7. Kasmetinis naktinis 50 km žygis | Annual 50 km overnight hike

LT. Nuo Klaipėdos iki Nidos. Jau trečius metus iš eilės einame ir dar nebuvo, kad kas nenueitų tų 50 km per naktį (rezultatas – 15 iš 15 žmonių – tikrai įspūdingas). Kieti tie lietuviai, kad juos kur, nors šįkart tikrai nebuvo lengva. Šaltas šiaurės vakarų vėjas praktiškai visą laiką, ir dar naktį lietus, nors ir nestiprus. Brr... Kai namie kroviausi daiktus ir ruošiausi aprangą, mintis apie apatines kelnes iškart nuvijau. „Juk savaite vėliau nei praeitais metais einame, o jau ir tuomet nebuvo per daug šalta“, – pagalvojau sau, ir jau kelte, dar net nežengęs žingsnio, supratau, kad prašoviau, ir kad kitos mano 12 gyvenimo valandų bus ne pačios saldžiausios. Buvau ne vienas – Šarūnas taip pat buvo apsirengęs lyg į Kanarų salas, o naktį ir kitus papildomai šildė pačios neįprasčiausios priemonės, tokios kaip pvz., celofaniniai apsiaustai nuo lietaus:)
Šis žygis išsiskyrė norinčiųjų gausa: iš pradžių buvo jų net 13, bet žygiavome 8-iese. Na, 8 irgi nėra maža kompanija, tačiau praktiškai visi pažįstami, tad buvo labai linksma. Jau traukiny kikenom kiek išgalėdami (o ypač nuo Šiaulių, kai įlipo Tadukas). Pratęsėm tas linksmybes ir visos kelionės metu. Taip pat ši kelionė ypatinga ir tuo, kad prie mūsų prisijungė pirmoji mergina – Roberta, kuri šį žygį įveikė šypsodamasi. Moralas – visiems mums visada yra kur pasitempti:)
Šiaip praktiškai niekada nerašau apie patį maršrutą, nes tiems, kurie tai darė jau ne kartą, tai gali pasirodyti nuobodu, bet vis gi, tiems, kurie dar niekada nėra ėję į Nidą iš Klaipėdos per naktį, kai kurios detalės gali būti labai įdomios.
Taigi kelionė prasidėjo ~23:20 valandą nakties, kai keltas prisišvartavo Smiltynėje. Iš pradžių buvo giedra ir nereikėjo net prožektorių – kelią švietė beveik pilnas mėnulis, dangus buvo žvaigždėtas ir labai gražus. Eiti nebuvo labai šalta, stengiausi su visais pakalbėti, nes puikiai žinau, kad taip laikas eina greičiau, o ir šiaip, su keliais buvom visai seniai nesimatę. Apie 2 valandą nakties jau beveik ties Juodkrante dangų užtraukė debesys ir pradėjo snigti-lyti (gerai, kad prieš tai spėjom pavalgyti). Kaip tyčia, tuo metu vėjas nurimo ir lynojo bent gerą valandą. Neperšlapome, nes turėjome lietaus apsiaustus, bet jei taip būtų liję iki kelionės pabiagos, nueiti būtų buvę kur kas sunkiau.
Kas yra ėjęs dviračių takeliu nuo Juodkrantės  (22 km) iki 28 kilometro, žino, kad ta atkarpa yra labai graži, bet, patikėkit manim, naktį ji nepaprastai nuobodi, nes takelis eina tiesiai, o horizontas absoliučiai nesikeičia. Tą patį galima pasakyti ir apie 30-34 kilometrus iki pat Negyvųjų kopų, tad kartu tie 10-12 kilometrų yra išties nemažas išbandymas, nes pradeda brėkšti, skauda raumenis, akys nesupranta tos šviesos (nei tamsu, nei šviesu, sunku viską įžiūrėti), nori miego. Manau, kad ne vienas tuomet sau pagalvojame „eina sau, o juk tai dar tik pusė kelio“:) Nuo Negyvųjų kopų iki Pervalkos, pirmo kaimelio už Juodkrantės, nėra toli – tik 4 kilometrai, ir eiti darosi įdomiau, nes po Pervalkos už 5 kilometrų jau Preila, o dar už 7 – pati Nida, tačiau būtent nuo 34-ojo kilometro prasideda visas „linksmumas“, ir paskutiniai 14-16 km trunka amžinybę:) Sakyčiau, kai pasieki Nidą, savo kelionės tikslą, neapima jau ir toks didelis džiaugsmas, nes galvoji tik apie lovą:)
Taigi į Nidą, jau orui visai prasigiedrijus (na ačiū – galėjo ir anksčiau), įžengėme prieš pat pietus – 11:30, po lygiai 12 valandų pėdinimo. Kaip ir praeitasi metais, apsistojome „Nakvynėje pas Romą“ (nuostabi vieta), tik šįkart per daug neimprovizavome, t.y. nebėjome tų 5 km iki Nidos centro į „Kuršį“ ir atgal. Nusiprausėme dušuose ir iškart griuvome į lovas.
Pavakarį, kai atsikėlėme, mūsų laukė pirtys ir burbulinė vonia. Po to patraukėme į „Kuršį“. Sezonas Nidoje dar buvo neprasidėjęs, tad viskas sukosi apie šį barą-restoraną. Pakeliui,  vidury Nidos, sutikome mariose geriantį briedį kuris visiškai nesibaimino žmonių. Mane visuomet žavėjo Kuršių nerijos gamta – briedis šalia jūsų vidury miestelio? Ką gi...
„Kuršiuose“ skaniai prisivalgę, grįžome į savo viešbutį ir pusę vienuolikos jau buvome lovose. Tiesa, man nepasisekė – nevirškino ir paryčiais buvo bloga. Keista, nes kitiems, kurie valgė tą patį, viskas buvo gerai. Per savaitę prisilakstęs tikriausiai pavargau tiek, kad mano skrandukas atsisakė asistuoti, tad kita diena buvo skirta košytėms:) Na, reikia pripažinti, kad tokie žygiai – ne juokai, ir reikia jiems visapusiškai pasiruošti ir pasiilsėti.
Sekmadienis vėl buvo vėjuotas ir lietingas, tad žadėtasis „piknikas“ Smiltynės pajury neįvyko. Vietoje to aplankėme Klaipėdos senamiestį, ir barą tokiu pat pavadinimu. Galiausiai – kelionė namo greituoju traukiniu. Kaip visada. Kiek tokių kelionių šiuo traukiniu jau buvę? Nesvarbu... svarbiausia, kad jos niekada nebūna nuobodžios, ypač, kai tuo traukiniu važiuoja geri draugai, kartu perėję tuos 50 km. Taip, kilometrai mus suartina, argi ne nenuostabu?
EN. From Klaipėda to Nida. The hike is on three years in a row and all participants covered those 50 km overnight (15 out of 15 is quite a stunning result). Lithuanians are tough, whatever you think, especially this time when it was really not easy. Cold north-western winds all night long, and even rain. When I started preparing for the trip and packed my things at home thoughts of the first layer clothing seemed not solid. We were leaving one week later than last year, and then it was not so cold, so why should I take more than I need? Had to meet the consequences very quickly though – already on the ferry it was obvious that a long cold night was waiting for me. Sure I was not alone: Šarūnas was wearing simplest clothes, as if he was going to Canary islands, others used their plastic rain-coats to get additional warmth:)
This year the hike was exceptional because there were a lot of people who volunteered: 13 were willing to go, 8 went in the end. 8 is a big company too, although no problem to manage, as almost all of us know each other for many years. Was nice and funny. Roof in the train was jumping (especially when Tadas got on board in Šiauliai) because of jokes and laughter, and it all continued during the whole trip. Another joyful thing was that we were joined by a girl, that is Roberta, who did the whole distance with the smile on her face. Well, we were taught a lesson that there’s always space for improvement:)
I usually do not write about the route itself because for those who have done it the text might seem boring. On the other hand, for those who are considering walking that distance and route overnight certain details might be very interesting.
And so our hike started ~23:20 in the night when one of the last ferries docked at Smiltynė. Sky was cloudless, starry, with almost full moon, and no headlights were used. It was not too cold to walk either. I tried to chat with everyone for a while because this is how time flies faster. I also haven’t seen some folks for a while, so it was really nice to be able to talk to them. At around 2 o’clock at night not far away from Juodkrantė clouds started to come in and it started snowing/raining (thanks god we had our meal just minutes before). In addition to that wind died down and it rained for more than an hour. We didn’t get soaked (had rain coats) but if it had lasted longer, the trip might have been compromised:)
Those who have walked the bicycle path from Juodkrantė (~22 km) to 28th kilometer know that the distance is very beautiful but boring, especially at night when the horizon doesn‘t change and path is very straight. Same could be said about kilometers 30-34 until the Dead Dunes. All together those 10-12 kilometers are a big challenge because it starts dawning, muscles ache, objects are difficult to recognize in the first light, one feels dizzy and sleepy. I bet many feel something like “what the hell, is it only the half way?” during these kilometers:) Starting with Dead Dunes first village Pervalka appears just after 4 km, and walking becomes more interesting. Then 5 km on there’s Preila, and some 7 km on – Nida. But generally, all “fun” starts just there, after 30 km or so, and last 16-20 km last forever:) I’d say when you reach Nida, your final destination, you feel no real joy or euphoria, because bed is the most important thing then:)
This time when weather turned sunny again (thanks, could had turned earlier) we entered Nida. At around 11:30, after exactly 12 hours on the road. Like last year we stayed at “Nakvynė pas Romą” (a very nice place) but didn’t walk those 5 additional km to the center of Nida and back to celebrate our arrival first-hand. Instead we quickly took turns to take shower and went to sleep.
Late in the afternoon we got up and went to sauna. Then walked that “victorious” road to the center of Nida and visited restaurant-bar “Kuršis“. The summer season in Nida was still a few weeks away, so mostly things turned around this place. On our way to the bar we suddenly got to see a huge elk drinking in the lagoon. He was not afraid of people at all. Nature on Curonian Spit is incredible. An elk close to you in the middle of town? Well…
We each had a nice meal at „Kuršiai“ and came back to our hotel not too late. I was not lucky – stomach didn‘t work well and in the morning it even got worse. Strangely others who had same meal felt well, so I was forced to have a nice „porridge“ Sunday:) Maybe I simply got too tired during the week? Well, again it is a good proof that such hikes are no joke and one has to rest before them.
Sunday was windy and rainy again, and our anticipated pick-nick on sandy beaches in Smiltynė didn’t materialize. Instead of that we visited Klaipėda‘s old town and the bar with same name. Finally – train journey home. Like always. How many such journeys have we already had? Doesn‘t really matter... what matters is that such journeys are always elevating because you are on that train with good friends who just have covered those bloody 50 km together. Yes, kilometers make us closer, isn’t this amazing?
Saulius