo WL30, nes tokių tikrai buvo?:) Į Jodhpur'ą atvykome 5 val. ryte, mus pasitiko vairuotojas ir greitai jau griuvome porai valandų miego macharadžos lovoje kažkokiame prabangiame viešbutyje. Kai atsikėlėme ir pavalgėme pusrytį, dangus nieko gero nežadėjo - lynojo. Tačiau net ir per lietų per visądien aplankėme didžiausią Indijoje Mehrangarh fortą, ieškodami Upkeshwar šventyklos perėjome visą mėlynąjį senamiestį, sugrįžome į pagrindinio turgaus aikštę ir nuvažiavome į Jodhpur'o macharadžos rūmus. Diena buvo puiki. Vakare džiaugdamiesi suvalgėme teriaki viščiuką viename puikiame restorane ant stogo ir nuėjome miegoti. Va tada viskas ir prasidėjo. Užmigti negalėjau, nevirškino. Apie viščiuką negalėjau net pagalvoti. Išgėriau angliukų. Daug. Geriau nepasidarė. Jei nepasakojau, tai visi miestai čia pilni šlapimo ir išmatų tvaiko, nes viskas dažnai daroma „vietoje“. Tiek žmonių, tiek gyvūlių. Gatvėse tik ir turi žiūrėti, kad neįliptum. Tikriausiai tai Intrepid'as ir vadina „culture shock“?:) Kol nesergi, tą tvaiką gali iškęsti, ir nėra taip jau blogai, nes į tuos „daiktus“ gatvėje pradedi žiūrėti kaip į eilinius architektūros elementus:)), bet kai pykino, pasidarė dar blogiau. Vos iškenčiau, gerai, kad traukiny galėjau gulėti. Buvo temperatūros ir kaulus laužė, todėl neužmigau, todėl labai džiaugiausi, kad atvykus į Ajmer'į mus pasitiko mašinytė ir nuvežė į Pushkar'o viešbutį. Ten susileidau didelį vaistų kokteilį:) Užmigau. Ir kai pabudau po poros valandų, buvo kur kas geriau. Tądien daugiau nebevalgiau. Ačiū dievuliui, kad Sandrai nebuvo blogai. Su mumis tą viščiuką valgė ir du japonai. Įdomu, kaip jiems baigėsi?:) Per likusias penkias valandas šviesos apėjome visą šventąjį Pushkar'o ežerą su >50 ghat'ų, t.y. prausimosi vietų bei aplankėme didelio įspūdžio nepalikusią (bet labai svarbią vietiniams) Brahma šventyklą. Tiesa, prieš galėdami visur fotografuoti ir vaikščioti turėjome nueiti prie ežero ir gauti brahmano palaiminimą. Viskas atrodė gerai, maldos gražios, kol man nepaaiškino, kad palaiminimą norint gauti, reikia susimokėti. Ir ne šiaip sau, o už mamą, tėtį, sesę, už kiekvieną bent po 500:) Kai pasakiau, kad neturiu tiek, kiek reikia, sako „parodyk piniginę, kiek turi“?:) Vienu žodžiu, nerodžiau, tačiau pasijutau prievartaujamas:) Sandra irgi turėjo duoti, tas sumelė susidarė nemaža, per $25. Tikiuosi, kad šie pinigai tikrai nueis Pushkar'o miesteliui ir šventykloms, nes šventikas buvo tikras, o jei ne... na žinote:) Suprantama, po to, kai mus „palaimino“, vistiek neleido į šventyklas ir neleido fotografuoti:) Be viso to Pushkar'as labai gražus. Nuėjome miegoti anksti, nes buvome pavargę. Šiandien dar aplankėme Savitiri šventyklą su daug beždžionių ant aukštos kalvos, nuo kurios matosi visas Pushar'o miestelis. Beje, buvome vieninteliai turistai ant tos kalvos. Dabar sėdime traukinyje į Agra, kur turėtume (sakau „turėtume“, nes čia niekuo negali būti tikras:) pamatyti garsųjį Taj Mahal'ą ir dar keletą paminklų:) Esame sveiki ir gyvi. Iki kitos žinutės,
EN. You wouldn't believe it. I checked my mail and... our ticket Delhi-Jaisalmer that I bought at home was approve! It means that we (me?:) have been screwed in Delhi, just as I thought. After one week here you can already understand the difference between simple people and traders. The first are really sincere, smile, greet you and take photos together, and the latter are real thieves you can hardly find anywhere else. Whatever. Step by step we are learning and in the end of the journey will know everything:) So, when I wrote the last message, the sun was shining but when we went for the last dinner in Jaisalmer, a huge rain storm came in and the prayers have been answered. It rained and lightning was hitting really hard for some two hours. Wind almost blew off roofs but locals were running and jumping in the rain like small children. Such a joy in the desert. A very sincere restaurant owner even took out some local whiskey for us to celebrate. We came back to the hotel with a Tuk Tuk to get our things and I had to go out in the dark and rain to look for another one to go to the railway station. I caught one with many Tourist heads sticking out of it and the driver promised he'd come in 10 minutes. He came a bit later and... because of the rain the Tuk Tuk costs already 150 instead of usual 50:) I got mad because the guy told me this is because of floods in streets but to say truth it was nothing like “flood”. We got onto the train near midnight without seat numbers. Again “on the waiting list”. It is good that we were WL8/9, so we got our beds. I wonder what happened with those who were WL30 because there were WL >30 in the list hanging outside:) We came to Jodhpur at 5 am and were met by the driver who took us to the luxury hotel and we went for well deserved two hour maharaja-bed-sleep. When we woke up and had breakfast heavens were not promising. It was raining but even in the rain we visited the biggest in India Mehrangarh fort and looking for Upkeshwar temple we went through a very beautiful blue old town. Then we came back to the main market square where took a Tuk Tuk to Jodhpur's maharajah palace. The day was really great. Jodhpur looked laid back. We were so happy that in the evening we had a non-veg Teriaki chicken meal and went to bed. And then it all started. I couldn't fall asleep and my stomach didn't work. Chicken stood before me eyes but stomach felt really bad when thinking of it. I took black-coal tablets. Many. It didn't work. I didn't write about this before but all cities here are soaked with smell of pee and excrement because everything is “done” quite often on streets by people and always by animals. You walk and try not to step on them. Probably this is why Intrepid puts India on such a high scale of „culture shock“?:) So, when you are healthy you can stand these smells and these „things“ everywhere are like normal architecture elements:)) but when ill it became even worse. I really thought I was going to puke in the early morning railway station. It is good I could lay in the train but still couldn't fall asleep because had temperature and my bones were aching like twisted. For the first time I was really happy to see a driver at Ajmer station who took us to another luxury hotel in Pushkar where I injected myself with real „remedy cocktail“:) Then fell asleep and when woke up after few ours felt really better. That day I didn't eat anymore. Thanks god that Sandra was alright. Two Japanese were also eating that chicken with us so I wonder if they were alright the next day?:) We had some 5 hours of light left and still managed to walk around whole holy lake with >50 ghats, that is bathing places (steps), and visit a very simple-looking Brahma temple that was full of locals. Ah, I almost forgot to tell you that we couldn't visit anything and take photos before going to the lake for the blessing. Everything was once again fine, personal prayers for me and my family, my wealth and future, until the Brahman said that I have to pay to get blessing:) And so he asked for how much I can pay, and I said 500. In the end it came out that I have to pay 500 each for my father, mother, sister, etc... quite a sum, ha? When I said I don't have that amount, he said “no problem, show your wallet how much you have”?:) I didn't show, of course, but felt raped:) Sandra also had to give separately, so we ended up not with the amount they wanted but still with $25. Okay, I really hope the money goes to the Brahmans and the town of Pushkar, if not, you know... :) And now we had the signs of blessings on our hands and foreheads but you can guess if we were allowed to enter all temples and take photos?:) Of course not!:) Without all of this Pushkar is a very lovely town. We went to bed early, had more remedies. Today we still had time to climb a huge hill outside the mountain and visit full of monkeys Savitiri temple. A great views of Pushkar open here. Besides, we were only tourists on the hill. Now we are on the train Ajmer-Agra where we hopefully (I say „hopefully“ because here you can never be sure:) will get to see the so famous Taj Mahal and few other things. So, finally we are all well and moving forward. Sincerely yours,
Saulius

 

LT. Ryte, kai pabudau, traukinys lingavo dykuma. Šiek tiek augalų ir apskritimo formos balti nameliai su šakų stogais. Kaip Afrikoje. Mūsų kompanionas 55-erių metų indas išliko paslaptingas, „Į Jaisalmer'į važiuoju oficialiu paskyrimu", tačiau kalbėtis su juo buvo labai smagu. Pernakt tikrai gerai išsimiegojome. Vidurnaktį prisijungė ir didelė tailandiečių grupė. Jaisalmer'is – mažytis IX a. Įsikūręs 50 tūkst. gyventojų dykumų miestas, dar vadinamas „saulės" ir „auksiniu" miestu. Turi nepaprastai gražų gyvenamą (!) fortą ant didelės kalvos miesto viduryje. Mieste tarpusavyje kariauja užrašai „Išvalykime Jaisalmer'į" ir krūvos šiukšlių ne visai turistų lankomose vietose. Senamiestis nepaprastai gražus - siauros gatvelės ir šimtai Haveli'ių, šimtmečių senumo daugiaaukščių šeimų namų, pastatytų iš akmens su begalėmis ornamentų. Jei mane čia atvežtumėte užrištomis akimis ir paleistumėte, pasakyčiau, kad esu Jamene, Jordanijoje ar panašiai - tik ne Indijoje. Vietą išduoda tik Brahmani pynutės ant kaklų ir rankų, turbanai, kelios „kitokios" šventyklos ir Ganesh'o mantros. O aplinkui, jei sėdi aukštai viename iš forto restoranų, begalinė dykuma. Kaip pasakoje. Ir žmonės čia visai kitokie. Jie sveikinasi ir spaudžia tau ranką, daug žmonių šypsosi, niekas nebando apgauti. Pasijutau lyg grįžęs į Aziją. Įdomu tai, kad į Sandrą kai kurie vis dar kreipiasi „Mister" ir kai apie ją šneka, sako „he" (jis:). Bet taip čia yra daug kur nuo senų laikų. Per pirmądien išvaikščioję daugelį senamiesčio mažų gatvelių ir aplankę fortą bei Sagar ežerą, vakarą praleidome puikiame restorane ant stogo priešais fortą, kur valgėme labai įdomų Thali. Ir šiaip mes čia labai daug valgome. Maistas labai skankus. Sugriuvo mitai apie vegetarus - patys tikriausi vegetarai čia valgo visus pieno produktus, o visos masalos ir kariai plaukia grietinių padažuose. Kai pasakai, kad pas mus yra vegetarų, kurie sunkiai dirba ir valgo tik daržoves ir nevirtą augalinį maistą, visi kraipo galvas ir nelabai supranta, apie ką čia eina kalba:) Gerai išsimiegoję savo viešbučio „Royale Haveli" maharadžos stiliaus kambarėlyje su  ant milžiniškų išsikišusių palangių patiestais matrasais, patraukėme į miestą apsipirkti, nes popiet mūsų laukė išvyka į dykumą. Buvo samgu - lėkėme džipu gerą valandą „į niekur" pro mažus dykumų kaimelius puikiu asfaltuotu keliu, kol atvažiavome į vieną viešbutį, kur mūsų laukė kupranugariai. Pasijodinėti buvo labai smagu - mus nuvedė į kopas, danguje skraidė grifai. Bablu buvo nesustabdomas:) Jaisalmer'yje jau nelijo daugiau nei metus, tad įsivaizduokite, kaip vietiniai džiaugėsi, kai staiga rytuose pradėjo kauptis debesys. Pakilo smėlio audra, kurioje praleidome bent porą valandų. Smėlio iki šiol turime visuose daiktuose. O tada - lietus, be kurio čia labai blogai: dvesia gyvuliai, niekas neauga. Žmonės čia visą laiką meldžia lietaus, karštis tikrai baisus, vasaros pradžioje gali siekti 50 laipsnių. O palyja čia tik 2 valandas per metus. Turėjome pasitikti saulėlydį ir nakvoti dykumoje, tačiau dėl lietaus teko grįžti į paprastutį dykumų viešbutį, kur susirinko daug užsieniečių, laisvai liejosi alus, indų orkestras grojo, o šokėjai šoko tikrai nepaprastus ritmus. Nuėjome gulti vėlai, bet išsimiegojome puikiai - dykumoje naktys vėsios. Praleidome tikrai puikų vakarą ir rytą su vokiečiu Marko, anglais Phillip ir Elizabeth, japonu Hideki ir keletų italių, kurių vardų net nepaklausėm:) Šiandien grįžę iš dykumos nusiprausėme duše (mes jau kitame viešbutyje, kuris priklauso tam pačiam savininkui - paaiškinti sunku:) ir vėl gerą pusdienį skyrėme fortui bei nepaprasto grožio Jain šventykloms. Viename iš forto restoraniukų pagaliau prisiprašiau, kad man pagamintų tikrai aštrų patiekalą, nes kai prašai aštraus, visada gauni „europietiškai aštrų", kuris yra kokius triskartus švelnesnis nei tie, kuriuos gaminu namie:) Jaisalmer'is mums labai patiko. Šiąnakt 23:30 iškeliaujame traukiniu į Jodhpur'ą, o kol kas... sėdime šešėlyje, viešbučio terasoje. Tuoj leisis saulė ir eisime daryti panoraminių miesto ir forto nuotraukų. Linkėjimai,
EN. When I woke up in the morning train was swinging through the desert. Some plants and white roundhouses with tree-branched roofs. Like in Africa. Our companion a 55 year old Indian stayed mysterious: "I go to Jaisalmer on official duty". But it was nevertheless very interesting to talk to him. We had a good night. Around midnight a bunch of Thais joined us from Jaipur. Jaisalmer is a small IX century desert town. 50 thousand inhabitants and 500 villages nearby. It is still called "sun" or "golden city" because of the desert and building color. Beautiful fort in the middle of the city on a hill. Still inhabited. Advertisements "Let's clean Jaisalmer" and tons of rubbish on street fight each other. The old town is a pearl. Narrow streets and hundreds of Havelis - multi storey family houses built out of stone and decorated with thousands of ornaments and sculptures. If you'd take me here with my eyes closed, I'd say I am somewhere in Yemen or Jordan, just  not in India. You recognize the country only by Brahmani necklaces, turbans, "different" temples and Ganesha mantras. And if you sit somewhere high in one of the fort restaurants, there's endless desert around you. Like in a tale. And people here are very different from those in Delhi. They say "Nemaste" and shake your hand, smile and don't even think of cheating. I felt like I am back in Asia:) It is interesting that most of them still call Sandra "and "he":) But this all comes from old times. And so, we spent the first day roaming little downtown streets, fort and Sagar lake. In the evening we hopped in a very nice restaurant and had a great Jaisalmer-style Thali. All the restaurants here are on roofs. And food is very tasty, thus we eat a lot. And the myth of vegetarian food was busted in India - all vegetarian eat milk products here, and all masalas and curries drown in fat cream sauces. When you tell here that we have vegetarians who work hard and eat only vegetables and not boiled vegetative food, everyone doesn't understand how come?:) We slept well in our "Royal Haveli" maharaja-style hotel room that has these so famous window porches with mats and headed to the town to buy some things for our tour into the desert. Was cool. A guy with a jeep took us and we drove for more than an hour into the desert along small villages until we came to one simple hotel where camels were waiting for us. To ride them is a pleasure. They took us to dunes, the eagles were turning rounds in the sky. My Bablu was unstoppable:) Jaisalmer didn't have rain for more than a year, so you can imagine how happy locals got when suddenly the Eastern part of the heavens were covered with dark clouds. First a sand storm came in for a few hours and we were all covered and had sand in all pockets, eyes and everywhere else. And finally rain. It is bad without rain here: animals die, nothing grows. Heat in summer reaches 50 degrees C and it rains only two hours annually. People are really praying for rain. We had to meet the sunset and sleep in the desert but hurried back to the hotel. Everyone else came there too and we had a great dinner and a party together. Lot's of beer. With Indian musicians and dancers hitting unbelievable rhythms. We went to bed quite late but slept well because nights in the desert are chilly. Really great time with German Marko, English Phillip and Elizabeth, Japanese Hideki and few Italians whose name I don't know:) Today we came back and had as shower in another hotel (it belongs to same owner, difficult to explain:), and had another nice half a day in the fort and beautiful Jain temples. And in one fort restaurant they finally made me a really spicy meal because usually when I ask them to do it, they are afraid and making it only "European spicy" which is some 3 times milder than ones I make home myself:) Jaisalmer was a really great experience for both of us. Tonight at 23:30 we'll hop onto the train to Jodhpur. And for now... we sit in the shadow in the terrace of the hotel. Soon the sun will set and we'll go for panoramic city photos. Greetings,
Saulius

 

LT. Apie pirmąją kelionės dalį, kol sėdome į autobusą išėję iš Delio oro uosto, vargu ar ką nors papasakosiu. Smagu tik stebėti Sandrą, kuriai tiek daug yra nauja. O Delis... kai kurios miesto vietos visai tuščios - į jas net įžengti draudžiama, nes vyriausybė bijo teroro išpuolių nepriklausomybės dieną (rugpjūčio 15) ir tam iš ankso ruošiasi. Rajonas Paharganj, kuriame buvome užsirezervavę hostel'į, taip pat turistams uždarytas. Kai bandėme įvažiuoti - eįleido. Teko tuk tuk'u važiuoti į vakarinę miesto dalį ir apsigyventi prabangesniame viešbutyje. Buvome pavargę, tad nenorėjau ieškoti „kitų variantų“, nors nuo pat pradžios manęs nepaliko jausmas, kad čia visi „susitarę“:) Iškart griuvome ir numigome kelias valandas. Dėl tolimesnės kelionės reikalų mums buvo rekomenduotas valstybinis turizmo biuras, į kurį iš pat pradžių ir nuvykome. O ten vėl - traukinio bilietas, pasirodo, kurį rezervavausi, nebus patvirtintas. Sistema čia sudėtinga ir įdomi: kai užsisakai, gauni bilietą, kuris yra arba patvirtintas, arba įrašytas į laukiančiųjų sąrašą, t.y. jei kas nors atsisakys, atsiras vieta ir tau. Mes laukiančiųjų sąraše traukiniui į Jaisalmer'į buvome 8 ir 9, o išvykimo dieną - 4 ir 5, taigi nepasisekė:) Nors visur parašyta, kad dažniausiai iki 10 žmonių visada atsisako. Nesvarbu. Turizmo biure mums pasiūlė nusipirkti visą paketą, t.y. visus bilietus ir viešbučius iš anksto, be to, sakė, kad jei nepirksim, tikrai negausim. Kai prašiau vieno bilieto, sakė, kad neparduos - tik visus. Po truputuką pradėjau suprasti sistemą. Čia tuo labai spekuliuojama. Visi viską išperka, o po to perparduoda. Pabandykite bilietą užsisakyti prieš kelis mėnesius ir nustebsite, kad jų nebėra. Būsite „on waiting list“. Valstybinė agentūra gauna savo kvotą, kurią po to irgi perparduoda. Va taip!:) Suprantama, tai žeidė mano „keliautojo savigarbą“ ir visiškai surakino rankas, t.y. nepaliko galimybių rinktis keliaujant, todėl dar nusprendę pagalvoti (patikėti, kad taip yra man buvo sunku) ir nieko nepirkę, patraukėme į miestą. Raudonasis fortas uždarytas, kaip ir daugelis kitų kultūros paminklų, todėl aplankėme didelę arką India Gate ir Nacionalinį muziejų, kuris buvo labai įdomus ir puikiai įrengtas. Tada metro nuvykome į Chandni Chowk, senąją Delio dalį, kur mažomis gatvelėmis, pilnomis šokių, muzikos, gėlių ir žmonių nuėjome iki milžiniškos mečetės Jama Masjid. Į ją užeiti nespėjome, nes leidosi saulė, todėl sutikome pasivažinėti rikša po senojo Delio gatveles ir visus turgus iš eilės: elektronikos, sarių, vedybų, džiovintų vaisių, prieskonių. Visas miestas ruošiasi Šivos gimimo šventei (tad taip ir nesupratau, kuri svarbesnė - nepriklausomybės ar ši), todėl visur labai puošnu, visur muzika ir smilkalai. Užlipome ant prieskonių turgaus, kuris turi vidinį kiemą, stogo, ir pasigrožėjome senuoju Deliu iš viršaus saulei nusileidus. Uau, kaip viskas atrodo. Net nepagalvotum, kad gyvenimas ant stogų šitaip verda. Lyg kitas pasaulis su besikarstančiomis beždžionėmis ir leidžiančiais aitvarus vaikais. Nusileidę aplankėme labai gražią prieskonių parduotuvę ir mums išrodė bei leido uostyti daugybę prieskonių ir arbatų. Kai grįšime į Delį, grįšime ir čia bei ką nors nupirksime jums, nes visa tai - neįtikėtinai nuostabu, spalvota ir labai skaniai kvepia:) Ypač didelį įspūdį man paliko aštriausias pasaulyje pipiras, gineso rekordininkas, o Sandrai - šokoladinė arbata. Kai ėjome valgyti, net nepaklaustas rikšininkas prisėdo kartu ir turėjome jį pamaitinti. Už tai, kai nuvežė prie metro, jam šiek tiek „mažiau“ sumokėjau: 100 už darbą + 120 už maistą, taigi 220 vietoje iš pradžių sutartų 150. Liko labai nepatenkintas, nes jis „dirbo dvi valandas“. Žinoma, kad taip, tačiau juk paskutinę valandą iš tų dviejų jis su mumis valgė:) Grįžome pilnutėliu metro ir viešbutį pėstute susiradome be problemų. Kai vakare paklausiau darbuotojų, kodėl rezervavausi bilietą, o jo neturiu, jie visi juokėsi ir sakė „This is Icredible India“ (iš reklamos „Nuostabioji Indija“:) Ir bet kuris sutiktas visą laką kartoja „nepasitikėkite niekuo“. Kaip jaustis po tokių frazių?:) Miegojome 12 valandų. Viešbutis puikus. Už tokią kainą dar neesu savo kelionėse nakvojęs:) O kai atsikėlėme, bilietų dar nebuvo, tad grįžome į turizmo biurą. Vadybininkas buvo patenkintas ir išsišiepęs iki ausų „aha, atėjote!“:)> Buvome priversti pagal savo sudarytą tvarkaraštį nusipirkti visus bilietus ir užsisakyti viešbučius už „gerą kainą“:) Keista, bet viską sumokėję kortele, 10% agentūros mokestį uvome paprašyti sumokėti grynais:) Taigi nuo šiol mūsų kelionė tęsis sėkmingai ir užtikrintai:) Tada gavome vairuotoją (su automobiliu, o ne tuk tuk'u:) ir puolėme į barą atšvęsti:) Alus čia tik su 3,5% alkoholio, tad kam gerti vandenį?:) Mus dar nuvežė į vieną didelę naują šventyklą, o tada į biurą, kur jau gavome visus bilietus, ir galiausiai į senojo Delio stotį. Labai geras žmogus. Pasikalbėjome apie viską. Stotis galbūt kažkuo primena Jakarta'os ar Yangon'o stotis, tačiau daug didesnė ir čia daugiau veiksmo. Taigi sėdžiu ir rašau II klasės kondicionuojamame plackartiniame vagone ant apatinės lovos. Sandra viršuje jau miega. Šiandien visai nepavargome, nes vargiai vaikščiojome, tačiau tikrai jaučiamas praeitų savaičių nuovargis. Tik ką palikome ištisus kilometrus besitęsiančius Delio neturtingųjų rajonus. Juos reikėtų pamatyti, nusakyti to neįmanoma, bet vistiek jų negaliu vadinti šiukšlynais ir lūšnynais, kaip tai įprasta mūsų žiniasklaidoje, nes juk ten gyvena žmonės. Manau jie nelenkia Manilos, Bangkok'o ar Jakarta'os tokių pat kvartalų vargingumu, tačiau yra... šimtus kartų didesni. Kodėl taip yra ir kaip tai baisu, šįkart nefilosofuosiu, bet Indija yra viena iš tų šalių, kurias bus sunkiausia suprasti. Tai chaosas su daug žmonių, kurie šypsosi mažiau nei Pietryčių Azijoje. Bet juk Indija nėra Delis, tikrai ne. Todėl mes važiuojame toliau, norėdami pamatyti tikrą Indiją, norėdami pamatyti daugiau, šįkart į dykumas, į Jaisalmer'į per 17 valandų. Sandra nubudo ir šypsosi. Aš taip pat. Iki!

EN. I wouldn't tell much about the first part of the journey until we got on the bus from Airport to Delhi center. It is just great to watch secretly Sandra who finds so many things new. And Delhi... some parts of the city are totally empty, even an entry is prohibited because the government is scared of bomb blasts during the Independence day (August 15th) and prepares for it very thoroughly. Paharganj, a tourist district, also closed. My hostel reservation waved away. They didn't let our Tuk Tuk even after showing the reservation so we headed to the „open“ Western area where we got a pretty expensive hotel. Nothing cheaper was available. We were tired, so looking for more options was not very possible, although the feeling of „everyone has agreed and work against us“ was very vivid. It was still early and we went for a well deserved few hour nap. After we got up, things looked better and we were adviced in the hotel to go to governmental tourism agency that would advice us on everything. And there once again I got to know that my train ticket that I booked online in an official Indian Railway distributor site, was not confirmed. System is quite strange and complex here. A foreigner can only book a ticket through private travel agency and get it „confirmed“ or „on waiting list“, i.e. when no tickets are available, you still buy them but you are on waiting list. When someone cancels the ticket, you move up in the waiting list until you are in the „lucky zone“ and you get confirmed. When I booked for Jaisalmer, we were 8 and 9, on the arrival day 4 and 5th. Ooops, unlucky:) Staticticly 10 people always cancel but not this time. Whatever. So in the agency they offered us “whole package”, that is all train tickets and hotels. We wanted just one ticked to Jaisalmer but then they said it was not possible. Why? Step by step I started to realize how the “system” works. Speculations and reselling. You try to book months ahead and you are still on a waiting list. Why? Because when they show up 90 days ago, all the agencies buy them and nothing is left. Just try it and most probably a month ahead you still will be on a waiting list. The governmental agency get their quota and resell it too. Understandably it hurt my “traveler's pride” and left no room for freedom of choice, so we decided to think. We headed to the city. The Red Fort was closed, many other cultural sites too, so we got to see India Gate and National museum, a well-worth to visit place. Then we took a metro to Chandni Chowk, the Old Delhi quarters where through narrow streets full of dancers, music, flowers and people we went to a huge mosque Jama Masjid. We didn't manage to go in because sunset was approaching, Nothing was left, only to agree to ride a ricksha through all small streets and markets, like electronics, sari, wedding, dried fruit, spice markets. The whole city is getting ready for Shiva birthday (I didn't get quite well which is more important: the birthday or independence), so streets are full of incense, music and flowers. We climbed the roof of spice market building and had a look at Delhi in the sunset from above. Wow, what a view. Streets are so full of people but not only they. Roofs too. Like another world with running monkeys and children playing with kites. Hundreds of them. We went down and our ricksha man guided us to one very beautiful spice shop. We got to smell all the flavors of the world there. Spices and teas. I think when back in Delhi we will go there to buy something for you. It is beautiful, colorful and smells great!:) A spiciest Guiness record holder pepper really impressed me. Sandra was overwhelmed with teas, especially the chocolate one. When after all we dropped into a little restaurant to eat, the ricksha man sat and ate with us without even asking. We were not against, in fact, I was happy, so when he took us to metro, I payed him 100 + 120 for food before. So it was 220 instead of 150 agreed before but he was very unhappy not to get more cash. He insisted that he worked for two hours and it made me feel angry because it was two hours but last hour was spent with us eating:) We came back by fully stacked metro and found our hotel without any problem. When I went down to the lobby and asked staff to help me to understand why I got the reservation but no ticket, everybody laughed and repeated the well known add “This is Incredible India”:) And almost everyone that we met during the day was repeating “don't trust anyone here”. How should we feel after hearing it everywhere?:) We slept for straight 12 hours. Hotel was great but I have never ever before stayed overnight for the price this high:) And when we got up, ticket's still were not confirmed, so we headed back to the tourist office. The manager was happy and smiled like devil “aha, you finally came back!”:) So this is how we were forced to book trains and hotels in advance “for a good price”:) We payed it by card but were asked to pay 10% office charge „in cash“. Strange, isn't it?:) Then we even got a driver who took us to a bar to celebrate. Beer here is only 3,5% strong, so why to drink water?:) He also took us to one big new temple and then back to the office where we got all our tickets and then to Old Delhi station. A very good man. We talked about many things in the traffic jams. The station somehow reminds me of Yangon and Jakarta stations but is much larger, more action here. So there I sit and write on the lower bed of our 2A class coach. Sandra is sleeping above me. We didn't get tired today but the last-week-hustle at home is still here. We just passed by kilometers-lasting Delhi's poor districts. I wouldn't like to call them “slums” like you usually read in the media because... people live there but you have to see them to believe what is not to describe in words. They do not differ from Jakarta's, Bangkok's or Manila's ones but are much larger. I will not go into more detail on why and how terrible that is but India, for certain, will be a country difficult to understand. Chaos with many people who smile less than those in South East Asia. But on the other hand Delhi is not India. For sure. And this is why we move on to see real things, to see more, this time to Jaisalmer and deserts in “only” 17 hours. Sandra woke up and is smiling. So do I. See you!

 

LT. Galbūt šiek tiek vėlokai, bet noriu pranešti apie dar vieną kelionę. Šįkart į Indiją. Keista, kad visa tai pasakiau taip paprastai - lyg tai būtų taip nereikšminga. O iš tikrųjų - labai reikšminga. Kokie metai! Indonezija, Malaizija, Filipinai, Singapūras, kelionė žiemą pamariu, Mianmaras, vėl Singapūras, kelionė per Kuršių neriją prieš mėnesį, ir dabar... Indija! Labai džiaugiuosi, kad šįkart keliausime su Sandra. Išskrendame rugpjūčio 9 dieną. Tiesa, kelionė truks tik 19 dienų, bet per ją pasistengsime apvažiuoti visą šiaurinę Indiją, išskyrus pačias šiauriausias provincijas (kelionės žemėlapį galite rasti čia), ir aplankysime tokius skirtingus miestus kaip Delį, Jaisalmer'į ar Varanasį. Bus visko: šventų upių ir ežerų, dykumų, džiunglių ir pajūrių. Ši kelionė išsiskirs tuo, kad praktiškai visur keliausime traukiniais, o man tai labai patinka. Paskutinį kartą panašiai keliavau tik Kinijoje 2006 metais.Ilgai galvojau, ar rašyti blogą, nes Indijoje buvo daug žmonių ir kažin, ar ką nors naujo galėčiau papasakoti, tačiau daug laiko praleisime traukiniuose naktimis kai nieko nesimato, kai negaliu žiūrėti pro langą. O jei negaliu žiūrėti pro langą, ir dar nenoriu miego, mane dažnai užvaldo begalinis noras „ką nors nuveikti“:), todėl tikriausiai tvarkysiu nuotraukas ir brūkštelėsiu kelis sakinius, nes įspūdžiai, neabejoju, veršis per kraštus.Taigi... keista ir nuostabi D-Chasers istorija tęsiasi. Tikiuosi, kad Jums tai patinka. Iki susitikimo Indijoje!

EN. Probably a bit too late but here‘s another announcement. This time it’s India. Strange, I said it so casually, as if it didn’t mean anything to me. But it means a lot. What a year! Indonesia, Malaysia, Philippines, Singapore, trek near Curonian Lagoon in winter, Myanmar, Singapore again, trek over the Curonian Spit just a month ago, and now… India! I am really happy this time we’ll do it together with Sandra. We leave on the 9th of August. Yes, the journey will last for 19 days only but hopefully we’ll still manage to wander around the Northern part of the country, except the most Northern provinces (you can find the route here). New Delhi, Jaisalmer and Varanasi will be among those very different cities we’ll visit. Sacred rivers and lakes, deserts, jungle and sea sides, everything is included. The travel is exceptional because India has an extensive railway network and we’ll use it almost everywhere. Uh, I like trains so much. Last time I did something like this was China in 2006.Well, I really contemplated long whether to write dispatches this time. India is visited by millions annually and I doubt there’s anything new to tell but we’ll spend a lot of time in trains at night time, when one cannot see much. And when I can’t look through the window, I usually get a huge will “to do something”:), thus I’ll sort pictures or squeeze out few sentences. I am sure impressions should be overwhelming.So… an amazing D-Chasers story is continuing. Hope you like it. See you in India!

Saulius