LT. Kai pabudau, visi lėktuve dar miegojo. Naktį truputuką purtė, tad ilgai negalėjau užmigti. Ir šiaip... miegoti kabant ore. Argi nekeista? Pravėriau langelio užsklandą ir mano akis užliejo pirmieji dar už horizonto pasislėpusios ryto saulės spinduliai. Buvau jau  toli nuo šalies, kurioje praleidau paskutines tris savaites, tiek toli, kad pėsčiomis per mėnesius nenueičiau, tačiau mintimis dar buvau ten ir žinojau, kad grįžęs dar ilgai būsiu. Tokie mes jau tie žmonės - susižavėti galime net per vieną akimirką, o per tris savaites galime pamilti, ir pamilti taip iš visos širdies, kad nepamirštume visą likusį gyvenimą. Jei paklaustumėte, šią meilę galėčiau palyginti su meile muzikai. Mano kelionės - lyg tie etiudai, trumpi kūriniai, kuriuos sukuriu, išmokstu ir atlieku lengvai improvizuodamas, žmonės, su kuriais keliauju ir kuriuos sutinku - lyg instrumentai, kurie viską nuspalvina  įvairiais tembrais ir nuotaikomis, o mano prisiminimai ir mintys - lyg publika, kuri atsistojusi ploja iš susižavėjimo, prašo pakartoti, ilgai atsimena ir kitiems papasakoja savo įspūdžius. Argi galima viso to nemylėti?

Paskutinė diena Yangon'e, po nemiegotos nakties ir 17-os valandų autobuse nebebuvo tokia kaip visos. Mes mažiau kalbėjomės, sėdėjome prieš auksinį Shwedagon varpą ištisas valandas užsimerkę,  klausydami savo širdžių, vis dar negalėdami patikėti, kad ryt išvykstame. Atrodė, kad kitądien paprasčiausiai vėl kelsimės, pusryčiausime gatvėje ir užsimetę kuprines keliausime kažkur toliau, keliausime pamatyti nauja ir pažinti, sėdėti vietiniuose restoranėliuose, džiaugtis mus supančiųjų šypsenomis. Taip, kaip buvo visas dienas iki šios. Argi ne simboliška, kad iš vietos, kurioje atsitiktinai atsisėdau, Shwedagon viršuje pritvirtintas deimantas švietė balta šviesa? Taip yra tik keliose žinomose vietose visoje šventykloje, kurias jau žinojome, o aš suradau naują savąją. Arba ji mane surado. Tik patrauk galvą keletą centimetrų į šoną ir šviesos nebematysi. Ir atsisveikinimas su Birma lekiant senutėliu taksi tuščiomis ūkanotomis Yangon'o gatvėmis į oro uostą, buvo mažų mažiausiai niekam tikęs, nes į lėktuvą įsėdo tik kūnai, bet ne sielos. Ir tik šiandien po truputuką suprantu, kad nebeesu ten tarp tų auksinių stupų, tyliai gatvėmis slenkančių vienuolių, rytais bundančių džiunglių, neesu ten, kur nežinai, ką atneš nauja diena, bet žinai, kad ji bus nuostabiausia iš visų tavo nugyventų. Ak... Už šias mintis ir visą kelionę esu nepaprastai dėkingas savo draugui Gaël'iui, pasirįžusiam su manimi įveikti ugnį ir vandenį. Gaël'i, tu esi nuostabus žmogus, puikus ir ištikimas draugas, ir man nepaprastai trūksta mūsų pokalbių vakarais, tavo supratingumo ir puikaus jumoro jausmo, aš labai daug iš tavęs išmokau. Viso to niekada nepamiršiu ir labai norėčiau tai vėl pakartoti. Taip pat vėl turiu padėkoti savo mielai kuprinei, kepurei „Lithuania“, internetui, kuris manęs kartais pasigailėdavo ir leisdavo įkrauti žinutę, brangiai Sandrai, savo šeimai ir visiems tiems, kurie skaitė, palaikė, džiaugėsi ir svajojo kartu. Dabar labai noriu sušukti ir žinau, kad Gaël'is man tikrai pritars: „Birma... aš tave myliu!“. Viskas:)

EN. I woke up when everyone on the plane was still sleeping. Couldn't fall asleep for a long time when we took off because of turbulence. And moreover... to sleep hanging in the air. Isn't it strange? I opened the window curtain. The sun was still below the horizon but first rays filled my eyes. I was already far away from the country where we have spent last three weeks, so far away that it would take months to walk there but my thoughts were still there and I knew it would stay like this for a long time when I will be back home. This is how we humans are - we can be fascinated by someone or something in one second and three weeks is well enough to fall in love with that something for your lifetime. If you ask, I compare this love with love to music. My travels are like etudes, short pieces that I create, learn and play with slight improvisation, people who travel with me or whom I meet are like instruments that color everything with different moods and timbres while my thoughts and memories are like public that applauses, charmed and  standing, asks for a repetition, remembers for long and starves to tell impressions to others. Can you not love such things?

Last day in Yangon after sleepless night in a 17 hour bus was not the same. We talked less and sat in front of golden Shwedagon bell with our eyes closed, listening to our hearts for hours. We still couldn't believe we are leaving tomorrow. We felt like tomorrow... we get up in the morning, have breakfast, put our bags on and dive into the journey, into the unknown and beautiful, into local restaurants and millions of smiles. Just like it was before. Isn't it symbolic that in Shwedagon I accidentally sat in the place from where a big diamond on the top of Shwedagon shines with a bright white light? There are just few known places where this happens but I found a new one. Mine one. Or maybe it found me.  Just tilt your head or go few centimeters to the side and light cannot be seen. And even saying goodbye to Burma while driving an old taxi over empty foggy morning Yangon streets was pathetic because in the end just two bodies boarded the plane, not the souls. Only today I suddenly started to realize that I am not there anymore. Not among these golden stupas, monks walking streets in silence, awaking jungle. Not there where every day brings you unknown but straight from the beginning you know that this would be the best day that you have ever lived. Ah... For all these thoughts and whole journey I am sincerely thankful to my friend Gaël who went with me through fires and waters. Gaël you are a wonderful person, a true friend. I miss your tolerance, great sense of humor and our conversations in the evenings. I really learned from you so much and I will never forget it. Hope and looking forward to repeat all of this once again. Additionally I wanted to thank my dearest bag, cap “Lithuania”, the internet that was sometimes so kind that I even managed to load these messages, my dearest Sandra, family and everyone who read, supported and dreamed together. I know Gaël would agree now and I am letting my heart go shouting “Burma, I love you!”. Peace:)

Truputukas statistikos | Some statistics:

LT. Trukmė: 25 d.; pagrindinės aplankytos vietos: 14; skirtingos nakvynės: 14; transportas: laivai, traukiniai, autobusai, automobiliai, motoroleriai, pick-up; ilgiausia kelionė: Nyaung-U - Magwe - Pyay - naktis gatvėje - Tango - Ngapali = 34 h; skrydžiai: 7, 21100 km; kilometrai žeme: 2800.

EN. Duration: 25 days; sites visited: 14; overnight places: 14; transport: ships, trains, buses, cars, scooters, pick-ups; longest journey: Nyaung-U - Magwe - Pyay - night in the street - Tango - Ngapali = 34 h; flights: 7, 21100 km; kilometers “on ground”: 2800.

 

LT. Kelionė į Thandwe ir Ngapali paplūdymius tapo tikru išbandymu. Žinojome, jog bus sunku ir buvome šiek tiek pavargę, todėl nusprendėme keliauti iškart ten ir praleisti kelionę į Popa kalną. Šeštadienį 7:00 pajudėjome - 6 valandos kelio iki Magwe kalnuotomis, smėlėtomis ir visai išdžiūvusiomis vietovėmis, su naftos (o gal dujų) gavybos stotimis. Magwe pasiekėme be problemų, tačiau iš ten gauti bilietą į Pyay, buvo oi kaip sunku. Vietinė „mafija“ buvo susitarusi ir stipriai padidinusi kainą - kur beisi ir beklausi, vis tas pats. Bet dar blogiau todėl, kad visi sakė, jog autobuso „šiandien nebėra“, kai pradėjome derėtis dėl kainos. Į kurį biurą benueisi, iš paskos seka mažas žmogelis ir kažką jiems pašneka. Taip visos kalbos su mumis ir baigiasi. Turėjome nueiti į vietinį viešbutuką, kur paprašėme bilietų. Visi buvo labai nustebę, kad jų negauname ir, gavę pinigus bei gražų „prašau“, jie juos mums be jokių problemų nupirko. Prie mūsų šiai kelionei prisijungė prancūzas Guillaume'as, kuris keliauja vienas, keliauja vežimėlyje. Didelė pagarba jam. Vėlai vakare, vėl po 6 val. kelionės, jau buvome Pyay. Bet iš ten – niekaip. Kitas autobusas tik „rytoj 17:00”. Bandėme nusisamdyti taksi į Tango, bet niekas nesutiko. Keista atmosfera tvyrojo ten. Atrodė, kad visas miestelis vėlų vakarą geria ir kramto savo Bentar riešutą įvyniotą kažkokiuose lapuose (lengvas narkotikas, legalus čia, kurį visada visi kramto, moterys ir vienuoliai taip pat:). Niekas nesutiko, net už $150. Buvo jau vėlu, tad nusprendėme neiti į viešbutį, kuris taip pat buvo „specialus ir skirtas tik užsieniečiams“ už $40, nes į kitus viešbučius niekas nepriima. Nakvojome gatvėje. Tiesiog pusiau sėdėjome-gulėjome. Sugėlė uodai. Buvome pavargę. Apie 6 ryto nužingsniavome į stotį, kur susitarėme su vietiniais (vienas puikiai kalbėjo angliškai), kad už $162 ($54 kiekvienam) nuvyksime į Ngapali. Tai bent kelionė tai buvo! Milžinišku 7 val. serpantinu. Kelias - tik kažkokios liekanos. Su Gael'iu sėdėjome mažos mašinytės ant medinių sėdynių atviroje priekaboje, tad dulkės pylė mus visas 10 valandų. Kvėpuoti galėjome tik per maikes. Ir tas karštis... Po pusės kelionės atrodėme taip, kaip galite pamatyti nuotraukoje:) Kaip ir vairuotojo tėtis, kuris sėdėjo su mumis. O po visos kelionės užpakalius taip skaudėjo ir nosyse buvo tiek purvo, kad visiškai atsigavome tik po dviejų dienų:) Apsistojome šalia Ngapali, Lyn Tha kaimuke, puikiame namelyje Lynn Thar Oo viešbutuke tiesiai ant Andamano jūros kranto, susipažinome su puikiais kaimynais italais Iury ir Silvia, o kitą vakarą - šveicaru Fredu. Ngapali ir aplinkui - tai nesibaigiantys visiškai tušti kelių kilometrų ilgio paplūdymiai. Per dvi dienas išvaikščiojome po 5 kilometrus į vieną ir į kitą pusę, apėjome keletą kaimų, daug bendravome su vietiniais. O kai maudėmės su viena didele šeima ir giminėmis, mažos mergytės buvo tiek patenkintos, kad pasikvietę mane pasilenkti į abu žandus pabučiavo. Gael'į taip pat. Atsisveikinimai čia būna ilgi - visi juokiasi, džiaugiasi, dėkoja, mojuoja. Ech... Vyrai, baigę darbus, mums bevaikštant kvietė išgerti viskio užkandant žaliais mangais su druska. Jūrų gėrybės, žuvis ir maži paprasti restoraniukai ant pakrantės smėlio čia yra tikras stebuklas, už kurį jūs mokate ne daugiau nei $4 ir gaunate, pvz., milžinišką ant žarijų keptą žuvį. Užsieniečių čia tik keletas, nors dabar šiuos kurortus jau galima pasiekti ir lėktuvu. Nemažai vietinių. Mums čia labai patiko ir buvo liūdna viską palikti. Puikius tropikų vaizdus, jaučius, traukiančius vežimus paplūdymiu, moteris, darinėjančias žuvis, žaidžiančius vaikus, daug laivų švieselių naktį ir ramiai ant smėlio pavakary miegančius šunis. Liūdnai apžvelgę tai, ką tiek išvaikščiojome, palmių pavėsyje atsisveikinome su Ngapali ir pusdienį, prieš išvykdami dar praleidome Thandwe. Tik pasivaikščiojome. O tada, autobusu atgal į Yangon'ą per tuos pačius serpantinus. Palyginti negalima, nes autobusas buvo per daug geras:) Šitaip nusprendėme nebekeliauti per Pathein'ą ir ramiai dar vienądien praleisti Ngapali. Kitą žinutę tikriausiai parašysiu jau namuose, nes dabar esu lėktuve iš Bangkok'o į Singapūrą. Liūdna iškeliauti, keistai jaučiamės emociškai. Kaip ir kiekvienos kelionės pabaigoje. O gal ir dar labiau:) Iki,

 

LT. Kelionė autobusu į Bagan'ą sausros metu mažais smėlėtais keliukais... Lyg kažkur Jordanijoje. Visos upės išdžiūvę, net pačios didžiausios, aplinkui vien smėlynai, jokios žemaūgės augalijos ir baisiai apdulkėję palmės, smėlio dulkėse žaidžiantys iki ausų murzini vaikai. Autobuse mane užsupo. Tik Gael'io vaistų pagalba išsisukau neatidavęs pusryčio maišeliui. Vietiniuose autobusuose, kur bevažiuotum, visi vemia. Prisiminiau Laosą, tik ne vieną, o daug kartų:) Bagan'o apylinkėse dabar įsikūrę trys miestukai - senasis ir naujasis Baganas bei Nyaung-U. Apsistojome paskutiniąjame, Golden Village Inn, nes čia pigiausia, nes tai-pati šiauriausia Bagan'o vieta, nuo kurios prasideda visas šventyklų miškas. Tą vakarą tik pavalgėme ir griuvome miegoti. Kitą ryt kėlėmės anksti ir šokome ant dviračių pamatyti to įspūdingo šventyklų miesto, kur kadaise jų buvo net 13000. Dabar likę „tik“4000, iš kurių 1975 m. kilęs žemės drebėjimas sugriove dar šimtus. Negaliu net išvardinti kiek milžiniškų šventyklų, stupų ir šventų vietų apvažiavome. Ir net neverta vardinti pavadinimų, nes... čia reikia pabūti. Viena mergina, paprašyta, pagamino mums tanakha'os ir ištepė veidus taip, kaip tai daro vietiniai. Beveik visose šventyklose žaidėme su vaikais ir prisijuokėme be galo:) Gerokai po pietų, važiuodami pamatyti Lawkananda pagodos, kurios viršuje įmūrytas Budos dantis, sutikome puikų 26-erių metų vaikiną vietinį žveją Soe Lay, kuris pasakė, kad neims pinigų ir pasisiūlė mus nuvesti į vienintelius žinomus tunelius po Kyaung-gyi Ama pagoda. Turisai čia neina. Buvome pirmieji! Ėjome jais lyg Indiana Jones filme, su prožektoriais tamsoje ir šimtais šikšnosparnių palubėje. Vienoje nišoje stovėjo įspūdinga balta XI a. budos statulėlė. Galiausiai pradėjome ropoti, pasidarė labai karšta, trūko oro, o kai pasakė, kad, jei norime patekti į didelę požeminę menę, reikės valandą šliaužti, pasakiau „stop“:) Mūsų kelyje buvo ir daug tunelių į šonus. Kur jie veda, nežino niekas, tik žino, kad jie sukasi spirale. Mūsiškis būtų nuvedęs prie Ayeyarwaddy upės ir buvo skirtas Myanmaro valdovui pabėgti per karus su Kinijos imperija. Po minėtojo žemės drebėjimo jis apgriuvo ir dabar tą padaryti galima tik šliaužiant... 3 kilometrus. Buvome purvini, bet kartu, su dar vienu žmogiuku, kuris su visa šeima gyvena šalia tos pagodos, užlipome į jos viršų palydėti saulės. Ir ją palydėjome ne kaip visi turistai, kurie vakare susirenka ant Shwe San Daw pagodos, o vieni, vakaro tyloje matydami viso Bagan'o stupas ir šventyklas. Neįtikėtinas vaizdas! Galiausiai atsisveikinę ir davę dolerį aukų šeimai, nukakome į šalia esančius Soe Lay namus, t.y. mažutį bambukinį namelį kaime, už kurį jis nuomotojui moka 5000 Kyatų per mėnesį. Ten Soe Lay mus susipažino su savo žmona ir maža 2 metų dukryte, parodė, ką valgys vakarienei prieš išplaukdamas žvejoti: tik ryžiai, mažučiai žali supjaustyti rūgštūs mangai ir žolelių iš daržo sriuba. Jokios elektros! Myanmare beveik visi gamina lauke ant ugnies. Galiausiai jis mus net palydėjo iki pagrindinio kelio, kad nesunkiai grįžtume namo. Buvome jam nepaprastai dėkingi už visą tą parodytą nuoširdumą. Į hostel'į grįžome labai laimingi. Nusprendėme nevykti kitądien į Popa kalną, o važiuoti tiesiai į Ngapali paplūdymius. Ir teisingai padarėme. Kodėl? Apie tai - kitą kartą:) Iki,
EN. Trip to Bagan with the bus over narrow sandy roads in the dry season... Like somewhere in Jordan. Or Saudi Arabia. All rivers, even the huge ones are simply gone, only sands without small plants and dusty palm trees, dirty like hell kids paying in the dust. For the first time here felt bad in the bus. Think it was Gael's medicine that really helped me to get through, otherwise my breakfast would have stayed in the plastic bag. In local buses here, wherever you go, everybody vomits. Like in Laos Louang Prabang-Viantiane bus but here we saw it many many times:) Bagan region has three main towns: old Bagan, new Bagan and Nyaung-U. We stayed in the latter, in Golden Village Inn, because it is cheapest here, because Nyaung-U is the most Northern point from where the forest of stupas and temples starts. That evening we just went to eat and then to bed. Next morning we woke up early and jumped on bikes to witness that wonder on Earth, the biggest temple place in the world. Long time ago there were 13000 stupas and temples. For now, “only” 4000 survived. Some of them also collapsed during huge earthquake in 1975. Well, I cannot even tell you how many beautiful and old, huge and small temples we visited. Names make no sense here because you have to see all of this. We asked one girl to prepare Tanakha for us and she gladly did it. And painted our cheeks with golden color, like all people in Myanmar do. Almost in all temples we played with kids and laughed so much:) A bit after noon while going to Lawkananda pagoda with Buddha's tooth hidden on the top of it we met a great 26 year old fisherman Soe Lay who kindly agreed to take us to a “special” place without any payments. A very kind guy. And so we went, to the very South, to Kyaung-gyi Ama pagoda, the only pagoda that is known to have huge tunnel system under earth. Tourists don't come here, so we were the first! We went in like in Indiana Jones movie, with torches in total darkness and hundreds of bats. In one crypt Soe Lay showed us XIth century statue of Buddha. We started to go slower because tunnel turned out smaller and didn't even reach 1 meter in height. Was very hot and air felt thin. When Soe Lay told us that if we want to reach a big room we will have to crawl for an hour in 50 cm tunnel, I finally said “stop”:) There were also a lot of other tunnels that were never explored, people only knew they were going down in a spiral. Ours would have led us to Ayeyarwaddy river and was built for Myanmar king, to flee if there was too much danger during wars with China. After the 1975 earthquake the tunnel got very small and you can reach the river only by crawling... 3 kilometers. We were very dirty when got out but together with another guy who lived with his family near pagoda, climbed the pagoda to see the sunset. And so we set the sun not like all of the tourists who do this gathering on Shwe San Daw pagoda. We were many kilometers away from that place, alone and in silence with all the Bagan in front of us. What a view! We gave a small donation to the family and Soe Lay invited us to visit his home, a small bamboo house that he rents from one landlord for 5000 Kyat a month. There we met his wife and a 2 year old daughter. He also showed us what he had for dinner before going to fish: only rice, pieces of green mango and simple vegetable soup. And no electricity! Almost all people cook on fire in Myanmar. Finally he took us to the main road so that we could easily find our way home. We were so thankful to him for his sincerity and came back to the hostel very happy. That evening we decided not to skip mount Popa and to head directly to Ngapali beaches. Was a good and right choice. Why? That comes in the next story:) Bye,
Saulius

 

LT. Sėdžiu po palmėmis kojomis nusitaikęs į Andamano jūrą. Tolumoje  laiveliai su šviesytėmis. Mes Ngapali. Ehm... Taigi. Manalay'us. High Way Bus Station buvome 4 ryte. Suvalgėme paprastutį pusritį ir motoroleriais pasileidome į centrą. 10 km ir mes jau čia, ET Hotel, tikrai puikioje vietoje. Šeimininkai buvo labai supratingi ir tokį ankstų rytą išvalė kambarį bei paruošė lovas. Kritome kaip negyvi. Po trijų valandų atsikėlėme. Karštis. Svilinanti saulė. Jei matėte Mauglį ir sausrą, taip, tai čia. Pirmiausia aplankėme kaidaisę įspūdingus o dabar kariškių ribotus rūmus - milžinišką plotą, apjuostą kanalu. Karštis buvo neįtikėtinas, tad įgriuvome į vietinį barą ir išgėrėme šalto Mandalay alaus, puikiai pabendravome su šeimininkais. Šokome ant motorolerių ir per pusvalandį nuvykome į senąją sostinę – Amarapurą. Sunku apibūdini tą karštį. Važiuoji, o tavo oda dega. Amarapura. Uau. Tiek šventyklų vienoje vietoje. Neįtikėtina. Ir U'bein tiltas, ilgiausias 1,3 km medinis tiltas pasaulyje. Sėdėjome ten ir fotografavome fotografavome. Galėtumei ten sėdėti amžinai. Kai saulė leidžiasi... Gael'is kalbėjosi su vienuoliais. Prancūziškai. Ir nenorėjo iš ten išvažiuoti. Tai stebūklinga vieta. Tiek daug “min ga la ba“ ir tiek šypsenų. Kas nebuvo čia, niekada nesupras. Bet išvažiavome. Aplankyti tamsoje antro svarbiausio budistų Birmoje paminklo - Maha Muni (Mahamuni Paya) šventyklos. Dievulėliau... Kitąryt pusryčiaujant prie mūsų prisijunė korėjietis Nam'as (sutikome jį dar Inle, laukdami autobuso) ir pakeitė savo neegzistuojančius planus, t.y. nusprendė su mumis plaukti Ayeyarwaddy upe į Min Gun'ą. Ir nepasigailėjo. Gėrėme alų, aplankėme įspūdngą Min Gun'o pagodą, milžinišką 90 tonų varpą ir baltą kaip pienas Myatheindan pagodą. Grįždami atgal įsivėlėme į nuostabų pokalbį su viena vokiete. Visi. Grįžę pasidėjome daiktus ET hotel'yje ir iškeliavome į Mandalay Hill. Šis miestas. Jis vertas Kiplingo. Ir tūkstančių Budų, šventyklų, kurios netelpa tavo galvoje. Tie, kurie nebuvo, niekada nesupras:) Vakarą vaigėme viename restorane, kurį ilgai prisiminsime, bare, kuriame dingo šviesa (Myanmar'e ji dingsta dešimtis kartų per dieną, ir aš nepadauginu), ir galiausiai savo hostel'yje gerdami alų terasoje, kol, Nam'ui barškinant gitara, gerokai po vidurnakčio, iš vieno kambario neišlindo pavargęs turistas, kuris pasakė „Hey, someone is tryin' to sleep here, ya know“ (ei, kai kas bando užmigti čia, ar suprantat?:). Su Nam'u atsisveikinome kitądien, buvo šiek tiek liūdna, nes mums jis žiauriai patiko. Sėkmės jam jo didelėje kelionėje. Bet mūsų laukė Bagan'as...
EN. Sitting under coconut trees, my toes pointing to Andaman see. Many fishing boats with lights in the distance. We are in Ngapali. Ehm... So, Mandalay. We were at High Way Bus Station at 4 in the morning. After simple Burmese breakfast took a scooter to the center. 10 km and we were there at ET hotel. Great place! Hosts were cool and fixed the room, so at 6 we were already in bet for a few hours of sleep. Fell like dead. Woke up at 9. Heat. Burning sun. If you saw Maugli and totally dry lands, that is it. Firstly we went to the Mandalay palace, a huge wall and water channel fenced place, a bit spoiled by military and “don't go there” feeling. Heat was unbelievable. You cannot walk. So, we jumped into a local bar to get a cold Mandalay beer and speak to hosts. Then off with scooters to Amarapura, the old capital.  Difficult to describe the heat. You go on scooter and your skin burns. Amarapura. Wow. S many temples in one place. Incredible. And U'bein bridge, the longest wooden 1,3 km bridge in the world. Sitting and taking photos. Breathtaking sunset. You could stay there forever. Gael talked to monks. In French. And didn't want to leave. A really magical place. So many “min ga la ba” and smiles. To understand you have to be there. But we left. For second most important Buddhist thing in Myanmar - Maha Muni Paya. My god... Next morning while having breakfast korean Nam joyned us (we met him in Inle while waiting for the bus) and changed his non-existen plans to go with us to Mingun over Ayeyarwaddy river. Hope he didn't rgret it. We drank beer and went to impressive Mingun pagoda, 90 t Mingun bell and white like milk Myatheindan pagoda. On the way back all of us fell into conversation with one German girl. After midday, when we came back to our hostel just to leave some things and headed to Mandalay Hill to see the sunset. This city. It is worth Kipling. And thousands of Buddhas, temples that don't fit inside your head. Too many of them. You have to come here to understand this. We have spend an evening in one great local restaurant simply just „somewhere“, then in a local little bar where electricity disappeared (it disappears tens of times every day here, no joke), and then in our hostel until some tourist while Nam was playing his guitar came and said “Hey, someone is tryin' to sleep here, ya know“:) We said bye and gave big hugs to Nam the next day before departing. It was sad to say bye. We liked him so much. Good luck to him in his big journey. But rhere was Bagan waiting for us...

 

LT. Taigi palikę Kin Pun'ą sėdome į autobusą į Bago ir tada dar nežinojome, jog tai virs ilgiausia mūsų gyvenimo kelione:) Autobusai Birmoje nevažiuoja į tarpines stotis - paleidžia visus pakeliu, tad mūsiškis, važiavęs į Yangon'ą, paleido mus prieš Bago. Sėdome ant motorolerių ir po dešimties minučių buvome stotyje. Tiesioginio autobuso į Shwe Nyaung nebebuvo, tad buvome priversti pirkti bilietą iki Meiktyla'os. Ten atsidūrėme tik 4 valandą ryto. Vėl motoroleriais nusigavome į kitą vietą (ne stotį), kurioje, greitai užkandę, sėdome į mažulytės mašinytės priekabą. Negalėjome net ištiesti galvų, o kojoms išvis nebuvo vietos. Visi šypsojosi, netikėdami, kad mes važiuojam su jais:) Dar tamsoje pasileidome milžinišku serpantinu ir kilom kilom... kažkada sakiau, kad negali būti didesnio serpantino nei kelyje iš Tana Toraja į Poso, bet šis buvo tikrai milžiniškas, ir įdomiausia tai, kad daugelyje atkarpų buvo vien baisios duobės ir jokio kelio. Ir taip, vis sustojant paimti ir išleisti vietinių žmonių, važiavome 6 valandas. Shwe Nyaung yra 10 km atstumu nuo Nyaung Shwe, mažučio nuostabaus miestelio prie Inlay (Inle) ežero, kuris yra 900 m aukštyje. Sumokėjome po 1000 Kyatų ir su vietine šeima, dviem šuniukais ir dar 3 žmonėmis senute nudūmėme į Nyaung Shwe. Čia apsistojome pačiame nuostabiausiame pasaulyje hostel'yje May Guesthouse ir, nors nemiegoję, čiupome dviračius ir pasileidome keliauti. Aplankėme vieną labai gražią šventyklą ant upės kranto, vienuolyną, kur gėrėme arbatą su vienuoliais, ir karštas versmes, kuriose išsimaudėme. Vakare restoraniuke pagrindinėje gatvėje, žvakių šviesoje, nes elektra čia dingsta kas keliasdešimt minučių, susipažinome su charizmatiška estų pora, ir savo džiaugsmui gavau gražų taisyklingą lietuvišką „labas“:) Dienos šalia Inlay nepaprastai karštos, iki 40, o naktį temperatūra tesiekia 15 laipsnių ir visi labai myli šį gamtos kampelį vien dėl to. Miegoti buvo labai gera. O iš pat ryto nutarėme pabūti turistais ir pasiėmėme turą su valtimi. Motoroleriai čia uždrausti užsieniečiams - niekas nenori, kad pats nuvažiuotum prie ežero, tad esi priverstas pirkti tuos turus. Mūsų vairininkas Da To (aišku, kad rašosi kitaip) buvo tiesiog profas ir nuplukdė mus į vieną kaimą, kuriame vyko turgus (jie čia keliauja per kaimus aplink ežerą ir kiekvieną dieną būna kitame kaime), cigarų, plieno, šilko ir medvilnės, papuošalų parduotuvėles, puikų nebrangų restoraniuką, Phaung Daw Oo šventyklą ir labai gražų 170 metų Nga Khe Pyaung vienuolyną, kuriame dresuojamos ir auginamos katės, bet ne tai svarbiausia... Juk viskas ant vandens! Ir dar vienas dalykas... plaukiojantys daržai - neesu nieko nuostabsnio matęs. Ištisi kvadratiniai kilometrai daržų su pomidorais, čiliais, agurkais tiesiog ant vandens, kur gylis siekia ą metrų. Juos net ravi iš valtelių. O padaryti jie iš kažkokių ant vandens plaukiojančių augalų, padengti dumblu ir prisodinti visokių gėrybių. Kad nenuplauktų keičiantis vandens lygiui, prie dugno jie prismaigstyti milijonais bambukų lazdų, t.y. jie kyla ir leidžiasi su vandeniu, bet nenuplaukia niekur. Neįtikėtina!:) Vakarą baigėme nuostabiu birmietišku masažu, kurį man darė 70-metė močiutė. Tai geriausias masažas, kurį kada esu gavęs. Tempimai, užspaudimai, laipiojimai ant tavęs, maldelės lūpose kiekvienai kūno daliai, uau... Paskutinę dieną kėlėmės vėlai (o tai yra apie 7:00) ir aplankėme didelį turgų miestelyje, išsikeitėme pinigų ir pajudėjome atgal iki Shwe Nyaung sankryžos, kur jau sutemus sėdome į autobusą į Radjardo Kiplingo ir Mauglio miestą – Mandalėjų! Viskas puiku,
EN. After leaving Kin Pun we got on the bus to Bago. At that moment we still didn't know it was supposed to be our (or mine) longest trip ever. Buses in Burma do not go to intermediate stations, they just throw you out at some junction or simply on the way to their next destination. Ours went to Yangon, so at Bago we had to take scooters to go to the bus station. There was no direct connection to Shwe Nyaung that evening so we had to buy ticket to Meiktyla where we were at 4 a.m. Again scooters and after quick early breakfast we got onto a super-small pick-up where we couldn't even hold our heads straight because the roof was very low and there was absolutely no space for legs. In addition we were sitting on wooden seats. Everyone laughed when saw us sitting there:) So we started when it was still dark and climbed a huge serpentine. Once I said that there cannot be bigger serpentines as the one from Tana Toraja to Poso but this one was just crazy. And even no road, just bumping. And for 6 hours like this, stopping on the way to let others go and picking new people. Shwe Nyaung is some 10 km away from Nyaung Shwe, a little lovely town near Inlay lake which lies at 900 m altitude above sea level. We paid 1000 Kyat each to get a pick-up, an old Mazda, just to drive with two families and 2 dogs to Nyaung Shwe. We stayed at great nice guesthouse called May Guesthouse and even without sleep went out straight to the to streets. Rented bicycles and visited a very nice temple at the side of the town, one monastery where we drank tea with monks and hot natural springs where we took a bath for our tired bodies. In the evening in one restaurant on the main street with candle lights (lot's of electricity failures every hour) we met a charismatic Estonian couple and for my big joy I got a nice big Lithuanian "labas" (hello) from them. Days at Inlay are very hot and temperatures here reach 40 degrees while nights are very cool and temperatures can fall down to 15. Everyone loves this place just because sleeping is very good here. We decided to turn ourselves to tourists the following morning and took a boat tour for Inlay. Scooters are forbidden for foreigners here, seems for business reasons, so you have to take a boat tour if you want to go to the lake. Our boatman Da To (sure name is written differently:) was a real pro and took us to one village with a huge market (markets travel around villages here), cigar, metal, silk and cotton, jewelry factories, a nice cheap restaurant, Phaung Daw Oo temple and 170 year old Nga Khe Pyaung monastery where monks take care of and train cats. But that is not the most important thing... everything is on the water! And one more thing... floating gardens, a thing that should be called the 7thwonder of the world. Many square kilometers of gardens with tomatoes, chillies, cucumbers and much more and everything simply on water where the depth reaches several meters. They are made out of some floating living plants, are covered with lake mud and attached to the lake-floor with  of sticks so that when the water rises, the gardens rise too. Unbelievible!:) We finnished our evening with one of the greatest massages I have ever had, a real Burmese massage performed by 70 year old lady who chanted a chant for every part of my body. On the last day we woke up late (that is at 7 a.m.:) and went to Nyaung Shwe market, changed some money and got back to Shwe Nyaung junction where we sat on the bus to Kipling's and Maugli city Mandalay! All is well,
Saulius

LT. Į Kyaiktio išlėkėme net nepapusryčiavę - išėjome anksčiau, tačiau pasirodė, kad 9 val. visi autobuso bilietai išpirkti, todėl išvažiavome 8. Apie vidudienį atvykome į Kyaiktio ir pavalgę bei sėdę ant motorolerių nudūmėme 10 mylių puikiu keliu į miestelį vardu Kin Pun. Pakeliui, kertant geležinkelį, dar pamačiau Kyaiktio stotį, kurioje pora valndų prastovėjome prieš kletą dienų. Kin Pun apsistojome puikiame mažame hostelyje Pann Myo Thu ir nusiplovę kojas leidomės į kelią. Mūsų laukė viena iš svarbiausių Birmoje šventyklų - Kyaiktio pagoda su Aukso akmeniu. Kaip visada, ėjome ne taip, kaip visi normalūs žmonės. Į daugiau kaip kilometro aukštį  (>10 mylių keliu) visi užvažiuoja samdytais autobusais ir paskutinius kelis šimtus metrų juos į viršų užneša neštuvais, o mes nusprendėme užlipti patys, t.y. pačiu tyriausiu būdu, visai kitu keliu, kurį pasirenka tik nedaugelis, pasiekti tokį gražų tikslą. Kalnų takeliais, jau pačioje pradžioje užnugaryje toli palikę du vokiečius, su vienuoliais leidomės į viršų. Saulė svilino negailestingai, vandenį gėrėme lyg išprotėję. Praėjome dešimtis mažučių kaimų, kur visi šypsojosi ir šaukė min-ga-la-ba (sveiki)! Po keturių valandų lipimo, kai kojos ėjo jau tik automatiniu režimu, išvydome šimtus piligrimų ir Aukso akmenį pačioje kalno viršūnėje. Matant jį iškart supranti, kad ant tos uolos krašto jis stovėti neturi - pabandykite jį taip pastatyti ir jis turėtų nuriedėti visus tuos kilometrus žemyn. Bet visdėl to jis nenurieda. Piligrimai stovi didelėje eilėje, kad priėję galėtų pasimelsti ir ant akmens užklijuoti aukso lapelį - Budos šlovinimo ir sau laimės ženklą. Tikrai gražu. Jau nekalbu apie tolumoje besidriekiančius tolius ir skardžius. Kylant viename kaimelyje išgėrėme kavos ir šiek tiek susuko pilvus, tad pasigrožėję, bet nesugaišę, nes jau temo, pasileidome žemyn. Paskutinis sunkvežimis „liaudžiai“ turėjo išvažiuoti 6 val. vakare ir mes vos spėjome į jį. Žemyn leistis buvo labai įdomu - iki šiol nesuprantu, kaip jie sugeba tokiais skardžiais važiuoti. Ant medinių suolų priekaboje važiavome su daugybe darbininkų. Visi norėjo su mumis fotografuotis. Grįžome purvini nuo išsausėjusios žemės dulkių, sulipusių su prakaitu. Vakare pilvą suremontavome Mandalay alumi, o kitądien, prieš išvykdami į ilgiausią iki šiol mano gyvenimo kelionę be sustojimų, ilgai miegojome ir ilsėjomės, tvarkėme nuotraukas ir rašėme. Šioje kelionėje mane aplankė keistas jausmas - kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man labiausiai patinka fotografuoti... žmones. O čia jie - nuostabūs.
EN. We jumped on a bus to Kyaiktio without breakfast, although went out earlier. All tickets to the 9 hour bus were sold so we had to take it at 8. At noon we reached our destination where had dinner and caught motorbikes to little town named Kin Pun. On our way to Kin Pun we crossed the railway and on my right I saw a Kyaiktio railway station, the same one that we were stuck in for a few hours just days ago. In Kin Pun we found our hostel Pann Myo Thu and after washing our feet we were on the road again. This time for the Kyaiktio pagoda and the Golden Rock. Like always, we chose “the other way“. Most of the tourists (I mean almost all) go more than 1 km up (>10 miles by steep road) go by hired buses and last few hundreds of meters are carried up in carriages while we chose to climb ourselves via another route and in this real way to reach such a meaningful goal. We left two Germans far away behind and went on jungle paths together with monks. Sun was incredibly harsh and we drank liters of water. On our way we passed tens of beautiful little villages where everyone was smiling and shouting min-ga-la-ba (hello)! After 4 hours of climbing when legs were going only with in the auto-mode, we saw hundreds of pilgrims and  the Golden Rock at the top of the mountain. When you see it, you understand that the rock shouldn't be there. Just try to put it like this on the edge of the cliff and it will fall all those kilometers down but somehow it stands there. Pilgrims wait in a long line to whisper out a prayer and glue a golden leaf to the rock - a sign of faith to Buddha and happiness to themselves. Very beautiful. Even without mentioning these far-away jungle valleys. When climbing we had a cup of coffee in one village and our stomachs didn't work well so without spending too much time (and the sun was setting) there we started our way down. Last truck “for the people” had to leave at 6 so we had just made it by running down last meters. Going down was exciting because I still don't understand how guys can drive on serpentines like those. A lot of workers from mountains accompanied us on the wooden seats in the back of the truck. All of them wanted to have a photo with us. We came back very dirty because of the dry soil and sweating. We fixed our stomach-thing with Mandalay beer and have spent the other day just relaxing, sorting out photos and writing before leaving to the longest non-stop journey of my life. Just now I started to realize that I like to take pictures of people the most. And people here... they are incredible.
Saulius:)

 

LT. Kelionė į Hpa An'ą truko juokingas 3 valandas senučiu kaip pasaulis autobusu ir aplūžusiu autobusu, į kurį sėdome šalia pagrindinio turgaus Mawlamyine, nužingsniavę kilometrą nuo Breeze hostelio, kuriame buvome apsistoję dviem naktims. Hpa An'as – mažutis miestelis, turintis laikrodžio bokštą, šviesoforą ir daug vietinio maisto restoranėlių aplinkui. Alų čia, kaip ir Yangon'e, bet niekur kitur Pietryčių Azijoje, gali įpilti iš bačkos. Aplinkui Hpa An'ą galima pamatyti nepaprastai daug. Apsistoję So Brothers hostel'yje su puikiai angliškai kalbančiu senuku šeimininku, čiupome motorolerį ir išvažiavome apsidairyti po apylinkes, dešinėje palikdami 650 m Zwegabin smiltainio kalną su šventykla jo viršuje. Vairuoti čia lengva, nes transporto nedaug (Yangon'e motoroleriai išvis uždrausti). Aplankėme nuostabiąją Kyauk Ka Lat šventyklą, kuriai vargu ar yra lygių pasaulyje - neabejoju tuo. Galiausiai pasukome į iš kalnų tekančių vandenų baseinus, kur, didžiausiam vietinių nustebimui, maudėmės kartu su jais. Vanduo buvo tikrai puikus, o ir dėmesio netrūko - neabejoju, kad užsieniečiai čia maudosi itin retai:) Gael'is filmavo vietines moteris skalbiančias drabužius ir rodė visiems, kaip reikia nardyti, o aš laimėjau dvejas plaukimo varžybas ir su pralaimėjusiais turėjau išsiplauti plaukus vietiniu nuostabiu šampūnu. Visi buvome labai patenkinti. Mianmaras tai šalis, kur visi su tavimi sveikinasi, ir vien tavo žvilgsnio pakanka, kad visi juoktųsi, kikentų, mojuotų, o moterys šauktų "beautiful" (graži, taip, graži, o ne gražus:). Buvo taip gera, kad pasivėlinome išvažiuoti ir "namus" suradome tik klydinėdami. Vakarą praleidome interneto kavinėje, kur šiaip ne taip, po daugelio bandymų Mawlamyine, sugebėjau įkelti pirmą žinutę, ir vietiniame restoraniuke, kur linksmai aptarėme viso pasaulio reikalus. O mažas berniukas tuo tarpu vadovavo visam paradui žvilsniu paklausdamas ir, gavęs teigiamą atsakyma, seneliui garsiai sušukdamas "Two Myanmar"! Viskas puiku, žiūrėkite nuotraukas,
EN. Trip to Hpa An lasted only funny 3 hours. With an old like the world itself bus that we caught 1 km away from Breeze guesthouse near the main Mawlamyine's Bazar. Hpa An is a small town with a clock-tower, one traffic light and a lot of little restaurants along main streets. Beer here like in Yangon but unlike anywhere else in SEA can be bought from the barrel. Well, there's so much to see around this town. We stayed at So guesthouse with an old super-Espeaking owner and after dinner took a motorbike to drive around. We headed straight to, I am sure, one of the most beautiful temple in the world - Kyauk Ka Lat, leaving the 650 m high Mt. Zwegabin with temples on top on our left. It is very easy to drive here as there's not much transport around (I forgot to tell that scooters are even forbidden in Yangon). Finally we turned to water basins that get water from Mt. Zwegabin. Locals were quite surprised to see us jump in as, I am once again sure, not so many foreigners come here and even less swim:) Gael filmed local women doing clothes at the edge of one lake and gave everyone few diving lessons while I had to win two swimming races and to wash my hair with the prize - a local shampoo that I got from the guy who lost the race against me. We all were very happy. Myanmar is a country where everyone says "hi" and your look is enough to get smiles, laughs and women shouting "beautiful" (yes yes, not "handsome" but "beautiful":). We felt so good that got on our bike a bit too late and had to work hard to negotiate our way back "home". Later in one internet cafe I finally managed to load a message on d-chasers after many empty tries in Mawlamyine. We have spent the evening in one local restaurant where all world matters were discussed:) And a little boy at that time guided the whole parade by silently asking if we want more and after a confirmation shouting loudly to his grandpa "Two Myanmar"! All is well, check the photos below,
Saulius

 

LT. Šis pasakojimas apie tai, ką gaunate už 5 dolerius Birmoje. Ir tai pasakojimas ne apie daug ar mažai, tai pasakojimas apie tai, koks pakylėtas jaučiuosi. Tad... už 5 dolerius jūs perkate žemiausios klasės siauruko bilietą 9 valandų kelionei Yangon'as-Mawlamyine'as ir ant medinių suolų mažučiame vagone be langų 25 km/h greičiu šokinėjate per mirtinai išdžiūvusias ir suskeldėjusias Mianmaro lygumas su jaučių traukiamais vežimais ir tūkstančiais auksinių stupų tolumoje. Sakau šokinėjate, nes vagonai taip linguoja ir šokinėja, kad atrodo, jog nuvirs, ir būna momentų, kai stveriesi už turėklų, nes adrenalinas trenkia į galvą. Už tuos pačius 5 dolerius tu esi veik vienintelis užsienietis visame traukinyje - kai dėl nežinomų priežasčių jis sustoja dviem valandom Kyaiktio, sužinai, jog aukštesne klase dar važiuoja vienas pagyvenęs japonas. Esi vienintelis ir gauni viso vagono dėmesį - jie šypsosi ir juokiasi, jie džiaugiasi kad esi toks pat kaip jie, jie nori su tavimi pasikalbėti, ir maži ir dideli. Taip linksma ir gera, kad nori jog ši kelionė niekada nesibaigtų. Už 5 dolerius traukinys stoja daug kartų, ir kai vieną kartą galiausiai visi išlipa vidury laukų, pamatai nuvirtųsį vagoną ir sudarkytus bėgius, kurį su visais kartu apeini ir lauki kito traukinio. Nusidriekia milžiniška žmonių su daiktais ir ryšulėliais virtinė. Niekas nesiskundžia, visi ramiai laukia, o pristūmus kitą traukinį tvarkingai sulipa į vagonus - visi susėda ten, kur sėdėjo prieš tai. Didelės šeimos vaikai paklausti ar dažnai taip atsitinka, vienu balsu garsiai šaukia „Nooo“. Kelionė vietoje 9 trunka 15 valandų, sutemsta ir traukinys lėtai šokinėja tarp tolumoje ant kalnų apšviestų šventyklų ir stupų. Kiek jų - neįtikėtina. Artėjant tikslui su kiekviena stotele vagonas darosi vis tuštesnis, tačiau atsisveikinimai su mumis trunka ilgai. Tu pavargęs ir darosi liūdna, kad išlipa tos mažos mergaitės ir berniukai su mama ir 80-mete močiute, kurie visą kelionę tau ant lapelio rašė žinutes, nes „moka rašyti, bet nemoka kalbėti“, rodė medžio gabalus, iš kurių gaminama Thanakha, šypsojosi iškišę galvas iš už sėdynės. Vagone nėra šviesos, tad iškišęs ranką pro langą bandai jiems pašviesti kelią žibintuvėliu, o jie kelis kartus pribėga, spaudžia tau ranką ir su pačiu didžiausiu vaikišku nuoširdumu šaukdia „bye“. Ir nežinau kodėl, bet jauti nepaprastą pagarbą tų žmonių ramybei ir gerumui, kuris yra ne dirbtinis, o, kaip ir Budos šviesa, sklinda iš vidaus. Taip, čia už 5 dolerius tu esi... laimingas ir gyveni sapne. Mes niekada to nepamiršime, ir visada to ilgėsimės. Kaip ir dienos po to, kai Mawlamyine keliavome prie milžiniškos besiilsinčio Budos - Win Sein Taw Ya, statulos, lipome į Kyauktalon Taung kalną ir ilsėjomės viršūnėje, vaikščiojome pakrantėmis, gėrėme Myanmar alų ir naktį sėdėjome Kyaikthanlan komplekse vėjyje, pagrindinės stupos viršuje, skambant daugybei varpelių. Iki!
EN. This is the story about 5 dollars in Burma and what you get for them. And it is not about “a lot of” or “little”, it is about how elated I feel. So... for 5 dollars you buy the lowest class narrow-gauge train ticket for 9 hour journey Yangon-Mawlamyine and in a small car without windows on wooden seats at 25 km/h you jump over deadly dried out Myanmar planes with buffalo-pulled carriages and thousands of golden stupas in the distance. I say “jump” because cars swing and jump so much that at times you think they'll jump of the track and there are moments when you grab the seat because adrenalin hits your head. For same 5 dollars you are the only foreigner on the train, just when it stops in Kyaiktio for unknown reasons you figure out that there's one more elderly Japanese in the upper class. You are the only one here and get the smiles and laughs of whole car, a bunch of people, little, young and old. Everyone wants to talk to you. You feel so good that time doesn't matter anymore and you want this journey never to end. For 5 dollars trains stops many times and when once everyone gets out in the middle of nowhere, you see a destroyed rail and one train-car off the track. You walk together with all of them and wait for another train. A huge chain of people with boxes, bags and parcels waits along the railway. No one complains and everyone waits patiently, and when another train is pulled here from another direction, everyone gets on it and take same seats without any argues. When asked if it happens often, children of one big family shout “Nooo”. The journey lasts 15 hours instead of 9, it gets dark and train jumps further along mountains and lighted stupas and temples on them. You still cannot believe how many of them there are. Getting closer to our goal with every station the car gets emptier but goodbyes with us last long. You are tired and feel sad that these little girls and boys who travelled home with their mother and 80-year old grandmother are getting off. Through whole journey they wrote you messages on paper because “they can write” but “cannot speak”, showed pieces of Thanakha wood and smiled with their heads sticking out of the seats. There is no light in the car and you try to light their way with a lighter and they come to you again and again to shake your hand and with all the childish sincerity to say bye. Don't know why but you feel great respect towards those people, their calmness and sincerity that like Buddhas light comes straight from the heart and you can really feel it. Yes, for 5 dollars here you are simply... happy and live in a dream. We will never forget this magical drive and will miss it. Same like the day after when in Mawlamyine we traveled to huge Reclining Buddha - Win Sein Taw Ya statue, climbed  Kyauktalon Taunh hill and rested on top, walked Mawlamyine river-side, drank Myanmar beer and sat in Kyaikthalan komplex at night listening to magical sounds of little bells on the top of the main stupa. See you!

 

LT. Sveiki! Mes pačiame lėčiausiame ir seniausiame traukinyje pasaulyje Yangon'as-Mawlamyine'as:) Bandau rašyti, bet viskas labai dreba. Aplinkui vien baisiai išdžiūvę lygumos, auksinės didelės ir mažos stupos, vienišos žemdirbių lūšnelės ir degantys sausi ryžių laukai.
Skrydis Helsinkis-Bangkokas buvo puikus. Užmigau ties Maskva ir prabudau virš Delio. Žemėlapyje pamačiau, kad skrendame šalia Himalajų ir atsidaręs langą išvydau milžiniškų kalnų grandinę virš debesų. Su Annapurnos masyvu. Taip, tai jis. Mano kolega, diedukas iš Belgijos buvo linksmas, mokėjo vos kelis žodžius angliškai, bet kalnais grožėjosi išsižiojęs. Iš jo pasakojimų prancūziškai:) supratau, kad jis vedęs tailandietę ir po metų, išėjęs į pensiją, liks gyventi Tailande. Susitikimas su Gael'iu Bangkoke buvo sudėtingas. Mano telefonas neveikė. Beje, jis neveikė jau Helsinkyje (?), tad likau juo labai nusivylęs.  Nubėgau tiesiai prie vartų D5, t.y. taip, kaip buvome susitarę pagal vieną iš numatytų scenarijų. Po pusvalandžio atėjo ir Gael'is. Atrodė, kad jau viskas gerai, bet... pasirodo, kad kai turiu įlaipinimo bilietą, vistiek turiu praeiti registraciją. O registracija tai tik lauke. Turėjau 20 min. iki skrydžio, ir Airasia mergina nesileido į kalbas. Gael'is liko, o aš nulėkiau – sugebėjau užpildyti krūvą popierių kitame oro uosto gale, gauti Tailando vizą, išsikeisti pinigų ir susimokėti už ją, pereiti sieną į Tailandą, užsiregistruoti skrydžiui, praeiti visą daiktų kontrolę ir skenerius, ir išvykti iš Tailando... Tad... 5 minutes pabuvau Tailande:) Lėkiau taip, kaip dar niekada gyvenime, bet prieš pat skrydį stovėjau jau šalia Gael'io visas baisiausiai apsipylęs prakaitu:) Lėktuve jaučiausi lyg būčiau dvi dienas prieš tai be perstojo dirbęs. O ir dar... visur aplinkui šnekėjo lietuviškai – 8 lietuvių grupė skrido kartu:)  Buvo labai malonu su jais pasišnekėti. Nusileidę Yangon'e su taksi nuvažiavome į centrą ir išlipę šalia nuostabios Sule pagodos greitai susiradome hostelį. Labai maloni amerikietė Andrea prisijungė prie mūsų pirmajam išėjimui į miestą ir labai pagyvyno tą pirmą vakarą, kurį baigėme pavargę su Myanmar alumi:) Kitąryt atsikėlėme pakankamai anksti (telefone neteisingai buvo nustatytas laikas:), papusryčiavome mieste ir pasileidome nuostabiomis pusiau-kolonijinėmis Yangon'o senamiesčio gatvėmis. Interneto kavinėje parašėme po laiškutį namo, išsikeitėme pinigų – 2/3 banke, o likusią sumą už geresnę kainą turguje. Tada aplankėme Nacionalinį muziejų, kuris, galiu pasakyti, yra puikiai įrengtas ir jame yra daug parodų, pavalgėme pietus ir... nužygiavome į garsųjį Shwedagon kompleksą. Žodžių papasakoti, kas tai per vieta, tikrai nėra. Vaikščiojome tarp šimtų stupų, sėdėjome ant žemės, klausėmės maldų.  Šalia iš vientiso smaragdo akmens pagamintos Budos skluptūros susipažinome su 32 metų vienuoliu Varasami. Prasišnekėjome su juo apie dvi valandas ir daug sužinojome apie Budizmą, vienuolių gyvenimą. Uždavėme ir daug kvailų klausimų (kaip pvz., kaip jauni vienuoliai atsispiria aistrai moterims ir pan.:), į kuriuos buvo ramiai, labai protingai ir su jumoru atsakyta. Vėliau vienuolis mus nuvedė į tris atokias komplekso vietas, nežinomas visų žmonių, iš kurių, stovint tik and tam tikrų plytelių, Shwedagon pagodos viršūnėje matosi prasiveržiantis Budos žiburėlis. Nuo vienos plytelės žalias, o nuo kitos – mėlynas, paskui raudonas, oranžinis ir geltonas. Labai gražu. Visam kompleksui jau daugiau nei 1400 metų, tad jame tikrai jaučiama kažkokia ypatinga aura. Viena iš nuostabiausių mano bet kada aplankytų vietų. Vėliau palydėjome Varasami iki autobuso (jis šventykloje pametė savo batus, tad žygiavo basas) ir palikę už nugaros milžinišką auksinį Shwedagon varpą tamsoje nuėjome prie Kan Daw Gyi ežero. Vakarą baigėme restoranuose šalia Sule. Naktis buvo sunki, nes buvo labai karšta. Pabaigai keletas labai įdomių faktų apie Mianamrą: vairuotojai čia sėdi dešinėje, bet keliu irgi važiuojama dešine, 10 metų senumo automobilis kainuoja $30000, o atlyginimai neviršija $100/mėn., mobilaus telefono SIM kortelė kainuoja $700, laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Mianmaro – 4:30 val. Uh, mūsų dar tiek laukia ir dėl to esu labai laimingas. Viskas puiku!
EN. Hi! We're on the slowest and oldest train Yangon-Mawlamyine in the world:) I try to write but everything is shaking. Dried out plains, golden small and big stupas, shabby lonely farmers' houses and burning rice fields – that's what you see through the opened window.
Flight Helsinki Bangkok was great. Fell asleep over Moscow and woke up after 5 hours just before Delhi. Map showed Himalayas on the left side and after opening the window curtain I enjoyed the wonderful view with Annapurna range. Yes, that was Annapurna. My colleague an old man from Belgium spoke just few words in English but was in a very good mood. When I told him it was Himalayas he almost climbed to my chair to see them:) From his many stories in French with some English  I understood that he is married to a Thai woman and that next year after the retirement he is coming to live to Thailand. Meeting with Gael in Bangkok was complicated. My phone didn't work (btw, it didn't work in Helsinki too!) and I was very disappointed with it. According to our plan and scenario “when your phone doesn't work” I ran straight to the gate D5. Gael realized the situation and came to the gate in half an hour. Everything seemed okay but... 20 minutes before the flight when the plane was boarding Airasia stewardess refused to accept me on board because I had only my online boarding pass and no check-in at Bangkok. What the hell? As she didn't want to discuss it, I understood things were bad. Gael waited for me at the gate as I filled the documents for the visa at the other side of the airport to enter Thailand, exchange money to pay for it, enter Thailand through passport control, check-in again, go through all the scanners and leave Thailand. So additionally I have been for 5 minutes in Thailand and that is a fact! To be true I ran through all of this like never before and just before the flight was standing next to Gael all in sweat:) I felt tired on the plane like I have been working hard for last two days:) The plane was filled with Lithuanian – the group of 8 from LT flew with us. It was really great to talk to them. We passed through immigration without any problems and took a taxi to old central part near huge and beautiful Sule pagoda. Hostel was quite easy to find and we chose the first one as were quite tired. Very pleasant girl Andrea from the USA joined us to go out to the city and made our evening livelier. We had a nice dinner and Myanmar beer. On the next morning we woke up quite early because I forgot to change the time on my mobile phone and went out to the city to have breakfast. Beautiful colonial-style streets of old Yangon. It took us just few minutes to write an e-mail home in one little internet caffe and an hour or so to exchange money – 2/3rds in a bank and the rest for a better rate in a black market. Then we went to the National Museum which is in my opinion very good, had dinner and marched to Shwedagon complex. I think there are no words that could describe what a place that is. Hundreds of stupas, people chanting and sitting on the ground, cheerful, relaxing and mystical atmosphere. At the statue of Buddha carved out of monolith jade stone we met a very kind 32 year old monk Varasami. Chatted with him for more than two hours. Mostly about Buddhism and life of a monk. We had many questions, some of them a bit silly and funny (like what do young monks do to fight the desire towards women), but they were answered very well, in calm and with some sense of humor. Later he took us to three different secret places (almost no people!) where one could see different lights on the tip of the Shwedagon pagoda when standing on some certain spots. Light changed from blue to red to green to white and even orange when changing the standing position. Light of Buddha's power. Very beautiful. Whole complex is more than 1400 years old and one can really feel the very special aura of it. One of the outstanding places I have ever visited. Later we accompanied Varasami to the bus (poor thing lost his shoes in the temple so went barefoot) and with huge golden Shwedagon stupa on the hill behind our backs went to Kan Daw Gyi lake. We celebrated the evening in great little restaurants near Sule after a long but very fruitful day. Night was not easy, it was very hot in the room. Finally, here are some very interesting facts about Myanmar: drivers sit here on the right, although cars also drive on the right, 10 year old car costs $30.000, SIM card $700, salaries do not exceed $100 a month, time difference between Lithuania and Myanmar is 4:30 hours. Uh, so many things are still waiting for us and I am very happy. All is well!

Saulius

P.S. Tris dienas bandau įkelti žinutę - internetas labai lėtas arba viskas blokuojama | For three days I was trying to upload this message - internet is very slow here or everything is blocked.

 

LT. Tai ne adrenalino paieškos. Seniai žinojau, kad taip yra, tačiau tik dabar viskas pradeda išsilaisvinti. Žmogus nuo gyvulių visada skyrėsi vienu ypatingu bruožu – nesibaigiančiu žingeidumu, kuris tikriausiai ir yra mūsų išlikimo garantas (galima ginčytis – kiti sakytų, jog susinaikinimo:). Dievas nubaudė babiloniečius už tai, kad jie norėjo užlipti per aukštai, tačiau ir po to sekė Egiptas su piramidėmis, graikai su Olimpu, Buda su Nušvitimu ir reinkarnacijos laiptais, Kristus su Dangumi ir galiausiai J. Biliūnas su „Laimės žiburiu“, t.y. visada norėjome aukščiau, ieškojome tobulos formulės, norėjome būti arčiau dievų. Procesai ir supratimai laikui bėgant kinta, tačiau žingeidumą patenkinantis jausmas išliko toks pat. Sakome „širdis virpa“ arba „kvapą užgniaužia“. Va taip man ir būna, kai lipu ant Rambyno kalno pamatyti Nemuno vingio, pirmą kartą pabandau laipiojimą uolomis arba pavasarį neriu į šaltą vandenį. Ir viskas tik dėl to, kad noriu sužinoti ir pamatyti, kas bus. Va taip bus ir šįkart, kai po trijų dienų stovėsiu šalia milžiniškos Shwedagon pagodos pagrindinės stupos! Ir dėl šio jausmo, kuris man atneša pilnatvę, tikrai verta nukeliauti ir milijoną kilometrų, tikrai verta gyventi. Tie, kurie suprato, apie ką aš čia, apačioje ras Aurelijaus Žemgulio nuotrauką nuo Rambyno kalno ir vieną žmogaus, prieš išskrendančio į kosmosą, mintį. Iki susitikimo Mianmare!

EN. That's not looking for more adrenalin. I knew it all straight from the beginning of my times but only now it starts to reveal itself. There’s one feature how you distinguish humans from animals – we have endless inquisitiveness, a feature that led us through times and will lead us to the future (one can argue that it eventually leads us to self-destruction:). No way humans could survive without it. God punished Babylonians for their unprecedented ambitions to climb up to Him but then later again followed Egyptians with their pyramids, Greeks with Olympus, Buddha with Enlightenment and cycle of reincarnation, Christ with Heaven and finally J. Biliūnas with “Light of happiness”, i.e. we always wanted it higher, looked for noble formulas, wanted to be closer to gods. Processes and understandings changed during times but feeling of satisfying your inquisitiveness never did. We say “heart trembles” or “takes my breath away”. Yeah, this is how I feel when climb Rambynas hill to see the Nemunas meander, try out rock climbing for the first time or dive into cold river waters in spring. All this simply because I want to see and understand how it feels. And this time it will be the same when after three days I will stand in front of Shwedagon Pagoda’s main stupa. That feeling brings you plentitude and it is worth to travel a million miles, worth to live for it. Those who understand what it is all about, have a look at Aurelijus Žemgulis photo taken from Rambynas hill together with man’s words just before flying to outer space. See you in Myanmar! 

Saulius

 

 

LT. Praėjo jau penki mėnesiai nuo tos dienos, kai sėdau į didelį A340 lėktuvą Helsinkis-Singapūras. O kas vyko po to... atsimenu kiekvieną detalytę, lyg tai būtų buvę vakar. Taip gyva, kad net šiąnakt sapne vaikščiojau Boracay Puka paplūdymiu, kuris kažkodėl buvo šalia Cemoro Lawang kaimelio ir Bromo kraterio šlaitų. Jei paklaustumėte, apie kiekvieną iš bent šimto aplankytų kampelių Azijoje galėčiau pasakoti ištisas valandas. Argi tai ne nuostabu? Ir tikriausiai nežinau nė vieno dalyko, kuris mane taip „užkrautų“ ir užburtų, kiek kelionės ir pasiruošimas joms. Ir ypatingai tas laukimo jausmas, kurio negali su niekuo palyginti. Arba išvakarės prieš iškeliaujant, kai susikrauni savo nedidelę kuprinytę ir pusę nakties guli akis atmerkęs, nes tavęs laukia pasaulis, nes tu lauki jo – ir kaip gi tada galėtumei miegoti?:)
Nesuversiu visko tik susiklosčiusioms aplinkybėms. Taip, dar turiu atostogų dienų, taip, jas reikia išnaudoti, nes jos kitaip pradings, taip, turiu nuostabų darbdavį, kuris mane supranta ir palaiko, taip, kaip ir 2009-2010 metais, viskas susiklostė labai palankiai, tačiau iš tikrųjų viskas yra šiek tiek kitaip – viskas buvo suplanuota ir sukosi mano galvoje jau seniai. Mianmaras. Arba kitaip – buvusi Birma, šalis, apie kurią buvau daug skaitęs ir nepaprastai troškau pamatyti. Keliausime ten ir dėl to esu nepaprastai laimingas!:) Šįkart kartu su puikiu žmogumi iš Šveicarijos Gaël'iu, su kuriuo susipažinome Indonezijoje keliaudami per Sulawesi. Manau, kad būsime puiki komanda ir tai bus puikus „tarptautinio projekto“ pavyzdys, nes jau nuo pat pradžių  Gaël'is šią idėją labai palaikė ir todėl daug nuveikėme kartu planuodami maršrutą (jį galite pasižiūrėti čia), pirkdami bilietus ir darydamiesi vizą, dėl kurios mano pasas apkeliavo pusę Europos:) Vienu žodžiu, jei jums pirmadienį po 21 val. šiek tiek „stabdo“ Skype'as, žinokite, jog labai intensyviai veikia duomenų perdavimo tiltas Lietuva-Šveicarija:)

Nenoriu daug kalbėti apie patį maršrutą, nes jis, kaip visada, sudėtingas – per 21 dieną šalyje (keliausime 0316-0409) pasistengsime apsukti didelį ratą prieš laikrodžio rodyklę, pradėdami nuo Yangon'o ir aplankydami pačias nuostabiausias ir švenčiausias budistų vietas, gamtos paminklus bei pagrindinius miestus. Pamatyti šioje šalyje yra tiek, kad tikriausiai viso gvenimo neužtektų, todėl nuo pagrindinių vietų kelioms valandoms ar dienai visada stengsimės nukrypti, kad pamatytume daugiau nei per tokį laiką gali pamatyti bet kuris turistas. Suprantama, vien tik ką reiškia pabūti Mandalay'juje esančioje šventykloje Paya Mahamuni, užlipti į Kyaiktio kalną prie Aukso akmens ar pamatyti nuostabūjį 2200 šventyklų miestą Bagan'ą, skendintį ryto rūkuose... O bus daug daug daugiau! Įdomu ir tai, kad su  Gaël'iu susitiksime tik Bangkoke ir po kelionės išsiskirsime Singapūre. Tai mums abiems bus šiokia tokia nauja patirtis, nors jau ir esu vienas keliavęs į Pietų Korėją.

Šia žinute pradedu ir naują blog'ą. Tikiuosi, kad būdamas ten, galėsiu parašyti, nes daugelyje vietovių priėjimas prie interneto yra labai ribotas arba jo išvis nėra dėl tų vietų atokumo ir šalyje susiklosčiusios politinės-ekonominės situacijos. Žinoma, savo mintis visada užsirašau, todėl žinutės būtinai ateis, kad ir truputuką vėliau. Tad palinkėkite mums gero kelio. Jaučiuosi puikiai! Iki,

EN. Five months have already passed since I boarded a big A340 machine for a flight Helsinki-Singapore. And what happened after that.... I remember every detail as if it had happened yesterday. It is so alive in me that even tonight I dreamed of  Boracay's Puka beach which somehow was near Cemoro Lawang village on the slopes of Bromo crater. If you'd ask about all the places I have visited in Asia I could talk for hours. Isn't it wonderful? And there's probably no such other thing that charges and bewitches me more than traveling and preparations do. Especially that feeling of waiting. You cannot compare it to anything. That last night before departure when you stuff your little lovely bag and lay in bed for half a night with your eyes opened because the world is waiting for you and you are waiting for the world. How dare you sleep at moments like these?:)
It would be not fair to blame circumstances. Yes, I have my earned holidays, yes, they have to be used otherwise they disappear, yes, I have a great employer who understands and supports me, yes, timing is good like in a year 2009-2010 but actually everything was planned and turned in my head for a long time. Myanmar, ex Burma, a country I have read so much about and always wanted to visit. And so we are going there and I am very happy!:) This time with a great guy Gaël from Switzerland whom we met with Tutas while crossing Sulawesi. I am sure we'll make a great team and this will be an example of perfect „international project“. Straight from the beginning  Gaël was very excited about this trip and together we have worked hard to create the schedule and route (have a look at it here), buy tickets and make visas. For the latter my passport had to travel over half Europe:) In other words, if every Monday after 9 pm LT time your Skype connection is down, you should know that the data bridge Lithuania-Switzerland is very loaded:)

Well, I wouldn't like to write much about the route because it is (as always) complicated but in 21 days (whole trip through 0316-0409) we'll try to cover a huge counter-clockwise loop starting with Yangon and visiting most sacred Buddhist sites, natural monuments and main cities. Myanmar has so much to offer that your life-time wouldn't be enough to explore everything, so our target is to see more than ordinary tourist sees by swerving from well beaten paths for some hours or a day. Of course, only seeing such wonders like Mandalay's Paya Mahamuni, climbing Mt. Kyaiktio to the Golden Rock and meeting sunrise in the foggy city of 2200 temples Bagan is already big thing... But there will be much more! It is also interesting that we'll meet with Gaël in Bangkok and we'll say goodbye to each other in Singapore. Traveling alone, meeting in time and arranging all logistics is also a new experience for both of us, although I have already been to South Korea alone.

So this message opens a new blog but I cannot promise the “on-time” material here. You know that internet connections in Myanmar are kind of limited because of political-economical reasons or simply because of remoteness of some places. Sure, I will document my thoughts but it can happen that they will arrive here a bit late. Just wish us an easy road. I feel great! See you here,

Saulius