LT.Paskutinė žinutė. Ją rašyti visada būna sunku dėl dviejų dalykų: kelionė pasibaigė ir... jos niekas neskaitys. Dabar sėdžiu namie ir bandau suprasti, kas su mano gyvenimu įvyko per paskutinį pusantro mėnesio. Šįkart nenoriu plačiau kalbėti apie statistiką (ją paprasčiausiai pateiksiu apačioje). Noriu papasakoti apie tai, kaip jaučiausi ir jaučiuosi, ką man tai davė ir ką pakeitė. Taigi... Per tas 45 dienas viso pasaulio laikas priklausė man. Turbūt tiek pat kartų palydėjau saulę, naktimis vaikščiojau tuščiais paplūdimiais, sėdėjau po žvaigždėmis jūrai ošiant. Kai kvėpdavau orą, jaučiau kiekvieną jo gurkšnį. Kai panerdavau į vandenį, manyje buvo tyla ir girdėdavau širdį plakant. Būdavo nepaprastai gera kai atrasdavau ir liūdna kai palikdavau. Žmonių akyse mačiau daug vargo, bet ir tiek daug šviesos, nuoširdumo, kad tai kartais tiesiog akindavo nuoširdumo šviesą vis dažniau pamirštantį vakarietį. Gyvenau širdimi, o ne protu. Jaučiausi laisvas ir laimingas. Ne todėl, kad turėjau pinigų. Žvaigždžių, jūros ošimo, besileidžiančios saulės ir šviečiančių akių bei tikrų šypsenų nenusipirksi - jie yra visiems ir nemokamai, tik reikia mokėti pamatyti ir pasiimti. O tai nepavyks, jei neisite į pasaulį atvira širdimi ir netiesite į žmones rankų, jei nebūsite laisvas nuo visų stereotipų ir netrokšite „pabandyti kitaip“. Galite paklausti ar čia, namuose, aš viso to neturiu? Tikrai ne. Nes čia per paskutiniuosius dešimt metų tik lėkiau. Nuo ryto iki vakaro. Taip, aš visada sakydavau, kad turiu laiko, ir padarydavau viską bei dar daugiau, tačiau... per visa tai paprasčiausiai pamiršdavau saulę, žvaigždes ir savo svajones. Filipinuose ir Indonezijoje viskas vyksta lėčiau. Ne, juk negali sakyti, kad jie tinginiai - tiesiog mes per daug lekiame ir tokiu būdu lyginame juos su savimi. Dauguma tų žmonių daugiau laiko skiria sau, savo artimiesiems, vaikams. Daugelio iš jų iki šiol nepasiekė grėsminga bankų ir finansinių įsipareigojimų ranka, o dažnai kvailos vyriausybių politikos ir aukšto lygio korupcija jiems yra „ten kažkur“, bet ne jų kieme, t.y. jie per daug paprasti ir kuklūs žmonės, gyvenantys paprastus gyvenimus, ir tie dalykai jiems nerūpi. Pabandykite Filipinuose surasti žmogų, kuris nekenčia savo šalies ir tai sako garsiai. Jums nepasiseks. Pabandykite tokį surasti Lietuvoje, ir jūs jį surasite labai greitai. Pabandykite tose šalyse tris kart labiau sausakimšame autobuse išgirsti dejonę ar nepasitenkinimą. Jums tai taip pat nepavyks. Arba savižudybė. Ten niekas nesižudo, nors čia mes uždirbame ir turime 100, o jie turi tik 1. Kažkokia keista ramybė ir tvarka visame tame chaose, visi vieni kitiems padeda, visur dainuoja ir šypsosi. O šypsosi nuoširdžiai. Nes tie žmonės dar yra laisvi. Užkrauti kasdienių rūpesčių, bet tokių, su kuriais jie gali susitvarkyti, prasimaitinti ir dar turėti laiko sau bei kitiems. Jiems nereikia patenkinti kitų žmonių ar visuomenės dažnai neadekvačių lūkesčių. O kas yra laimė? Ar laimei reikia daugiau? Manau, kad ne. Neveltui Filipinai renkami viena iš laimingiausių pasaulio šalių. Indonezija tikriausiai neturėtų labai atsilikti. Esu nepaprastai dėkingas tiems Indonezijos ir Filipinų žmonėms, kuriuos mačiau ir sutikau, kurie mane taip šiltai priėmė. Jie privertė mane dar kartą pažvelgti į save. Noriu būti geresnis, paprastesnis, noriu būti laisvas ir laimingas, noriu nors kelis kartus per dieną sustoti minutėlei ir pažvelgti aplinkui, noriu klausytis savo širdies ir palydėti visas saules. Ir noriu vieną dieną ten sugrįžti, nes tai nuostabios šalys, nes jos dar turi tiek daug to, ko jau nebeturime mes. Per šią kelionę nukeliavome ir pamatėme labai daug, bet pirmą kartą išvažiavau be jausmo „mission completed“, nors viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota ir net dar geriau. Keista, ar ne? Taip pat žinau, jog yra žmonių, kurie to niekada nesupras, kurie tai laiko „bastymusi“. Jiems noriu pasakyti, jog tai mano gyvenimo kelias, kad tai vienas iš būdų pažinti šį pasaulį (o be pažinimo aš tikrai negaliu), atnešantis į mane nuostabą, ir kad didžiuojuosi galėdamas eiti savo keliu. Ir būtent taip pusantro mėnesio gali būti verti kelių metų, o grįžę jūs dar ilgai keliaujate sapnuose naktimis. Galiausiai... norėjau iš visos širdies padėkoti ištikimajam Tautvydui, savo kuprinei, kuri jau 12 metų su manimi visuose didžiausiuose žygiuose,  savo nuostabiesiems batams, kepurei „Lithuania“, mažai Lietuvos vėliavai Tautvydo kuprinėje, savo fotoaparatui, iškentusiam smėlį-vandenį-karštį-šaltį-ugnikalnių pelenus, bei tiems, kurie skaitė ir už mus sirgo. Ačiū ir iki,

EN. Last dispatch. There are two things why it is so difficult to write it: adventure is over and... nobody is going to read it. So now I sit here at home trying to figure out what happened with my life in last one and a half months. If you only want to get some „raw“ statistics, simply scroll down and don't read this because here I want to tell how I felt and feel, also what I got and how it changed me. And... for last 45 days I had all the time in the world. And I saw every sunset, walked empty beaches at night, and sat under stars listening to the sounds of seas. When I took a breath of air, I felt every sip of it. When I dove, there was such a brilliant silence in me that I heard my heart beating. Once again I was so happy to discover and so sad to leave. There were hardships and miseries in people eyes but there was also so much sincerity and light in them that sometimes it blinded me, a Westerner who almost forgot what real sincerity is. I lived these days with my heart and not mind. Felt free and happy. Not because I had money. Well, thanks God there still are things that money cannot buy. Stars, sea whispers, setting sun, shining eyes and real smiles are for free but not everyone gets them 'cause you have to learn how to take this. And believe me you will never succeed unless you walk to people with your heart open, unless you throw away all the stereotypes and don't have a will to try it the “other way”. Sure, you can ask now if I don't get these things at home that I am so excited about them there? Oh yes, believe me, I simply don't because during last 10 years or so I was in endless run “for my future”. Yes, I had time for everything and even more but... in the long run I simply forgot the sun, stars and my dreams. Every gear turns a little slower in Philippines and Indonesia. And we simply have no right to call them “lazy” because we are those who run (I always remember that ironic Western saying “Life is what happens while you are busy making other plans”) and then compare them to us. Well, most of those people have much more time for themselves and their loved ones, most of them are still untouched by banking system octopuses and are not brainwashed by silly government politics. And even high level corruption for them happens “somewhere there” but not in their yards because they are too simple, ordinary and modest people to live “I am everywhere and I know everything” sorts of lives. Just try to find a Philippino who states loudly that he hates his country. You will not succeed. Try that here in Lithuania and you will  be lucky very soon. Just try to hear a moan or dissatisfaction in a three-times more crowded bus than anywhere here. You will not hear that, no way! Or suicide. These people don't go for that even when we earn and have 100 and they have only 1. Some strange order and calmness in all that chaos when everyone helps each other, smiles and sings. And smiles sincerely. Because these people are free. They have their everyday burdens but can cope with them, feed themselves and still have time for everything else but they don't have to satisfy some stupid and inadequate society's expectations. And what is happiness? Do you really need more to have it? I think no. This is probably the reason why Philippines are always picked as the happiest nation in the world. I think Indonesia follows not so far away behind. So this is why I am so thankful to these people whom I met and who showed me so much hospitality. This is how once again I had a look at myself. This is how I want to be better, simpler, happy and free, this is how I want to stop the moment, look around me, listen to my heart and see all the sunsets that I can. I want to come back to these wonderful countries one day because they still have so many things that we have probably already lost. We traveled and saw so much during these 6 weeks but for the first time I left without the feeling “mission completed”, although everything went just fine and as it was planned. Strange, ha? I also know that there are people who would never understand me, who think it is “vagabonding and nothing more”. Well I want my message to be very clear: this is my life, this is my way, one of the nicest ways to know the world (and without getting to know I simply cannot live), the way that brings amazement into me, and I am so proud to walk it, to walk “my way”. And this is how 1.5 months can be worth years, and this is how even when you are back you still travel at night in your dreams. Finally... with all my heart I wanted to thank my faithful friend Tautvydas, my bag that has accompanied me in all my biggest journeys for last 12 years, my wonderful shoes, cap “Lithuania”, our little LT flag in Tutas bag, my camera that had to suffer waters-sands-heat-cold-volcano ashes and withstood, and also all of those who read and and supported us. Thank you!

Visada Jūsų | FY, Saulius

Statistika | Stats:
LT. Trukmė: 45 d.; pagrindinės aplankytos vietos: 33; skirtingos nakvynės: 29; transportas: laivai, keltai, traukiniai, autobusai, automobiliai, motoroleriai, triciklai, Pete Pete, Bemo, Jeepney; ilgiausia kelionė: Tana Toraja – Poso – Ampana – Wakai – Kadidiri = 54h; intensyviausia diena: pėsčiomis iki Taft Ave (30 min), autobusas į Dasmaridas (2h), autobusas į Tagaytay (1h), triciklas iki Lake Taal (1h), laivas į Taal ugnikalno salą (1h), kelionė iki kraterio ir atgal (2,5h), laivas atgal į „žemyną“ (1h), triciklas į Talisay (1h), jeepney į Tanauan (1h), autobusas į Batangas (1,5h), jeepney į miesto centrą (30 min); laivai ir keltai: 14, ~700 km; skrydžiai: 12, 27500 km; kilometrai žeme ir vandeniu: Java -1400km, Sulawesi - 1500km, Borneo - 650km, Filipinai - 2000km, viso - 5600 km; paplūdymiai: 17.
EN. Duration: 45 days; sites visited: 33; overnight places: 29; transport: ships, ferries, trains, buses, cars, scooters, tri-cycles, Bemo, Pete Pete, Jeepney; longest journey: Tana Toraja – Poso – Ampana – Wakai – Kadidiri = 54h; the most intensive day: by foot to Taft Ave in Manila(30 min), bus to Dasmaridas (2h), bus to Tagaytay (1h), tricycle to Lake Taal (1h), bangka to Taal volcano island (1h), climb to the crater and back (2,5h), bangka to the “continent” (1h), tricycle to Talisay (1h), jeepney to Tanauan (1h), bus to Batangas (1,5h), jeepney to the city proper (30 min); ships and ferries: 14, ~700 km; flights: 12, 27500 km; kilometers “on ground and waters”: Java - 1400km, Sulawesi - 1500km, Borneo - 650km, Philippines - 2000km, all in all - 5600 km; beaches: 17.

 

LT. Savo tikslą - El Nido, Palawan salyne, pasiekėme tik per 14 valandų plaukdami laivu iš Bohol į Cebu, skrisdami lėktuvu Cebu-Puerto Princesa ir 6 valandas dardėdami mikroautobusiuku į Palawan šiaurę, kur net daugelis kelių neasfaltuoti. Hostel'į susiradome nesunkiai, paprastutį, gražų, visai netoli El Nido įlankos, kur jūrą gali pasiekti tik perėjęs mažutę gatvelę. Palawan sala - didžiausia ir mažiausiai apgyvendinta Filipinų provincija, dar vadinama paskutiniu nepaliestu gamtos kampeliu Filipinų salynuose, o El Nido - 5000 žmonių miestukas jos šiaurėje. Gamta čia tikrai dar mažai paliesta. Beribės džiunglės ir smaragdiniai vandenys, šimtai salų, iškyšulių ir salelių. Turbūt nepaprastu įvykiu pavadinčiau ir tai, kad tokioje nuošalioje vietoje, pirmą dieną blūdydami apleistame paplūdymyje sutikome... Gytį ir Eglę, su kuriais po to praleidome tris nuostabias dienas ir vakarus. Net į ekskursiją po El Nido Bacuit salas važiavome kartu. Turas A, susidedantis iš 5 vietų lankymo, kur kiekvienoje turima bent po valandą „veikti ką nori“. Žinoma, kad plaukai, nardai, maudaisi, deginiesi, šnekiesi, valgai šviežiai keptą žuvį. O vaizdai, uolos ir olos, lagūnos, paplūdymiai, kuriuose plaukiojome... dievuliau! Ir dar prie mūsų buvo prisijungęs korėjietis Chang'as (puikus vyrukas), dvi merginos iš Tailando ir Indonezijos, kurios nemokėjo plaukti ir visur plaukė su liemenėmis (salų ir šiltų jūrų šalys!), bei dar viena porelė. Buvo tikrai nuostabu - puikiausias kada nors mano pirktas turas. Esu nepapratai laimingas, kad vis dėl to rįžomės sukarti tokį kelią ir viską pamatyti. Lapkričio pirmąją net nuėjome į kapines prisiminti mirusiųjų artimųjų ir pamatėme kaip tai daro filipiniečiai. Atgal į Puerto Princesa o beveik 3 dienų paplūdymių ir saulės važiavome vietiniu autobusu lietui lyjant. Vakare dar visi 4 pavalgėme ir atsisveikinome, galbūt, sakyčiau, net atšventėme. Ačiū jums už tai, netikėti kelionės kompanionai! Šis vakaras buvo ir atsisveikinimas su Filipinais, kuriuos nepaprastai pamilau. Sėdžiu lėktuve iš Manilos (ten nusigavome vienu skrydžiu iš PP) į Singapūrą. Liūdna. Visų ilgiuosi, bet noriu būti čia. Greitai susimatysime, pasižiūrėkite nuotraukas...

EN. To our goal El Nido, a little town in Northern Palawan, we were traveling for 14 hours. First took a 2 hour boat from Bohol to Cebu, then Cebu Pacific flight Cebu-Puerto Princesa and lastly a very bumpy 6 hour ride to El nido by mini van. We found there a hostel without any problem, a neat and nice one, where to get to El Nido bay you have to cross only one little street. Palawan is the biggest but the least populated province in Philippines, called „the last nature frontier“, and El Nido is a small 5000 people but very beautiful town surrounded by mountains in the North of it. Well, things are really very true about nature on Palawan. Endless rain-forests and ever-lasting greenery with many islands and crystal clear waters. One very amazing thing happened on a  deserted little beach few kilometers behind El Nido. We suddenly stumbled into... Gytis and Eglė there once again. And this is how we have spent three great evenings together. We even took tour to El Nido Bacuit islands. Wow... everything was so nice. Best bargain for the price of 700 PHP that you can ever get! We took tour A, which was a boat to visit 5 islands and to spent there an hour or so doing whatever you want. Of course, snorkeling, sunbathing, swimming... And eating fresh fish! And what views, caves, lagoons, beaches... We were also joined by Chang, a really cool guy from Korea, a Thai and Indonesian girls who couldn't swim (island and warm water nations!) and swam with life-vests and another couple. I am really happy that we had enough courage to get all the way here and to see everything. We even went to local cemetery on the 1st of November and saw how people in Philippines celebrate this date and how they remember the deceased ones. On the fourth day we took a local bus back to Puerto Princesa. Was a bit tough to drive with all the windows shut because it was raining but everything was fine. In the evening, in PP, we had a small farewell celebration and a lot of talks between four of us:) Thanks a lot for all of this guys! This was also the evening to say goodbye to Philippines, a country I really fell in love with. Now we with Tutas are on the plane Manila-Singapore (we already flew PP to Manila in the morning). Very sad. I miss everyone but I'd like to stay here. See you soon, have a look at the photos...

Saulius

 

LT. Į Bohol salą, Tagbilaran miestą, išplaukėme anksčiausiu keltu, į kurį dar sugebėjome nusipirkti bilietus, t.y. 9 val., nes Bohol garsus savo kraštovaizdžiais, didžiausiais smaugliais, tarsyrais ir... šokoladinėmis kalvomis. Per dvi valandas atplaukus mums vėl padėjo vienas vietinis jaunas vyrukas (taip blogai, kad pamiršau jo vardą, galbūt tai buvo Kim?) greitai nusigauti į autobusų stotį, iš kurios per 1,5 valandos palei Loboc upę nuvažiavome iki šokoladinių kalvų. Visų „užvežimo į kalną“ paslaugų atsisakėme ir į kalvą, kuri paruošta turistams, t.y. su restoranais ir apžiūros aikštelėmis užlipome patys. Pavalgėme ir apžiūrėjome horizontus, bet buvo negana. Labai norėjome užlipti į kitą kalvą ir nusitaikėme į tą, kurią matote antrame paveikslėlyje. Papėdėje krūmuose paslėpėme ir užmaskavome didžiąsias kuprines. Kaip gražiai ji atrodo, o kaip sunku buvo lipti į tokį skardį su... 1,5 m aukščio žole! Bet mes užlipome ir iškėlėme viršūnėje Lietuvos vėliavėlę. Lipdami ir leisdamiesi, laikydamiesi už tų aštrių žolių stipriai susibraižėme rankas ir kojas, bet buvome laimingi, kad tai padarėme. Buvome kiaurai šlapi. Šiek tiek atsidusome ir išžygiavome į plentą, kur pasigavome vietinį autobusą be langų (iš žmonių veidų galėjai matyti, kad su tokiais nevažiuoja joks palepęs užsienietis) ir atvažiavome dar prieš temstant pamatyti tarsyrų, mažiausių primatų žemėje. Buvo puiku. Sutemus pasigavome dar vieną tokį patį autobusą ir apie 19 valandą jau buvome Tagbilaran'e. Mus tokį didelį atstumą iki viešbutuko nuo stoties triciklu vežęs jaunas žmogus buvo nepaprastai sąžiningas ir tikriausiai pirmą kartą sumokėjome vietinę kainą, kurios jis paprašė - 20 pesų (ryte tą patį atstumą važiavome už 75). Buvo taip paprasta ir gera. Daviau 30. Galiausiai tik išėjome pavalgyti ir masažo. O tada užmigome. Tik tam, kad 5:45 atsikeltume ir vėl su Weesam Express greitaeigiu kateriu atsidurtume Cebu skrydžiui į Palawan'ą. Iki,

EN. To the island of Bohol, town of Tagbilaran, we went with the earliest 9 am ferry that we could get. Bohol is very famous for its landscapes, big snakes, smallest primate animals on earth tarsiers and... Chocolate Hills. It took us two hours to sail to get here. One local guy with whom we talked at the terminal before departure waited for us and helped to find a bus station. We are very thankful to him for that (I am sorry I forget names, his was Kim?). Again 1,5 hours by van and we were there in Carmen, Chocolate Hills site. We refused the ride up with motorbike and climbed the “tourist” hill ourselves. Well equipped with the road, restaurant and observation decks. Too touristic for such beautiful views. We had a quick meal and looked around the horizons. Took few pictures but that was not enough. We wanted so badly to really climb a “real” Chocolate Hill and targeted one that you see in the second picture. We hid our backpacks in the bush at the foot of the mountain and started climbing. From far away the climb should look so nice but it was very difficult with grass up to 1.5 meters and huge steepness. But we finally managed and raised our little LT flag on the top of it. To climb and to get down we had to hold on to these grasses and have scraped our feet and hands quite a lot, up to bleeding, but were very happy we did it. Our tee-shirts were totally soaked. We rested a bit and  went out to the main road where we caught a local bus (even without windows and from faces of people you could see that lazy tourists don't ride them) and managed to reach the tarsier site still before dusk. Was nice. Then when it was already dark, we jumped on another such bus and at 7 pm were already in Tagbilaran. I was really stunned by sincerity of a young man who drove us to one little pension house near the harbour and asked for the ride only... 20 pesos. Probably for the first time in Philippines we payed the real price (when we went in the morning we payed 75). Was so simple and nice. I gave 30. Finally we only went out to eat and for a massage. And fell asleep just to wake this morning at 5:45 am up and take a Weesam Express super-jet-ferry to Cebu for our flight to Palawan. So long,

Saulius

 

LT. Keliaudami į Cebu salyną, Cebu miestą, turėjome kirsti Panay ir Negros salynus. Tai truko net dvi dienas. Iš pradžių, palikę nuostabiąją Boracay, iš Caticlan per 6 valandas autobusu nusigavome į Panay pietus, Iloilo miestą, kuriame tiesiog pernakvojome ir pasivaikščiojome pora valandų ryte (man susiuvo batą, kuris buvo šiek tiek suplyšęs), o tada sėdome į Super Cat greitaeigį katerį ir persikėlėme į Bacolod miestą Negros salyne. Paslampinėję jame gerą pusdienį aplankėme San Sebastian katedrą bei keletą turgų, valgėme vaisius. O tada, vargais negalais susiradę pietinę autobusų stotį, sėdome į nedidelį autobusiuką kelionei į San Carlos Negros pietuose. Autobuse visi labai smagiai juokėsi, nes rodė vietinę komediją. Seniai nemačiau taip nuoširdžiai besijuokiančių žmonių ir tai man priminė mano tėtį, kai jis žiūri kokią gerą komediją:) Tik čia taip juokėsi visas autobusas:) O kelias čia labai gražus - visur cukranendrių plantacijos ir nuostabūs kalnai tolumoje. Labai puiki moteriškė, kuri visą kelią važiavo su mumis, San Carlos mums padėjo susirasti puikų viešbutį už labai nedidelę kainą ir perspėjo, kad naktį čia vieni nevaikščiotume, nes miestas jau keletą metų tapęs nesaugus. Na, mes ir nevaikščiojome - tik po puikios vakarienės, per kurią valgėme kardžuvę, iki paryčių linksminomės vietiniame karaoke bare:) Pamiegoję keletą valandų bepusryčiaujančius dar sutikome škotą ir du vokiečius, keliaujančius kartu (nieko sau kompanija:), bei puikiai pasišnekėjome. Toliau, nuvažiavę į prieplauką, sėdome į keltą ir po pusantros valandos jau buvome Toledo mieste, Cebu salyne. Kadangi vienai gražiai mažutei filipinietei Lanylane padėjome nešti jos sunkų krepšį, ji mums nusivežė į autobusų stotį ir visi kartu smagiai per dvi valandas nulėkėme į Cebu. Pakeliui buvo sugedęs kondicionierius ir, man nubėgus toli toli į tualetą (nes tai buvo plyname lauke), visi labai stebėjosi ir juokėsi, kad aš tokiam „mažam reikalui“ ėjau taip toli:) Atsisveikinę su mūsų kelionės kaimyne, apsistojome CAS Amigo viešbutuke ir tą vakarą jau praktiškai nieko nedarėme - tik pavalgėme, pasimasažavome ir sukėliau pasakojimus į d-chasers. Visą kitą dieną praleidome tyrinėdami Cebu. Nors žmonės sako, kad čia praktiškai nėra ką pamatyti, vienai dienai tai buvo labai smagu: aplankėme Lapu Lapu monumentą, Cebu katedrą, kurioje vyko vestuvės (stipriai susigraudinau, matyt esu pavargęs:), Magelano kryžių (jis čia išsilaipino, atvežė kryžių ir buvo nužudytas), San Pedro fortą, sužaidžiau krepšinį su vietiniais (mano komanda laimėjo ir užsidirbau 1 Lt!) bei išvaikščiojome seniausią Cebu Colon gatvę ir jos apylinkes. Vienas įdomus dalykas: jau San Carlos išbandėme balot'ą, t.y. virtą kiaušinį su jame neišsiritusiu ančiuku. Visai skanu, sakau rimtai, nors vaizdai gal ir ne kokie (nuotrauka:) Šiuo metu, po dar vienos nakvynės sėdime Weesam Express kateryje ir plaukiame į Bohol aplankyti šokoladinių kalvų... Dabar jau pasiekiau stadiją, kai jausmas „tuoj reikės namo“ man labai stipriai sako „namo visiškai nenoriu!“, nors jūsų visų labai pasiilgau. Tad iki kitos žinutės.

EN. To reach Cebu city in Cebu isles we had to cross Panay and Negros isle-groups. It lasted for more than two days. So, we left the wonderful Boracay and took a 6 hour bus-ride Caticlan-Iloilo, in the south of Panay. We were too tired to do anything so just stayed overnight there and walked a bit around the city in the morning (I had my shoe fixed while it got ripped during walking days before). Then we took a Super Cat speedboat to Bacolod city in Negros. Visited San Sebastian cathedral and a few markets there (not much more to see there, actually), had fruits. It took us quite an effort to find the Southern bus station where we took a bus to San Carlos. The ride was very picturesque, with mountains and sugar cane plantations in the horizon. Everybody was so sincerely laughing on the bus while watching the local comedy. It reminded me of my dad, the way he laughs when he watches comedies, but here something like 40 people were laughing all together:) One local lady on the bus was very kind and when we got off in San Carlos guided us to one beautiful cheap hotel. She also told us that we shouldn't walk here at night because it was not safe anymore. And so we didn't walk, just after the great dinner (we had marlin fish!) we have spent whole night in local karaoke bar celebrating with locals. Was great! We slept for a few hours and met two German and a Scottish traveling together (wow, what a rare match:) for breakfast where we had a really great talk. Straight after that we left to the harbor where we took a ferry to Toledo city in Cebu island. We helped one nice little girl Lanylanet o carry a her heavy bag and so she kindly joined and guided us straight to Cebu city. Our conditioner broke during this trip (thanks god, I hate them!), so we had a short stop and everyone laughed that I went some 500 m away to one shelter to get my toilet things done (people, here were only fields:) They said locals would simply have done it here near the car. Well... :) We said goodbye to our companion lady and went on to stay in CAS Amigo GH. We did nothing that evening, just had a dinner, had a massage and I loaded few dispatches on to d-chasers. We have spent the whole next day exploring Cebu. People say you don't have much to see here but it was really great for one day: we visited Lapu Lapu monument, Cebu cathedral with the wedding (I almost fell into tears, don't know what happened, maybe I was too tired:), Magelan's cross (he brought the cross here and was killed), San Pedro fort and oldest Colon street with its surroundings. I even played basketball with locals and as my team won, I won 0.3 Eur!) One interesting very new thing: already in San Carlos we ate balot, that is boiled duck egg with the duckling inside. Believe me, it is really tasty, although the images are probably showing it differently. But it is very local here and you have to try it and so we ate them here. After another night we sit now in Weesam Express super ferry to Bohol island where we're about to visit the Chocolate hills... And that feeling inside of me “you soon have to go home” is already born where my mind says “I don't want to”, although I miss all of you. So... till the next message.

Saulius

 

LT. Galvojau, kad papasakosiu daugiau, bet dabar suprantu, kad nei pasakojimai, nei nuotraukos to neperteiks. Geriausiu pasaulyje (!) vadinamas Baltasis paplūdymys (White Beach) Boracay tęsiasi 4 kilometrus. Tik kai pamatai visa tai, supranti, kodėl jis geriausias. Baltas kaip cukrus iš smulkus kaip dulkės koralinis smėlis, turkio spalvos vandenys, buriniai laivai saulei leidžiantis ir šimtai parduotuvyčių, viešbučių, restoranų bei barų pakrantėje. Čia gali apsistoti ir valgyti už $5 (ką darėme mes), bet gali ir už $500. Bet vieno dalyko pirkti nereikia - paplūdymio, vandens ir saulės, jie yra... visiems. Kai pirmą kartą išėjau į paplūdymį, nors ir buvo apsiniaukę bei lynojo, stovėjau išsižiojęs. Kai tądien nukeliavome į šiaurėje esantį Puka Beach ir nušvito saulė, išsižiojau dar kartą, o kai grįžome palydėti saulės, nes White Beach yra vakaruose - trečia kartą. Neperdedu nė kiek, nes jau dvi deinos kaip palikome Boracay, bet mano galvoje nenustoja suktis tie vaizdai. Įdomu ir tai, kad pusę metų čia vėjas pučia iš rytų, pusę - iš vakarų, todėl White Beach vien saulė ir krištolinis ramus vanduo, o Bulabog Beach didelės bangos ir vėjas. Nepaprastai įdomu, kai sala tik 10 km2 dydžio. Vakariečiai šiuo metų laiku čia - didelė mažuma. Vien korėjiečiai, kinai ir japonai. Buvo taip keista ir kartu labai įdomu, kai ateini į diskotekas ar barus ir nematai čia nė vieno vakarietiško veido, o tik tūkstančius labai gražių azijiečių. Čia jų rojus. Vakarus leidome nuostabiose gatvelėse, baruose, restoranuose ir diskotekose, paplūdymy po žvaigždėmis, ėjome masažuotis (jei būsite, būtinai užeikite į mažutę Mirai Spa White Beach viduryje. Mes su Tutu šią vietą jos puikius žmones tikrai ilgai prisiminsime). Ką čia ir bepasakoti. Atsiprašau už padrikas mintis. Man antrą kartą kelionėje taip liūdna. Šikart kai reikia palikti vietą, kurioje buvome tik tris dienas... ech...

EN. Thought I'd tell more but now understand that stories and photos will never say what I what you see and feel here. Maybe it is just for me. Number one in the World, the White Beach stretches along the Eastern coast for 4 km. Only when you see you understand why it is the best. White like sugar and soft like dust sands, crystal clear turkey waters, sail-ships in the sea when the sun sets, and hundreds of tiny shops, hotels, restaurants and bars along the beach. You can stay and eat here for $5 (that was what we did) as well as for $500. But there are things that you do not have to buy. The beach, sun and waters. They are for everyone. It was cloudy and raining when on the second day in the morning I came out to the White Beach. And stayed with my moth open. Then we walked to the Northern Puka Beach and already with the sun my mouth opened again. When we came back to the white Beach to set the sun, I still couldn't close it. You might say I over-exaggerate but it has been already 2 days since we left the island and the views... they still turn over and over in my head. One thing here is very unique. The island is 10 km2 only but the wind on it blows for half a year from the Eastern and for another half from the Western side, so no White Beach was calm with turkey waters and Bulabog Beach on the other side had big waves. We Westerners during this time of the year were here a total minority. Only Korean, Chinese and Japanese. You get new, never-experienced feelings when you come to a disco and see no Western people there, only many many beautiful and handsome Asians. It is their paradise here. We have spent the evenings here in little cozy streets, bars, discos, on the beach under stars, went to massages (if you are here just turn to Mirai Spa in the middle of the White Beach. We will remember the place and its kind people for a long time). What else could I say? Sorry for scattered thoughts. Second time during this journey that I was so sad and still feel so to leave the place where we have been for only 3 days... ahh...

 

LT. Visada viskas kitaip, kai iškeliaujate iš sostinės. Žmonės vaikšto iškėlę galvas, šypsosi, neskuba taip, mato tave. Tik čia, provincijose, juos iš tikrųjų gali pažinti, ir tą suprantau tik po daugelio metų keliavimo. O čia jie nuostabūs, čia jie tave sutikę džiaugsmingai šaukia „Hey Joe“ (sveikas Džo:)! Ir maži ir dideli.. Visi baltieji jiems dar nuo amerikiečių laikų čia – Joe:) Taigi atsikėlę Batangas labai anksti ryte suskubome į pirmą laivą ir per 3 valandas nuplaukėme į Mindoro salyną, šalia Puerto Galera esantį White Beach miestuką. Nuostabi jūra, saulė, 1 km nuostabus paplūdymys, daug muzikos ir pasiūlos vakare pakrantėje – praleidome ten visą dieną ir tai buvo puiku. Galbūt per daug paprasta ir turistiška (korėjiečiai ir kiniečiai, vien jie) kad čia likčiau ilgėliau, tačiau pamatęs vaizdus kiekvienas pasakytų, kad „varau dievą į medį“:) Įdegėme kaip reikalas ir džiaugėmės, kad pasiruošiam saulėtajai Boracay. O vakare buvo... masažas paplūdymyje po žvaigždėmis:) Kitos dienos, t.y. 23 dienos ryte triciklu nuvažiavome į Puerto Galera, iš kurios mikroautobusiuku per 1,5 val. nuvažiavome į Calapan, iš kurio dar per 3 valandas – į Roxas (tariasi „Rohas“). Tada dar vienas autobusiukas į uostą, kur sėdome į Montenegro Shipping Lines laivą ir po 5 valandų kelionės pasiekėme Panay salyną, Caticlan miestą. Su nuosta biu saulėlydžiu jūroje vakaruose ir Boracay žiburiais rytuose. Iš ten su bangka buvome nuplukdyti į nuostabiąją Boracay ir triciklu nuvažiavome į savo viešbutuką... Bet apie tai kitoje žinutėje, nes  Boracay to tikrai nusipelno. Pasižiūrėkite mūsų ilgos beveik rekordinės kelionės nuotraukas. Iki,

EN. It is always so different when you leave the capital. The farther the better. People walk with their heads up, smile, don't hurry, and everyone notices you. Only here in provinces you can really get to know them. It took me many journeys to understand this. People are wonderful and nice here. All of them shout “Hey Joe!” when they see you. Adults and children. From American times we all white men are “Joes” here:) We left Batangas early in the morning just to get to the first ship and after 3 hours were in brilliant White Beach town, not so far from bigger Puerto Galera, in the Mindoro isle-group. Crystal clear sea, 1 km long beach, sun and a lot of shops/little restaurants straight on the beach-front. We have spent the whole day there and it was great. Maybe too simple and too touristic (many Korean and Chinese here) for me that I would like to stay here for longer. Sure, after seeing the nature around everyone would say that I got out of my mind but... So, we got a good sun-tan here and were quite happy to prepare for sunny Boracay. And in the evening... we had a massage. Straight on the beach. Under stars. On 23rd day in the morning we took a tricycle and moved to Puerto Galera just to catch another 1.5 hour ride to Calapan. There we jumped on another bus and in 3 hours drove to Roxas (pronounced “Rohas”). Then another mini-bus to Roxas harbour and we were on a big Montenegro Shipping Lines ferry to Panay islands. It took us 5 hours to get to Caticlan with wonderful views of the setting sun and Boracay in the West. Then  we took a bangka to Boracay and after half an hour ride and a tricycle were in our hostel. But about that... in the next message because Boracay really deserves a little separate story. Check our journey, almost a record one, photos. So long,

Saulius

 

LT. Nepadariau daug nuotraukų, tačiau tai buvo tikra keliautojų diena. Palikę Friendly's GH ir pavalgę stiprų pusrytį pasukome į Taft Avenue, kur pasigavome autobusą į Dasmarinas, iki kurio važiavome dvi valandas. Ten, iššokę iš autobuso, vėl įšokome į kitą, važiuojantį į Tagaytay. Vel valanda. Tagaytay nusisamdėme motociklą su priekaba (triciklu čia jį vadina) ir remontuojamu serpantinu riedėjome žemyn iki Taal ežero, kuriame yra 23 km2 sala su Taal ugnikalniu. Viskas veik taip pat kaip Bromo. Tik pagrindiniame dideliame krateryje ne dykuma, o labai švarus ežeras su šimtais žuvų fermų. O tada krateris saloje, kaip Bromo, bei dar didelis krateris - kaip Bolok (nors saloje daug didesnių-mažesnių kraterių). Net vienas didelis ugnikalnis ar kalnas tolumoje, kaip Semeru. Ir net išsidėstę jie lygiai taip pat. Keista. Valtį į salą nusiderėjome nuo 2000 iki 1050 pesų, ir į 300 m aukščio kraterio šlaitą saloje užlipome patys. Uau... kokie vaizdai. Ir sieringas kunkuliuojantis vanduo apačioje (mažoje nuotraukoje to nesimato), kuriame negyvena jokios žuvys. Pasijuokėm, kad maža salelė kraterio ežere (nuotraukoje), yra salelė kubu, nes Filipinų Luzon'as yra sala, kurioje yra Taal ežeras, kuriame yra sala su ugnikalniu, kurio krateryje yra ežeras ir tame ežere yra ta maža salelė:) Įdomu ir tai, kad viskas čia dar labai aktyvu - daug kur iš po žemių, net po kojomis dar veržiasi sieringos dujos. Sugrįžę su valtimi dar išsimaudėme ir nusiplovėme ugnikalnio pelenus ir dulkes, ir su triciklu nupylėme į Talisay, iš kurio su džipniu (jeepney) nuvažiavome į Tanauan'ą, kuriame pasigavome autobusą ir per pora valandų nuvykome į Batangas. Keltai į Mindoro jau nebekėlė, tad pasigavę džipnį nukūrėme į Batangas centrą. Taip ir atsidūrėme mažučiame pensione, kuriame jie neturėjo kambario su dviejomis lovomis, tan naktį mus skyrė riba - antklodė:) Dušas čia taip pat neveikė, todėl apsiprausti teko iš kibirėlio semiant vandenį kaušeliu, kuris skirtas vandeniui tualete nupilti, bet ko norėti už 3 Eurus žmogui?:) Buvome per daug pavargę, kad ko kito ieškotumėmės, ir buvome laimingi su tuo, ką turime. Ir galų gale, kas mes tokie, kad kritikuotumėme? Va čia tai bent diena... Rašydamas labai juokiuosi:)) Iki,

EN. Just a few photos but it was a REAL travelers' day. After we left Friendly's GH and had a good breakfast we went up to the Taft Avenue and on the way cought a bus to Dasmarinas. It took us 2 hours to get there. We jumped off one bus just to jump on to another to Tagaytay. Another hour. In Tagaytay we hired a tricycle (motorbike) and took a serpentine down to the Taal lake, famous for an 23 km2 island with a big Taal volcano on it. Looked like Bromo. Only lake in the biggest crater instead of the volcano ash desert. Then the volcano on the island like Bromo, and another volcanoe like Bolok. And even another huge volcano or mountain in the distance, like Semeru. And even their positions on the map match. Just heights not. Anyway, strange:) We took a boat to the island for 1050 pesos instead of 2000 offered initially and climbed up to the crater ourselves. Wow... what a view! With bubbling sulfur waters in the crater-lake. No fish here. We laughed that a little island in the crater lake (the one you can see in the photo) is an island three powered. Look, Luzon is the island that has an island with the volcano that has that little island in the crater-lake:) Another interesting thing is that everything is very active here. Sulfured smokes go out of the ground even beneath your feet. When back from the island, we went to swim and wash away volcano ashes and dust. Then took a tricycle to Talisay, and then a jeepney to Tanauan where we cought a bus to Batangas. Three hours in total. The pier was closed and there were no boats to Mindoro, so we took a jeepney to Batangas Proper (central Batangas) and this is how we were in that little pension. They didn't have a room with two beds, so we had to sleep on one with a fence made out of blanket separating us:) Shower wasn't working either, so we had to use a bucket and a ladle whereas both are used to wash down the toilet but what do you want for 3 Eur per person?:) We were too tired to look for something else and were happy with what we have. Anyway who are we to judge? What a day, huh? Still laughing while write:)) See ya,

Saulius:)

 

LT. Sveiki! Šiuo metu keliaujame labai įdomiai ir intensyviai, todėl žinutės gali būti trumpesnės:) Taigi nuotraukose Manila! Su savo baisiomis spūstimis (tokių dar niekur neesu matęs, nors transporto tinklas, čia, atrodytų, įspūdingas), kuriose gali stovėti ištisas valandas, milžinišku Rizal parku, senuoju miestu mieste - ispaniškuoju fortu Intramuros, Binondo - kinų kvartalo skrusdėlynu, vargingųjų kvartalais po tiltais ir netoli uosto, vienu iš didžiausių Pietryčių Azijoje krovininiu uostu, Malate raudonųjų žibintų kvartaliukais (mes čia apsistojome Friendly's Guesthouse ir buvo puiku!), Santa Cruz bankų ir elektronikos rajonu, Makati dangoraižiais ir mažiausiomis kainomis iki šiol man matytomis Azijoje (alų čia bare geri už 1,5, valgai už 2, o taksi važiuoji už 0,3 Lt/km). Visur čia buvome. Viską ragavome ir gėrėme, su visais sveikinomės ir džiaugėmės. Centrinė Manila nėra tokia jau didelė, tačiau su visais Metro-miestais aplinkui joje gyvena per 12 mln. žmonių. Daugiau nerašysiu, nes kitaip nebeateisite į kelionės pristatymą:)P, tačiau noriu paminėti keletą puikių dalykų, kurie čia įvyko. Pirmiausia, tik atvykę ir išėje pavalgyti pirmą kartą sutikome lietuvius Azijoje: Gytį ir Eglę, kurie keliauja jau pusę metų. Šaunuolis olandas Frans'as, kad jiems pasakė, kad mes lietuviai, šaunuoliai Gytis ir Eglė, kad nepabijojo ateiti ir užkalbinti! Labai ačiū jiems už tai, kaip ir už puikų vakarą, kurį praleidome kartu tame pačiame bare:) Taip pat ačiū latvytei Dacei, kuri taip pat nepabijojo manęs užkalbinti, išgirdusi, kad su filipiniečiu kalbu apie Lietuvą. Pasikvietėm ją pavakarieniauti ir vėlgi praleidome puikų antrą vakarą kitame bare. Įdomiausia, kad ji angliškai nemokėjo, tad kalbėjomės vokiškai (ji dirba Vokietijoje), o retkarčiais lietuviškai ir latviškai:) Taip pat labai gaila, kad visą dieną sugaišę važiuodami į Angeles-Capas-Sta.Juliana, taip ir nesugebėjome užlipti į Pinatubo ugnikalnį, nes niekas mums nesuteikė informacijos, kad dabar ten militarizuota zona ir lipti galima tik kartą per dieną anksti ryte su už brangiai paskirtais vadovais ir keturračiais džipais. Bet visada juk visko atsitinka. Užtai pamatėme kaimus, gamtą ir pasikalbėjome su vietiniais (ir kariškiais:). Tai irgi buvo puiku:) Dabar, jau palikus Manila, po labai sunkios kelionės ir kopimo į Taal ugnikalnį Taal ežere esame Batangas, mažučiame pensione, į kurį visi jauni filipiniečiai, man vestibiulyje rašant, vedasi savo mergaites, o mane kalbina ir rašyti trukdo vienas lady-boy (mergaite tapęs berniukas, o tai čia - labai įprasta:)) Juokinga:) Ryt ruošiamės keltis į Mindoro salyną. Atsiprašau už padriką tekstą. Paprasčiausiai norėjau pasakyti, kad... Manila - tai įššūkis, bet ji nepaprastai miela. Aš jos ilgėsiuos. Akys merkiasi. Labos nakties,

EN. Hi! We travel quite intensively now, so my messages can become shorter:) Manila in photos below! With its huge traffic jams (have never seen anything like this, although road infrastructure looks enormous in the whole city), large Rizal park, old town in town - lovely Spanish fort Intramuros, ant-house-like Chinatown Binondo, poorer disticts under bridges and near harbor, one of the biggest sea-ports in SEA, Malate red light districts (we stayed here in Friendly's GH and it was cool!), Santa Cruz bank and electronics district, Makati city skyscrapers and lowest prices I have ever seen in Asia (you can get beer here for 0,4, eat for 0,6 and drive taxi for 0,1 Eur/km). We were everywhere. Tried to eat and drink everything, greeted everyone and were really happy. Central Manila is not that large, although the whole Metro area has some 12 million people. I will not write more about all of this because otherwise you are not coming to the presentation I will make later. Few other pleasant things I'd like to tell. First of all, when we came here and went for a dinner, we met Lithuanians, for the first time in Asia: Gytis and Eglė, who travel here for more than 6 months. Cool is the Dutch Frans who told them we were Lithuanians, cool were our guys not to be afraid to come up and greet us! So, thanks to them for all of this, and also for the great evening we have spent together in the same bar:) Also big thanks to Latvian Dace, who was also not afraid to grasp my tee-shirt when she heard me talking to one Philippine about Lithuania. We invited her for a dinner and had another great evening in the bar. The most interesting thing was that we spoke German (her English was so so, she said, and she works in Germany) and a bit Lithuanian and Latvian:) It is a pity we didn't manage to climb Mt. Pinatubo, although spent whole day for the route Manila-Angeles-Capas-Sta.Juliana. Well, we simply didn't get any information from anywhere that the zone around the mountain was military and that you could drive to it and climb it with expensive guide-services and only very early once a day. Things happen, you know but we still had good time getting out of Manila, seeing local villages and talking to locals (and military:) Now after a very long journey and climb to Taal Volcano in the middle of Taal lake we are in Batangas, in tiny pension where, at the time of writing, young Philippinos bring their girls in for a night and one lady-boy tries to talk to me. Very funny:) Tomorrow we are heading to Mindoro islands. Sorry for clumsy texts. What I really wanted to say was... Manila is big, challenging but lovely, and I will miss it very much. Eyes are shutting. Have a good night,

Saulius

 

LT. Taigi sėdėjome kelto Wakai-Gorontalo viršutiniame atvirame denyje. Temo, tolumoje dar buvo galima įžvelgti Togian'ų kontūrus. Suspindus pirmosioms žvaigždėms iškart atpažinau mūsų vasaros trikampį (Lyros Vega, Erelio Altairas ir Gulbės Denebas) ir skorpioną su raudonuoju Antariu, kurio Lietuvoje dar nesimato. Visi uždieniečiai buvo denyje. Ir išplaukė beveik visi, kurie buvo Kadidiri, nes keltas plaukia tik dukart per savaitę. Visi pasirįžo miegoti denyje, o mums Gael su Sonia pasiūlė prisijungti kajutėje, kurią buvo užsisakę. Tą vakarą pasijutau prastokai (jaučiausi peršalęs, klausimas tik kokiu būdu ir kaip?:), todėl nutariau nerizikuoti ir išgėriau antibijotikų. Kajutėje miegoti buvo karšta, tačiau miegoti ir teko neilgai - jau 4:30 išgirdome kapitono pranešimą ir laivas pradėjo šurmuliuoti. Jūra buvo rami, todėl atplaukėme kur kas greičiau nei planuota, ir mėnesienoje pasirodė Gorontalo krantai. Iš kelto išlipome lyg apspangę ir sunkiai derėjomės su mus apspitusiais vežėjais. Laukti nebuvo ko, tad šešiese (prie mūsų prisijungė dar du pažįstami prancūzai Nicolas ir Andrea) sędome į privačią Toyota Kijang ir išvažiavome į Manado, kurį per džiungles, kaimus ir serpantius pasiekėme tik per 12 valandų. Apsistoję keliautojams gerai žinomame hostel'yje REX dar išėjome į miestą pavalgyti, tačiau dėl visą dieną kamavusios slogos buvau pavargęs ir nutariau Manado nebetyrinėti. Tai padarė Tutas su Sonia ir Gael, bet per visą vakarą nerado nė vieno alaus baro:)> Grįžę visi užklupo mane miegantį, tad net atsisveikindamas su mūsų šveicarais, kurie liko Manado apylinkėse, nesugebėjau išlementi to, ką planavau, nes tai nuostabūs žmonės, su kuriais tikrai iš širdies susidraugavome per tas 6 paskutines dienas. Ryte kėlėmės anksti ir po dviejų Batavia-Air skrydžių per Balikpapan 10:40 jau leidomės Tarakan mieste, Borneo rytuose, ~100 km nuo Malaizijos sienos. Likau sužavėtas oro uostais Indonezijoje. Čia į oro uostą gali atvažiuoti likus 10 min. iki skrydžio ir per 5 min. praeiti visas procedūras: pasų niekas netikrina, pro visus skenerius praeini su visais laikrodžiais, diržais, batais ir kepurėmis, į lėktuvą oro uosto takais nueini pats, atrodo, kad galėtum sėsti į bet kurį stovintį, nes net ir bilietų čia niekas netikrina:)) Iš Tarakan, pasigavę motociklininkus, nulėkėme į uostą ir sėdome į „Speed boat“, kuri už 170.000 rupijų mus per 2 h 40 min nugabeno į Nunukan'ą, miestą, esantį saloje, iš kurios nėra nė vieno kelio ir kitur galima patekti tik laivu. Va čia ir atsitiko tai, ką buvo sunku numatyti: mes pavėlavome 40 min. į paskutinį laivą į Tawau ir... paprasčiausiai 2 dienoms “smigome” šioje mažytėje salelėje, kur baltąjį vietiniai mato itin retai:) O 2 dienoms todėl, kad sekmadienį jokio transporto į Tawau paprasčiausiai nėra, nes muitinės uždarytos. Desperatiškai pabandėme „išmąstyti“ šį bei tą:), bet jokios kitos išeities nebuvo, tad apsistojome viename mažyčiame hostel'yje, kuriame sirgdamas praleidau dvi dienas. Išeidavau tik pavalgyti (apetitas buvo puikus) ir į interneto kavinę, kai tuo tarpu Tautvydas tyrinėjo miestelį. Baisiai nusibodo gulėti, nes kambaryje buvo karšta, o sirgdamas juk dar labiau prakaituoji ir varvi, todėl labai laukiau, kada ištrūksime iš čia. Net nusipirkau papildomų vaistų vietinėje vaistinėje, kurie labai padėjo. Pirmadienį ryte jaučiausi kur kas geriau ir jau 9 valandą sędome į laivą, kuris mus nuplukdė į Tawau - ten po įvairių varginančių procedūrų kirtome Malaizijos sieną taip tik įrodydami, kad visgi šis maršrutas įmanomas:)) Palikti Indoneziją buvo labai liūdna, nes tai - viena iš nuostabiausių mano aplankytų šalių, kurią labai pamilau, ypač jos žmones. Tawau pasivaikščiojome tik keletą valandų (tai nėra kuo nors žymus miestas - mums net neleido įeiti į pagrindinę mečetę, nes buvome trumpomis kelnėmis:) ir jau 14:00 sėdėjome autobuse į Kota Kinabalu. Jame, kaip visada čia, buvo labai šalta, tad apsirengiau viską ką turėjau. Naktį pabudau kai pradėjome kilti serpantinais ir prasivėręs užuolaidėlę išsižiojau - prieš mus, mėnesienoje, stūksojo juodi dantytos Kinabalu, aukčšiausios viršukalnės (4095 m) Borneo, kontūrai  su gulsčiu Oriono žvaigždynu dešinėje. Pagalvojau sau, kad kai kuriems nepasiseka jos pamatyti net specialiai atvažiavus gražią dieną, nes ją dengia debesys, o čia man tokia dovana! Apie pirmą valandą po pusiaunakčio, t.y. po 11 valandų kelionės, jau buvome KK naujojoje autobusų stotyje ir daug negalvoję kritome miegoti šalia esančiame nebrangiame (ir neprabangiame) viešbutuke. To mums būtinai reikėjo, nes ir Tutas šiek tiek sunegalavo - kelionėje jam susuko pilvą, tad kur nors bastytis tikrai neapsimokėjo. Ryte abu jautėmės tikrai kur kas geriau, todėl patraukėme į miesto centrą, kuris yra gana toli nuo tarpmiestinės stoties, nes iki skrydžio dar turėjome geras 4 valandas. KK - visai nedidelis, gražus ir tvarkingas miestas, toks, nuo kokių jau atpratome šioje kelionėje. Mažokai autentikos, viskas nauja, net Atkinson'o laikrodžio bokštas, vienas iš miesto įžymybių, pastatytas tik 1905 metais. Apvaikščioję visą centrą, pavalgę ir apžiūrėję miestą iš viršaus iš apžvalgos aikštelės (nesimatė nieko, nes viską užstojo nauji viešbučiai ir prekybos centrai - gaila, nes juk šalia tiek daug gražių salų) bei suvalgę turguje nusipirktų vaisių, taksi išvažiavome į oro uostą. Gerai, kad atvažiavome anksčiau, nes Air-Asia atstovai mus privertė pirkti bilietą skrydžiui iš Filipinų, atseit kitaip mūsų į Filipinus neįleis ir Ais-Asia, jei to bilieto neturėsime, mūsų į lėktuvą nesodins. Suprantama, kad taip, kaip jie sakė, nėra, tačiau nesiginčijome, nes tai buvo beprasmiška, todėl staigiai nusipirkome bilietą Puerto Princesa-Manila-Singapore ir dabar sėdime lėktuve, kuris leidžiasi Manila, kai tuo tarpu Air-Asia užsidirbo didelį minusą (žinutė iš vėliau: jokio bilieto rodyti įvažiuojant į Filipinus nereikėjo). Ei, ar įsivaizduojate, kad tai yra mano 100-sis skrydis?:) Laukiu, kad laivo kapitonas ateitų manęs pasveikinti, bet jis vis neateina:)) Tad tokia ta mūsų kelionė į Filipinus per Borneo. Taip pat noriu pridurti, kad dabar jau esame abu pasveikę nuo visų ligų (tik dar baigsiu gerti antibijotikų kursą) ir pasiruošę nerti į Filipinų salynus! Iki greit,

EN. So, we sat on the open-air top deck of the Wakai-Gorontalo ferry. Sun was setting with Togian contours still on the horizon. When first stars appeared I suddenly figured out the „Summer-triangle“ that consists out of Vega, Deneb and Altair. And Scorpio with its red Antaris which you see in Lithuania only during late winter. All of the foreigners gathered here. Almost all left Kadidiri because boat goes only twice a week.. All of them decided to sleep outside but Gael with Sonia offered us to stay in the cabin with them. I felt a bit sick that day (like sore throat but question was how could that happen?:) and journey was still long so decided to take antibiotics. It was quite hot in the cabin but we didn't sleep long. At 4:30 captain announced something and the whole ship woke up. The sea was silent, so we came earlier as planned. Shores of Gorontalo in the moonlight. Nice. We got of the boat a bit dizzy because of the lack of sleep and didn't even bargain much with the guys who were about to take us with the private car to Manado. Nicolas and Andrea, two known French guys joined us, and the new Toyota Kijang moved on to Manado through jungle, villages and serpentines. It took us 12 hours to get there. After getting into well-known traveler hostel REX we still went out to eat but my runny-nose was killing me so I decided to call it a day. Tutas with the swiss went on to explore Manado but after few hours of roaming couldn't even find even one bar and called it a day with juice:)> They found me in bed when back and as I was quite asleep I couldn't even say a normal bye to Gael and Sonia, couldn't say what great guys they are and that I almost fell in love with them during these short 6 days. We had to wake up very early in the morning and after two Air-Batavia flights via Balikpapan at 10:40 we landed in Tarakan, town in Eastern Borneo, some 100 km (or maybe more) away from Malaysian border. Airports in Indonesia pretty amazed me. You can come there 10 min. before the flight and in some 5 minutes manage all the check-ins and securities: nobody checks your passport, you go through scaners with your hats, belts, shoes, watches and walk to the plane yourself. Nobody even checks your ticket which means you could walk to whatever plane you want:)) We hired motorcycles and went straight to Tarakan port where we took speed-boat for 170.000 Rupiah to Nunukan, a small isolated island-town at the border with Malaysia. And here it happened: we were 40 minutes late to the last boat to Tawau and... we were stuck for TWO days in this small island. For 2 days just because the customs were closed on Sundays. We desperately tried to „invent“ this or that, to try other things but there was simply NO WAY OUT, so we had to stay in a small hostel. For the better as I was ill. Went out only to eat (thanks God my appetite was OK) when Tutas explored the town. I got so bored to stay in bed. And it was too hot inside. Together with my temperature and sweating it was really hell. I just couldn't wait to get out of here. Even bought some local drugs and think they worked very well. On Monday morning my health improved and at 9 am we sat on our boat to Tawau. We crossed Malaysian border after some hassle and proved that this route is possible:)) It was really sad to leave Indonesia. I fell in love with it. Especially the people. And one of the nicest countries I have been to. We spent some 2 hours in Tawau. It is not a city to stay in, and we even were thrown out of the main Mosque because wore too short shorts:) We left to Kota Kinabalu at 2 pm and, like always, it was so cold in the bus. All these conditioners... people are crazy here. I put on everything I had and still it was not warm:) I woke up at night when we suddenly started to climb a big serpentine and stayed with my mouth open for a long time when I opened the window-curtain. In the moonlight, not so far away from us, there were toothy contours of  Mt. Kinabalu (4095 m) summit with Orion constellation on the right side of it. What a beauty! A lot of people come here to these spots to have see it but it is cloudy quite often and the do not succeed but here it was, such a pleasant present for me. At around 1 am, that is after 11 hour journey we stood in Kota Kinabalu new bus station. We didn't think much and dropped straight into a small and cheap hotel just nearby it. Yep, we desperately needed sleep. Tutas also got some stomach problems on the bus (well, not a pleasant thing:), so to stay for a night and sleep was not a bad idea at all! In the morning we felt better and went straight to the city center that was quite far away from the new station. We had more than 4 hours till our flight. KK is a small nice and tidy city, a kind of a city that we were not used to in this journey. Not authentic at all, everything new. Even one of the oldest monuments, the Atkinson Clock-Tower was built only in 1905. We got around all the downtown quite quickly and climbed the Signaling Hill Observatory where one couldn't see much because of hotels and skyscrapers. We went to the market and got some fruits and caught a taxi to the airport. Again lucky. Air-Asia didn't want to let us through until “we do not have the ticked back from Philippines“. What a nonsence. Of course, I knew this was bullsh*t, but they insisted, so we had to hurry up and buy the ticket Puerto Princesa-Manila-Singapore online. Well, here we are on the plane that is about to land in Manila. Air-Asia got many bad-points in this case and I'll seriously consider flying that airline in the future (message from later on: nobody asked for a ticket at the customs). Well, I just relaxed and did what they wanted because didn't want to spoil my.. 100th flight! I am waiting for the ship captain to come and congratulate me but somehow he is still not coming:)) So that was out journey to Philippines. I just want to stress that both of us feel well and are healthy (well, I still have to finish the antibiotic course), and are ready to dive into the Philippines island fever! See you soon,

Saulius

 

LT. Sunku tikriausiai būtų nusakyti tuos jausmus. Ir tikriausiai tai pirmas kartas, kad man taip buvo liūdna palikti vietą, kurioje praleidau tik 5 dienas. Taigi Sulawesi, Togian, Kadidiri sala ir aplinkui. Iki šio tikslo keliavome net 54 valandas. Taip, pakeliui iš Tana Toraja sustojome pernakvoti Poso ir po to Ampana, tačiau kelionė buvo išties sunki. Ją mums praskaidrino amerikietė Carol, 76 metų moteris, važiavusi su mumis 15 val. link Poso iki Tantena. Iš Poso į Ampana ~200 km (prisimelavau, kad tai buvo tik 50, bet tikrai taip atrodė, kai važiuoji tik 20 km/h) važiavome ~6 valandas mažu autobusiuku. Tada ten nakvojome, plaukėme mediniu dideliu laivu į Togian salas, Wakai kaimą. Laive susipažinome su Gael ir Sonia iš Šveicarijos (puikūs žmonės, draugai, puikūs savo šalies ambasadoriai), su kuriais vėliau praleidome 7 nuostabius vakarus. Iš Wakai mus savo valtele pasiėmė Pondok Lestari žmonės ir... buvome tolimojoje Kadidiri, kurią įsimylėjau kaip savo antrus namus. Ne tik dėl „vaizdų“, kurie yra daugiau nei kerintys, patirtų nuotykių, bet dėl žmonių. Lestari medinukus namukus prižiūrinti ir turistais (na, jų yra tik keletas) besirūpinanti šeima bei jų padėjėjai yra tikrai nepaprasti žmonės. Ačiū jums Teteng, Mona, Nofi, Aka ir Puding, aš to niekada nepamiršiu. Čia keliavome per džiungles į vienišus paplūdymius (du bevardžiai ir Baracuda Beach), kur vanduo smaragdinis, o atsigulti gali kokoso palmių paunksmėje, kanoja aplankėme tris negyvenamas salytes ir vietinį kaimą, daug nardėme, maudėmės, deginomės, kalbėjomes, sėdėjome vakarais prie laužo paplūdymy, gaminomės papuošalus, gėrėme alų ir Arak, valgėme nuostabų šeimininkų gamintą maistą (tik vegetariškai ir tik šviežiai pagautos žuvys!). Viskas pasisekė puikiai - net maikė su užrašu “Lithuania”, kurią Tutas paliko Tana Toraja, atkeliavo čia su australe Avinash:) Išvykstant mus nuvežė į Wakai, įsodino į keltą ir dar ilgai ilgai stovėjo krantinėje, ir lakstė po laivą, kol išplaukėme. Jiems irgi buvo liūdna, nes buvome kaip viena šeima. Arba taip tik atrodė. O praplaukiant pro Kadidiri kapitonas paleido sireną ir iš toli nuo kranto mums dar ilgai mojavo maži žmogeliukai. Ech, geriau apie tai daugiau nerašysiu, nes dar pravirksiu:)P Tiesiog labai ilgėsiuosi šios vietos ir jos nuostabių žmonių, ir tikėsiu, kad ateis diena, kai čia galėsiu sugrįžti... Aku suka kamu Sulawesi, Togian, Kadidiri, Lestari!

EN. It's be difficult to describe these feelings . And probably that is the first time when I was so sad leaving a place where I stayed for 5 days only. Sulawesi, Togian, Kadidiri island and around. We traveled for 54 hours to reach this destination. Yes, we stopped for a night in Poso and Ampana but the trip was really a demanding one. An American lady Carol, 76, accompanied us for 15 hours to Poso up till Tantena. From Poso to Ampana we took a very bumpy road and covered ~200 km only in 6 hours (I probably lied that it was only 50 but it really seemed so when you drive 20 km/h). We stayed overnight in Ampana and took a big wooden ship to Togians, Wakai village. We met a pair of Swiss on the ship and spent 7 next days with them. Gael and Sonia you are great people, friends and ambassadors of your country! A boat from Pondok Lestari resort was waiting to take us to Kadidiri. I fell in love with everything what happens on this island. And it is not only about amazing views, crystal clear waters and adventures we had. It is about people there. The staff or if to be correct a family and their coworkers that took care of us are really outstanding people. Thank you Teteng, Mona, Nofi, Aka and Puding, I will never forget all of that. Here we went to lonely beaches through jungle (two no-name and the Baracuda beach) with turkey waters and shadows under coco-nut palms, took a canoe to three uninhabited islands and one far-away on-water village, snorkeled, swam, sunbathed, talked, sat near the fire on the beach in the evenings, made our own jewelry, drank beer and Arak, ate wonderful local food (only vegetarian and fresh fish caught here!). Everything went very well - even the tee-shirt with the emblem „Lithuania“ on it came with Avinash from Tana Toraja where Tutas forgot and left it:) On the day of departure the hosts took us to Wakai, guided to the Ferry Wakai-Gorontalo and for a long time stayed on ship and ashore waiting until the ferry left. They were a bit sad too. We were like a little family for these five days. And even when passing the Kadidiri captain of the ferry „beeped“, little human beings far far away waved to us for a long long time. Better not to write more 'cause one can burs into tears:)P Just I am going to miss this palce and its brilliant people. I still believe the day will come when I can come back here. Aku suka kamu Sulawesi, Togian, Kadidiri, Lestari!

Saulius

P.S. Vietiniai sako, kad mes čia buvome pirmieji lietuviai | Locals say we were first lithuanians here:)

 

LT. Į Rantepao, Tana Toraja regiono sostinę, iš Makassar'o atvykome ~6 ryte, nemiegoję beveik visą naktį, nes to neleido duobėtas kelias ir nesibaigiantys serpantinai. Čia visada autobusus pasitinka vietiniai gidai, kurie „nebrangiai“ siūlo savo paslaugas. Sutikome gerą žmogų, kuris, net mums atsisakius jo palydos, mums pasakė, kur galima rasti artimiausią viešbutuką Wisma Monton. Jis buvo mielas. Su terasa. Po rytinio budinančio dušo užlipome ten, suvalgėme paparastutį indonezietišką pusrytį, pasišnekučiavome su miela 62 m. moterimi Avinesh iš Australijos ir iškart išbėgome į miestelį. Nespėjus išeiti pro vartus mus užklupo gana įkyrus gidas (o tokių čia nedaug pasitaiko), kuris įsiūlė mums motociklą. Sutarėm, kad pirmiausia - turgus, o po to motociklas. Turgus gražus,  daug žmonių, vyksta tik kartą per 6 dienas. Mums vėl pasisekė, nors čia būsime tik vieną dieną. Tikriausiai paprastiems ir ištroškusiems sekasi?:) Turguje dar kartą užvalgėme. Už puikią sriubą čia moki tik 6-7000, t.y. $0.8, ir supranti, kad esi jau ne Java, bet kažkur gilumoje, net nebesuvoki kur. Kai grįžome iš turgaus, motociklas jau stovėjo su išsišiepusiu gidu. Atseit jis suprato, kad mes mokėsim jam $50 (fantastiški pinigai vienai dienai) ir jis mums viską aprodys. Bet mes to niekada nesakėme, nes sutarėme tik dėl motociklo! Seniai nemačiau tokio nusivylusio veido. Atsisakė visko ir net motociklą pasiėmė. Gerai, kad dar įkalbėjome jį nuvažiuoti pas motociklo savininkus ir ten persinuomojom tą motociklą. Čia veiksmo nedaug, tad važiavom dviese, aš vairavau. Pasukome į pietus. Nuvažiavome iki garsiojo Kete 'kesu, tradicinio kaimo su Toraja namais. Tokių namų šiame regione - šimtai, gal net daugiau. Labai gražu. O už namų - kapinės, sukabinti uoloje karstai. Kai kas jau nukritę, aplinkui daug kaulų. Jų negalima perlaidoti be ceremonijų, todėl jie „laukia savo eilės“. Toraja garsi savo laidojimo ceremonijų tradicijomis. Visi čia važiuoja būitent dėl to. Regionas pakrikštytas tik ~1920 metus, tad senosios tradicijos dar labai gyvos. Ir jos neprieštarauja krikščioniškiesiems mokymams. Pasiklausinėjome, kur tokia gali vykti šiandien. Nurodė keletą vietų, bet artimiausia mums buvo ties Paniki, į pietryčius nuo Kete 'kesu, tad pasukome ten. Be gido. To niekas nedaro. Bet padarėme mes. Po ilgų klaidžiojimų ir kopimo motociklu į kalną mes buvome ten. Į baisią minią žmonių ir laikinai pastatytą kaimelį įėjome nedrąsiai, bet iškart buvome pakviesti vieno vietinio gido, kurio giminė buvo laidojama. Atsisėdoem šalia visų ir gavome arbatos, meduolių ir palmių vyno. Laidotuves vedė nusamdytas specialistas. Velionis - ~65 metų turtingas vyras, miręs prieš metus. Jo kūnas buvo laikytas namuose tiek laiko, nes buvo ruošiamasi laidotuvėms, renkami pinigai. Tavo laidotuvės čia - brangiausias tavo gyvenimo „malonumas“. Kartas jos kainuoja milijardus rupijų, t.y. iki kelių šimtų tūkstančių dolerių. Kyla klausimas iš kur gaunama tiek pinigų? Metasi bendruomenė. Ir tu pats taupaisi visą gyvenimą. Aikštėje, šalia bokšto, kuriame jau kabojo prabangus karstas, jau perpjautu kaklu gulėjo už 60.000.000 pirktas jautis (balti ir mėlynų akių yra brangiausi, kainuoja iki 300.000.000, t.y. kaip automobilis Toyota Avensis). Ceremonijai padėjo vietinė moterų asociacija. Giminės nešė bambukais surištas kiaules. Daugelis iš jų buvo skerdžiamos tiesiog čia, galėjai matyti visą jų agoniją, kai į miego arteriją įkišamas peilis, tačiau tokios tradicijos, visa kiauliena bus suvalgyta per 4 dienas svečių, neišmetama niekas. Kuo žinomesnis žmogus, tuo daugiau dovanų jis gauna, tuo daugiau kiaulių paskerdžiama, nes didesnės jo laidotuvės. Šįkart skerdė ~60 kiaulių. O toliau - masinės maldos, dainos, šūkiai, nusakantys mirusiojo gyvenimą. Palikom ceremoniją giliai dėkingi, apimti kerinčių jausmų, padėkojome šeimai, kad priėmė nupirkdami cigarečių. Visi šypsojosi ir su liūdesiu širdy šventė. Uau... Toliau pasukome link Ledo ir Sangala ir valandų valandas važiavome labai sudėtingu tuščiu keliu pro kaimus su Toraja namais, ryžių terasas ir džiungles. Visur mojo ir šypsojosi žmonės, šypsojomės ir mes. Apsukome milžinišką ratą, kol pasiekėme pagrindinį kelią atgal į Rantepao ir dar aplankėme Lemo su kriptomis uolose bei daugiau nei valandą bandėme užvažiuoti į apžvalgos aikštelę netoli Alang-alang daugelio šimtų metrų aukštyje. Jos nepasiekėme, tačiau jau buvome virš debesų. Per dieną sukorę 80 km ir tiek pamatę buvom labai laimingi ir pavargę. Užvalgę dar užsukome į vieną mažutį ir labai tamsų karaoke barą, kur išgėrėme po buteliuką alaus ir pasižiūrėjome kaip „underground'e“ linksminasi vietiniai. Jaučiausi kaip amerikonų kareivis karo metu Vietname. Ir baisu, ir džiugu:) Grįžęs dar tvarkiau nuotraukas ir kalbėjausi su keliaujančia olande Pauline. Naktis buvo puiki, nes... miegojau kaip užmuštas:) O ryte... ryte mes leidomės į ilgiausią savo gyvenimo kelionę, kad pasiektume vieną tikslą - nuošaliąsias Togian salas. Patikėkite, tai nebuvo lengva, bet dabar aš čia, rojuje. Tik apie tai - kitą kartą... Pasigėrėkite nuotraukomis!

EN. To Rantepao, the capital of Tana Toraja region, we came at 6 am from Makassar. Without sleep because the bus was jumping on a bad road and driving a mad serpentine. When you get out here, many local guides ome to meet you who offer their “cheap” services. You have to bargain but they know that Westerners CAN pay, so the bargain margin is not that big. Anyway, we met a decent person who told us where the nearest hotel is, although we have refused his guiding. A lovely  calm place called Wisma Monton. With a terrace on the highest floor. We showered and got there to get some breakfast. They don't eat a lot for breakfast here in Indonesia. Chatted for a while with the nice 62 year old lady named Avinesh from Australia and ran to the town. We were met by another guide straight at the gate (well, maybe he saw us coming?). The guy was quite irritating but we agreed to hire a motorbike from him. So, we went to the market and he went to get a bike for us. Market takes place only every 6 days here so we were lucky again, even when we stay here for this day only. Luck loves simple and inquisitive, doesn't it?:) We had another breakfast at the market. For great local soup you pay 6-7000 here. That is $0.8, and suddenly you understand that you are not in Java anymore, that you are somewhere deep, too deep to understand this. When we were back from the market, the bike was already there. The guy pretended that we wanted a bike with him and when we refused it because it was not true, he got really upset and took everything with him but at least he went to the owner with us so that we could re-rent the bike. Not much traffic here so we took only one. I drove. We headed south. Started with world famous Kete 'kesu, a traditional village with Toraja houses. Hundreds or maybe thousands of such houses in Toraja region. The richer the man, the bigger the house. Very nice. And a cemetery  behind the village. With hanging coffins and lot's of bones around. They have to be reburied again but you need a ceremony for that so there are waiting for their turn. Toraja is famous for their funeral ceremonies. Everybody comes here mainly for that. Region got Christianity just in 1920-ies so local funeral traditions are still widely practiced. We asked around where we could find such a ceremony. There were a few. We chose the nearest at Paniki town, South-East of Kete 'kesu and headed there. Without a guide which is very unusual. But we did this. After lengthy searches and serpentines we were there. It was quite a feeling to get into a huge temporarily built village, with hundreds of people who gathered to the ceremony. But then suddenly we wee invited by one local guide who's relative was a deceased. And so we already were on the mat with all he people, drinking tea and palm wine, eating sweets. The ceremony was led by a hired specialist who was guiding it via speakers. The deceased was a 65 year old noble-man who passed away to years ago. His body was held at home for the whole year to raise money for the ceremony. The funeral here is the most expensive highlight of your life. Sometimes they cost billions, that is hundreds of thousands of $. Where from such money? Everyone donates and you save it for the whole life. In the middle of the square there was a coffin hanging in a luxury tower. The butchered bull lay on the ground. It was bought for 60.000.000 (the white ones with blue eyes might cost up to 300.000.000, like Toyota Avensis). Local women organization was helping with the tea and things like that. Relatives and guests were carrying gifts and pigs tied with bamboo sticks. Most of them were slaughtered right here in front of our eyes and you could see their agony when the man was putting a knife to their neck. Traditions and I respect them, especially when you know that everything will be used and eaten during the 4 day ceremony. The richer the man, the more pigs are brought. This time it was ~60. And then came alms, songs, shout outs. All resembling the life of the deceased. We left the ceremony being very thankful with amazing feelings, said thanks to the family that they accepted us. We also bought and gave them cigarettes as our present because everyone must come with something. All of the people were smiling and celebrated, although with some sadness in their hearts when remembering the life of the deceased. Wow... Then we headed towards Ledo and Sangala and it took us hours to get there on e very bumpy and destroyed but empty road. Toraja houses, rice terraces and jungle, smiling people and smiling two Lithuanians. We made a huge loop just to come back to the main road to Rantepao. Still until the sunset we managed to visit Lemo with crypts in rocks and  tried to get up the hill near Alang-alang to the panorama site where the whole valley should be seen. We didn't manage that although we already were higher than some clouds but it got too late. So we did 80 km in a day, saw really a lot and were so happy but very tired. We had our dinner later and went to a small and very dark Karaoke bar where we had a bottle of beer and had a glimpse into local “underground” youth-life. I felt like American soldier during Vietnam war. Scary and nice! I worked a bit with photos when back at the hotel and chatted with a Dutch girl Pauline. The night was wonderful because... I slept like dead. And in the morning... in the morning we had the longest trip of our lives just to reach our next goal, that is stunning and “in the middle of nowhere” Togian islands. Believe me it was really hard but I am here now in paradise. Next time about that! And for now just have a look at the photos!

Visada jūsų | Always yours, Saulius

 

LT. Mes keliamės 7:00 ir bėgu į dušą. Saulė raičiojasi dangumi. Tutas prausėsi vakar vakare. Greit baigiame susirinkti visus daiktus ir 7:40 mes drąsiai pereiname pagrindinę Sanur'o keturių juostų gatvę su nedidele salele viduryje. Tai būtų įššūkis, jei Indonezijoje būtime pirmą dieną, tačiau dabar... tu eini, o jie tave visi apvažiuoja:) Po keleto minučių mes jau šypsenų apsuptyje Sari Bundo Jaya valgyklėlėje. Pusryčiaujame. Jau ketvirtą dieną iš eilės. Ryžiai, tunas, vištiena, čili, jack'o vaisius kario padaže ir stiklinė vandens. Ar gali kas būti geriau? Spaudžiame rankas ir mums linki gero kelio, sako, kad jei grįšime kada, kad vėl užsuktume čia, palaimina. Tikrai grįžtume! Pas šiuos žmones - visada. Pėdiname į stotelę, esančia už kilometro. Išsitraukiu fotoaparatą fotografuoti – objektyvas be dangtelio. Siaubas. Kur gi jį palikau? Tutas lieka, o aš vėl kabarojuosi per magistralę ir skubu į hostel'į. Randu dangtelį ant turėklo. Velnias, palikau jį ten vakar vakare befotografuodamas hostelio holą. Skubu atgal, vėl einu per magistralę. Nupėdinę kilometrą laukiame stotelėje. Po 15 min. atvažiuoja autobusas. Klausiame, ar į oro uostą, nors žinome, kad į Kuta. Visi padeda, bando paaiškinti, kur reikia išlipti. Šalia Tuto sėdi graži mergina, mokanti angliškai ir sako, kad pasakys, kur lipti. Iššokame ties žiedu į Kuta. Iki oro uosto einame valandą, 5 km - juk dar turime daug laiko. Oro uoste procedūros neužtrunka. Skrydžiai čia eina konvejeriu, jokių autobusų iki lėktuvo nėra - nueini pats. Skenerius pereini su diržais, kepurėmis, megstiniais ir viskuo kitu. Niekam dėl to nekyla jokių problemų. Tai juk Bali, o tu - užsienietis, tad tau galima viskas:) Lėktuvas kyla puikiai. Naujasis Lion Air B737-400ER. Tolumoje Kuta'os paplūdymiai ir smaragdiniai vandenys. Vėliau - virš debesų kyšančios ugnikalnių viršūnės ir koralinės salos. Leidžiamės Makassar'e, aplinkui viskas išdžiūvę, karštis baisus. Turistų informacijos staliukas mums pasiūlo daug turų ir galimybių už „gerą kainą“. Kaina mums netinka, bet sužinome, kur kas ir kaip. Išeiname iš oro uosto į Daya' stotį taksistai prašo 60.000. Mums netinka, nes netoli, tad nutariame eiti pėsčiomis. Pakeliui mums pozuoja riaušių malšinimo ir kiti policijos būriai. Netoliese vyksta demonstracija. Sustoja taksistas ir nusiderame iki 20.000. Gerai. Pakeliui pasiūlo merginų. Sakom, kad ne, tai Tutui nors duoda pasikalbėti su viena telefonu:)) Sotyje mums pasiūlo bileitus už „gerą kainą“, bet nuėję prie artimiausio langelio nusiperkame 20% pigiau ir išeiname į plentą. Ten pasigauname D numerio Bemo. Mėlynasis sugriuvęs autobusiukas, kokių yra tūkstančiai, veža mus į Makassar'o centrą. Viena moteris parodo, kur yra parkas, kuris yra ir mūsų žemėlapyje. Į Makassar'ą važiuoti neplanavome, bet jei jau autobusas tik vėlai vakare... Valandą atkentėję dujose pravažiuojame per keletą skersgatvių, kurie primena nuotraukose ir filmuose matytas Bagdado ar Karačio gatves, skamba šaukimai maldai. Išlipame ir apeiname didelį parką su milžinišku monumentu. Visi sveikinasi, iš visų pusių ir vaikai ir suaugę šaukia „Halo Mister Halo“. Vargais negalais surandame Jl. Pattimura, iki kurios mus palydi būrys vaikų su dviračiais, o joje mums jau moja ateiti. Ateiname. Ir tik už 20.000 gauname išsirinkti po nuostabią šviežią žuvį, kurią tuoj pat iškepa. Šeimininkas puikiai kalba angliškai. Braukiam prakaitus, dėkojame už uždegtas žvakutes ir svetingumą ir sotūs traukiame ieškoti paplūdymio. Jo nėra, bet juk šalia uostas. Einam toliau. Op, senas olandų fortas - Fort Rotterdam. Užeiname. Reikia užsiregistruoti ir sumokėti „donation“. Užlipus į viršų Tautvydas fotografuojasi su vietinėmis gražuolėmis, o Saulius pasakoja būriui musulmonių studenčių ir merginų-moksleivių apie Lietuvą, kurios niekas nežino, bet matyti, kad jos labai žingeidžios ir protingos. Studentės kalba (jos studijuoja anglų kalbą), o moksleivės išsižioję klauso:) Viena prašo lietuviškai pasakyti „you are beautiful“. Sakau „tu esi graži“. Sako „Thank you!“ ir visos puola kikenti. Nueidami dar ilgai mojuojame vieni kitiems rankomis. Berniukai, sėdintys ant forto sienų irgi šaukia „Mister Mister“. Patraukiame ieškoti vaisių kokteilio. Nėra, tfu, tik kokosai:) Baigiame sėdėdami pauosčio kavinėje ir gerdami alų. Vietiniai irgi jį geria. Bet mes po butelį, o jie po 4. Po to patraukiame “ko nors saldaus” ir ateiname prie pastato su besisukančiu malūnu ant stogo ir užrašu „Holland Bakery“. Perkam po vietinį skanumyną. Tutas- peliuko Mikio keksinę galvą, o aš - kažką iš ryžių. Pasirodo, kad tai ryžiai ir vištiena su cukrumi. Nieko sau desertas:) Žygiuojame atgal. Parduotuvėje nusiperkame purškalo nuo uodų. Pardavėjos vos ištarus mums po žodį, kikena, suprask, mes, baltieji, čia esame gražūs, emocijų net su burkomis čia niekas neslepia, atvirai koketuoja. Jau tamsu. Čia temsta greičiau nei Bali. Turime dar laiko, tad galiausiai tučioje didelėje pagrindinės aikštės kavinėje, kurioje groja amerikietišką rap'ą, išgeriame vaisių kokteilį. Mano mėgiamas. Šviežiai spaustų avokadų su šokoladu:)P Pasigauname Bemo-D į stotį. Jame trys merginos šlemščia kukurūzus. Viskas varva, krenta ant žemės. Bemo vos pavažiuoja, bet jame įtaisytas LCD ir per gale kokią 100 W kolonėlę plėšia karaoke, kad net susikalbėti negalima. Merginos drąsios ir užkalbina mus pirmos. Visoms po 20, nors atrodo, kad po 15, ir jos studijuoja žemės ūkį sultono Hasinedino (rodos toks jo vardas, kaip ir oro uosto) universitete visos iš pietų Sulawesi. Gal aš jau toks senas? Pasako vairuotojui, kad mus reikia nuvežti į stotį ir išlipa. Mes jau stotyje. Dar užkandame mažame stoties restoraniuke ir nusiperkame vandens. Vos pavelkame kojas. Autobusas atvažiuoja ~21:30. Jis prabangus, sėdynės įspūdingos. Bet kelias į Tana Toraja yra veik vientisas serpantinas. Šalimais, kaip visada, vemia:) Normaliai neužmiegame visą naktį. Nepatogu, prie kūno prilipę dar nuo prakaito drėgni drabužiai, pleškina kondicionierius. 6 ryto, po 9 valandų nemigos mes jau ten. Pavargę, bet... laimingi. Tokia buvo mūsų diena. O kokia buvo jūsų diena?

EN. We wake up at 7 am and I run to shower. Sun is already high. Tutas gas already showered yesterday in the evening. We  quickly pack our things and at 7:40 we already cross main four lane Sanur street with a small island in the middle. Would be a challenge if we were in Indonesia for the first day but now... you just go and everyone drives around you at whatever speed they want. Few minutes of walk and we are surrounded by smiles in Sari Bundo Jaya canteen. Breakfast. For the fourth day in a row here. Rice, tuna, chilli, jack-fruit in curry sauce an a glass of water. Could it be better? We shake hands, gather God-blessings and Good-wishes and promise to come back here when we are in Bali again. And we would come back to these people. Anytime. We walk to the bus station when I take out my camera and notice it has no lens cover. God, where did I leave it? I leave Tutas just to cross the high-way back to our hostel and find my cover on the stairs. Damn, I left it there yesterday when taking hostel photos. I rush back and cross the highway for the 3rd time. A kilometer and we are here. After 15 minutes the bus is here. We ask if it takes us to airport, although we know it goes only up to Kuta. Everybody tries to help and explain. A beautiful girl sitting near Tutas speaks English and tells us to relax. She'd tell where we have to get out. We jump out at the ring-crossing near Kuta and walk for an hour or so, that is 5 km to the airport. We have time. Everything goes super in the a-port. Flights every 10 minutes, no bus to the plane, you walk on your own. You also pass all the scanners with your belts, jumpers, hats and everything else on. No problem. This is Bali and you are a foreigner which means you can get through everything very easily here. Take off is brilliant. A new Lion Air B737-400ER. Kuta beaches and emerald waters below. Later volcano tops above clouds and coral islands. We land in Makassar, land looks all brown, no wonder - the end of the dry season. Tourist information desk offers us many “cheap” possibilities. Not good enough 'cause we know prices:) We leave the a-port and there are those guys who offer to go to Daya' bus station for 60.000. Well, it is not far away, so we decide to walk. On our way police and special forces pose to us. We take photos. Some demonstrations not far away. Another taxi stops and the driver agrees to take us for 20.000. Cool. He offers girls on the way. We refuse, so he gives Tutas a phone at least to talk to one:)) In the bus station we get offers for tickets to Tana Toraja. “Very cheap”. We go to the first ticket counter and get them 20% cheaper than cheap:) Then we leave the station and go to the highway where we catch Bemo number D. It is so old and devastated that we wonder how can it still go. But it is no different from the one in Jakarta. Thousands of them here. We move on to Makkasar center. One woman shows us where's the park that is on our map. We didn't plan to come here but our bus to Toraja is late in the evening, so... After a painful hour in heat and gases we came to nice little streets that might remind Baghdad or Karachi streets from movies. Loud calls for prayer in the air. We get out and walk round big park with huge monument on the side of it. Everybody greets us, grown-ups and children shout “Halo Mister Halo”. Finally we find Jl. Pattimura led bu a bunch of little kids on bikes. There a man waves to us to come. We do come. And pick a wonderful fresh fish each for only 20.000. They fry it instantly. The owner speaks perfect English. We sweat and thank for candles and hospitality and walk away with full stomachs to look for a beach. It is not there where we expected it to be so we walk further. And there it is, an old Dutch fort  “Rotterdam”. We come in and have to sign. And donate. We do. Then we climb the walls and Tutas poses with beautiful local girls while Saulius talks to a bunch of Muslim student and junior-high school girls and tells them about Lithuania. Nobody know this country but you can see that all girls are very bright and inquisitive. Students talk (they study English) and pupils listen. One asks me to tell in Lithuanian “you are beautiful”. I say “tu esi graži“. Says “Thank you“ and all girls fall to laughing:) We leave each other still waving goodbye for some time. Boys, sitting on walls also shout “Mister Mister“. We go further for a fruit-cocktail but after finding none (phee, only coco-nuts:) we end up in a big cafe near the harbor drinking beer. Locals drink it too. Just we drink a bottle and they drink 4. After that we go on looking for “something sweet” and notice the building with lighted wind-mill on it called “Holland Bakery”. We buy local sweet things. Tutas buys baked Mickey-mouse head and I get something with rice. It is rice, sugar and chicken. What a dessert:) We go back to Bemos and buy anti-mosquito spray in one shop. Girls at the cashier after just one our word burst into laughter, probably we look handsome to them. It is really sweet that even with their heads covered these girls don't hide emotions and quite openly but only out of curiosity flirt. It gets dark here earlier than in Bali. We still have time so finally find our juice-cocktails in one huge cafe at the corner of the main square. American rap plays there. My cocktail is avocado with sugar and chocolate. Favorite:) We catch Bemo-D to the station. Three girls eat corn there. Everything is leaking and falling to ground. Bemo can hardly go but has LCD and 100 W speaker built in. The karaoke plays so loud that one can hardly hear what another shouts. Girls are brave and start the talk. All from South Sulawesi, all study at Sultan Hassinedin (I think this is the name, like the name of the a-port), all 20 years old, although looks like 15. Am I that old or what? They get out and tell the driver to drive us to the station. He does and we're there. We have our late meal in one little cafe at the station and buy water for the night-trip. We're so tired we can hardly walk. The bus comes at ~21:30. Luxurious. Seats – impressive! But road to Tana Toraja is nothing but one serpentine. Someone vomits near us. Like always:) We cannot fall asleep almost whole night. Uncomfortable somehow. And clothes still humid from sweating throughout the day. At 6 am, after 9 hours of driving we are here. Very tired but... happy. That was our day. And what was your day like?

Saulius:)

 

LT. Bali.Visada tokiose vietose apima dvejopi jausmai. Už: labai savotiška jau ne Pietryčių Azijos, o turbūt Okeanijos kultūra, nepaprastai nuoširdūs besišypsantys žmonės (jie panašesni į kokius maorius ar Havajų gyventojus), tūkstančiai šventyklų, aukos prie kiekvieno kiemo vartų, ryžių terasos, paplūdymiai ir Indijos-Ramiojo vandenynų vandenų grožis. Prieš: beprotiškas turizmas Denpasar'e, Ubud'e ir Kuta'oje, su savimi atsinešantis daug blogų dalykų į neturtingą šalį - narkotikus ir prostituciją, kurių čia apstu, taip pat transporto grūstys ir jo keliamas triukšmas bei tarša. Ir šiukšlės. Tik nueik nuo pagrindinio paplūdymio į šoną ir greit vėl bėgsi atgal:) Visi šie dalykai ir vyriausybės politika iš Java iškelti kitur kuo daugiau žmonių ir apgyvendinti juos ten, kur žmonių rečiau, labai griauna vietinę kultūrą, religiją, vertybes ir žmones. Tai labai akivaizdu. Daug apie Bali rašyti nenoriu, nes daug apie šią vietą visur prirašyta, tačiau ji galbūt išsiskiria tuo, kad čia suvažiavęs visas pasaulis. Tailande, Malaizijoje, Vietname, Karibuose, Šrilankoje ir pan. kontingentas yra pasiskirstęs, o čia suvažiavę visi iš visur ieškoti „kažko“, dalyvauti „menuose“ ar tiesiog ūžti, buriuoti, banglentinti. Apsigyvenome Sanur'e, apie 15 km nuo Denpasar'o ir 5 km nuo Kuta'os. Paplūdymys ir visi kiti džiaugsmai tik už 10 min., hostelis fantastiškas. Pirmądien buvome labai pavargę, nes nusileidę iš Bromo dar aplankėme Probolingo uiostą ir ten išsimaudėme, o tada 12 val. važiavome sausakimšu autobusu per naktį, todėl tądien prasivoliojome paplūdymyje. Kitądien išsinuomojome mtorolerius ir aplankėme Ubud'ą (vairuoti čia lengviau nei Yogya), apėjome visą Monkey Forest Road, užsukome į Ubud Palace, keletą šventyklų ir Monkey Forest, su šimtais beždžionių. Vėliau dar bandėme nuvažiuoti į Kintamani, miestelį prie Kintamani ugnikalnio kraterio, tačiau neįstengėme, nes kylant į viršų pasidarė labai šalata ir pradėjo lyti, todėl likus 18 km pasukome atgal. Paskutinędien vietiniu autobusu (labai nauji, paleisti tik prieš mėnesį) nulėkėme į Kuta, iš kurios nusiderėję taksi aplankėme garsiąją Uluwatu šventyklą ant didelių Indijos vandenyno skardžių. Jaunas taksistas pakeliui mums daug visko papasakojo, pvz., kad musulmonai Bali yra ne tokie kaip Java'oje, kad jie išgeria, kad turi ir žmonas, ir dar, na, keletą draugių:) Juokingas tas pasaulis, ar ne?:) Grįžę į Kuta pirmiausia nuėjome prie vienos iš sprogrdinimų vietos, kurioje per savižudžio sprogdinimą 2002 10 12 žuvo ~200 žmonių, 38 iš jų - vietiniai. Klausėme taksisto, ką žmonės apie tai galvoja, ir jis sakė, kad kai kurie tam net pritaria.  Baisios tai mintys, suprantama, tačiau pamačius Kuta'os gatves su pasiūlymais nusipirkti narkotikų and kiekvieno kampo, supranti, kad ir tau visa tai nepatiktų, jei vyktų namuose. Po to patraukėme į garsųjį Legian paplūdymį, kur deginomės, šokinėjome bangose ir palydėjome saulę. Na, dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kad garsieji Bali saulėlydžiai tikrai nepralenkia saulėlydžių mūsų paplūdymiuose:) Bet, žinoma, šilta ir gražu. Rašau lėktuve Bali-Ujung Padang (dabartinis Makassar). Ruošiamės susitikimui su nuostabiuoju Sulawesi salynu! Nepaisant daugelio įspūdžių, patirtų čia, aš tikriausiai labai nepasiilgsiu Bali'io - tik jo puikių žmonių. Bet jį PRIVALU pamatyti. Iš visos širdies šypsausi,

EN. Bali. You have these “double” thoughts in such places if you are a traveler. For: unique Oceanic (I would say not SEA) culture, sincerest-always smiling people (they look more like Hawaiian or Maori people more than Indonesian) I have ever met, thousands and thousands of Puras, sacrifices at the gate of every little house, rice terraces, beaches and Indian-Pacific beauty of waters. Against: huge tourism in Denpasar, Ubud and Kuta that brings many bad things to the poor country, that is drugs and prostitution (way too much of that). Also traffic jams, noise and pollution. And litter. Just walk away few meters from the main beach and you will run back very quickly:) All of these things and governmental policy to displace more and more people out of Java and settle emptier regions ruin local values, religion, traditions and people which is too obvious. Anyway, I will not write much about Bali because too much has already been written but for me it was quite different because here's where all the world gathers. In Thailand, Malaysia, Vietnam, Carib, Shrilanka, etc. the majorities and nationalities that come there are from some certain parts of the world and seems like everyone from everywhere has come to Bali. To look for “something”, to take part in “art-life” or simply to party, wind/wave-surf. So, we stayed as planned in Sanur, ~15 km from Denpasar and 5 km from Kuta. Beach and other joys just 10 minutes away, brilliant hostel. On the first day we were too tired to do something more than laying on the beach, swimming and looking at the sunset. As you know, the day before we came down all the way from Bromo after 15 km of trekking in sand and dust, took motorbikes to go to Probolingo port to swim and came back, drove local totally-jammed with people bus to Bali for 12 hours and didn't sleep at all. The next day came after a long 9 hour sleep and we hired motorcycles to go to Ubud 40 km away. There we walked down the whole Monkey Forest Road, visited Ubud palace, a few nice and known Puras and the Monkey Forest with hundreds of monkeys. We also tried to go to Kintamani near the top of Kintamani volcano crater but didn't manage that. It got too cold and started to rain on the way up, so we had to turn back with only 18 km left. On the last day we went to Kuta with brand new local bus (service started only a month ago) and got a taxi to famous Uluwatu temple on huge Indian ocean cliffs. On the way our young taxi driver told us a lot about locals, for example, that Muslims here are different then in Java, that they like to drink, have wives and, well, a few girlfriends:) Funny life, isn't it?:) We came then back to Kuta to visit the main bombing site where at 12th of October 2002 a suicide bomber exploded his car full of explosives in the main touristic place in Bali. 200 killed, 38 of them locals. We asked a taxi driver what people say about the bombings and he frankly answered that some don't mind. So cruel, of course, but when you see streets in Kuta with drug dealers on every corner, you understand you wouldn't want that at the place where you live. After that we went to famous Legian beach to sunbath, jump in big waves and say goodbye to the sun when the evening came. Well, now I can really say that these famous Balinese sunsets are not very different from ours:) They are warm and nice, of course! I am writing in a plane Bali-Ujung Padang (our days Makassar) and we are getting ready to meet the beautiful Sulawesi! We had a great time in Bali but I don't think I will miss it, only its wonderful people. But anyway, you DEFINITELY have to see it. Smiling with all my heart,

Saulius:)

 

LT. Bromo! Jūs nepatikėsite, kur mes buvome. Tikrai ne. Nes tai tikriausiai įspūdingiausias mano kelionių išgyvenimas iki šiol. Trumpas aprašymas ir nuotraukos, nes tik jos ką nors gali pasakyti, o žodžiai - jų tikrai trūksta. Taigi po labai sunkios kelionės traukiniu per naktį į Surabaya, tada į autobusų stotį taksi, autobusu baisiame karštyje per 3 val. į Probolingo ir miniautobusiuku per 2 val į 2300 m aukštį, į Cemoro Lawang, kuris yra ant Bromo ugnikalnio kraterio krašto. Buvo šalta, tačiau turėjome apsirengti. Naktimis tmperatūra čia nukrenta iki 5 laipsnių, o žmonės ir namai... viskas primena klajoklius ir Nepalą, kaip iš nuotraukų. Visi važinėja senais motociklais ir jodinėja arkliais, rengiasi kaip klajokliai, užsisukę veidus kaip beduinai. Čia daug hindu, o ne musulmonų, Bromo yra hindu garbinamas, tad visur mažutės puros, smilkalai ir aukos, o vakare - hindu maldos nakties tamsoje. Apsistojome tradiciniame namuke už $7, be kriauklės, 5-6 m2 kambariuke su dviem mažomis medinėmis lovytėmis. Visa tai buvo nuostabu. Lyg patekus į kitą pasaulį. Bet ką išvydau užkopęs į pirmą kalvelę už kaimo... dar niekada nebuvau taip išsižiojęs. Prieš mane buvo 10 km skersmens ugnikalnio krateris, su kelių šimtų metrų krintančiais beveik stačiais šlaitais, kurio viduryje kelių šimtų metrų aukščio veikiantis Bromo ir Bolok ugnikalniai bei milžiniškas 3700 m Semeru ugnikalnis už jų. O visas didysis kraterio dugnas - lygi kaip stiklas, pilka ir bekraštė, lavos dulkių ir pelenų dykuma, kurios viduryje, Bolok papėdėje, apipustyta hindu šventykla... Tą patį vakarą visi kažkur dingo, o mes nusileidome į kraterį ir nusigavome iki šventyklos. Tądien buvo gana, bet taip laukiau nakties. Gulėmės 7, o kėlėmės 2:30 ir 3:00 tryse, su nauju draugu prancūzu Piere jau kilome į didžiausią kraterio šlaitą, Pananjekan II tašką pasitikti saulės. Buvo šalta. Ėjau pirmas, nes vienintelis turėjau žibintuvėlį. 4 val. jau buvome ten ir laukėme... Piere buvo tik su maike trumpomis rankovėmis ir puikiai nusiteikęs. Gaila, kad mūsų ramybę sudrumstė dešimtys turistų, iki Pananjekan I užvežtų su džipais. Ir kai saulė kilo, visi aikčiojo aikčiojo. O kai ji pakilo, visi išvažiavo, o mes, Tautvydui užtikrinus, kad bus „faina“, triye pasileidome palei kraterio kraštą, vėl nusileidome į jį iš kitos pusės, praėjome pro Bolok (dievuliau, jis milžiniškas), šventyklą ir užlipome į Bromo, kur pirmą kartą pamačiau siaubingai gilų kraterį, iš kurio veržėsi sieros dūmai. O grįžtant mus užklupo didesnis vėjas ir nedidelė vulkaninio smėlio audra dykumoje. Tądien sukorėme 15-20 km, bet buvau toks laimingas. Ir net Tutas, išsimaudęs ledo šaltumo vandeny mūsų „viešbutyje“, pasakė: „jei dabar reikėtų grįžti namo, vistiek sakyčiau, kad kelionė JAU pasisekusi“. Švytėjome. Kaip ir švytėjo Cemoro Lawang kaimo vaikai gavę dovanų Lietuvos sirgalių birbynę, kuri dar ilgai skambėjo klonyje tai šen tai ten. Dabar mes jau Bali, bet apie tai - ktąkart. Visada jūsų,

EN. Bromo! You wouldn't believe where we were. You simply wouldn't. It was the most wonderful two days of my travels ever. Here is a short story to guide you and then photos because only they can tell, words can't. So, after a very tiring overnight train trip Yogya-Surabaya, then taxi to Surabaya bus terminal, 3 h trip in boiling heat to Probolingo and another 2 h trip up to mountains, to Cemoro Lawang at 2300 m, at the edge of Great Bromo crater. It was cold but we had clothes for that. At night temperature here drops to 5 degrees and below. And people with houses... a reminder of nomads and Nepal, like in photos. Old motorcycles, horse riding, dressing in that nomadic-style, faces covered like Bedouins. Lot's of Hindu here, Bromo is sacred to Hindu, so Puras, sacrifices and incense everywhere. Even Hindu prayers in the silence of the night. Uh... We stayed in the traditional house for $7, even without a sink, 5-6 m2 room with two little wooden beds in it. Everything was so mystic and wonderful. Like in another world... but what I saw when we climbed a little hill behind the village... well, I stayed with my mouth open for at least an hour. A huge 10 km in diameter volcano crater with almost vertical slopes, hundreds of meter high, falling to the bottom of it. In the middle of that picture there was active Bromo volcano and silent Bolok with huge 3700 m height active Semeru volcano behind them. The bottom of the main greater crater was flat like glass, gray and endless lava dust and ash dessert with a dusty Hindu temple at the foot of Bolok... That evening everyone disappeared somewhere but we went to the greater crater and made it up to the temple. It was enough for that day. We came back very tired and went to bed at around 7 in order to wake up at 2:30 and to climb one of the greater crater walls to get to the Pananjekan II viewing point until dusk to meet the sun. It was cold. A Frenchman Piere, our new friend whom we met in Probolingo, came with us shortsleeved only and in good vibes. I lead the way because I was the only with the head-light. We were at the spot at 4 and waited for the sunrise. Bad that our silence was disturbed by other tourists who up to Pananjekan I came with jeeps. And when the sun came... everybody was like “uh, ah, unbelievible”. And when the sun was already up, everyone was gone but we, when Tutas assured that “it is going to be fun”, went on on the edge of the greater crater, came down from the other side, passed Bolok (God, it is so high), the Hindu temple and climbed up Bromo. This was the first time I saw the active crater straight in front of me, spitting silfer steam in to the air. When back, wind came by and we were in a small ash-sand storm all the way through the dessert up to the greater crater wall. We covered 15-20 km in the mountains that day but I was so happy. Even Tutas said “if I had to go home now, I could ALREADY say that the journey was great”. Our faces shone. Like shone faces of kids who just got a present with Lithuanian initials, a small but loud basketball-fan-instrument. It still sounded for some time in the valley. Here and there. We're in Bali now but about that... in the next message. Always yours,

Saulius

 

LT. Kokia diena! Dar iš vakaro išsinuomojome motorolerius ir susiruošėme keltis anksti. Ir 5:30 su šimtais motorolerininkų jau skriejome į už 42 km esantčią Borabudur'o šventyklą. Eismas ryte nebuvo dar labai intensyvus, tačiau čia jis visada chaotiškas, na, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Su motoroleriu esu daug važinėjęs (nes juk turėjau savąjį), tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad būnant 7 laipsnius nuo pusiaujo, važiuojant juo galima sušalti. Kad ir naktį... Yogyakarta'oje nėra taip karšta kaip sostinėje, įkaista žvėriškai tik dieną, tačiau dabar, vėlai vakare, stotyje, ant kurios suoliuko rašau, trumpomis rankovėmis tikrai nėra karšta. Įdomu kodėl? Taigi ~8 valandą ryte mes jau sėdėjome vietinėje kavinėje šalia virš palmių kyšančios pagrindinės Borabudur'o stupos viršaus. Ši šventykla - ypatingas statinys. Vien tik jau tai, kad ją pastatė iš daugiau kaip 2.000.000 akmens dalių ir tai, kad jos akmeninis tūris siekia 55.000 m3, pasako daug ką. Suprantama, kad tai to paties laikmečio, kai buvo pradėtas statyti Ankor'as ir Ayutthaya, hindu/budistų architektūros šedevras, bet kažkodėl to nepajutau. Gal todėl, kad visi sako, jog Borabudur'ą reikia pamatyti saulei tekant ar leidžiantis, o ji jau buvo pakilusi?Sužinojome vieną įdomų faktą: ši šventykla ir miestelis šalia įsikūrę milžiniško beveik 3 km aukščio ugnikalnio Merapi papėdėje, kuris prieš 7 mėnesius buvo vėl išsiveržęs ir viską aplinkui apklojo 5 cm pelenų sluoksniu. O prasidėjus lietingajam sezonui lietus nuo ugnikalnio ir iš apylinkių pelenus nuplovė ir visa tai virto 7 m gylio upe, kuri tekėdama šlavė viską savo kelyje. Iš pradžių nesupratome, kodėl važiuojant į šventyklą kai kurie kaimai/miesteliai buvo apgriauti ir pilni kažkokio pilko smėlio, kur tik akys teužmato. Tai buvo sunešti ugnikalnio pelenai. Tik įsivaizduokite - ugnikalnis yra 30-50 km atstumu nuo tų kaimų. Rinkinyje rasite vieną tokio miestelio nuotrauką. Kelias atgal į Yogyakarta nebebuvo toks lengvas, nes dabar jau važiavo ne šimtai, o tūkstančiai motorolerių ir kitų transporto priemonių:) Išlikome ramūs ir miestą pasiekėme per gerą valandą, kur traukinių stotyje nusipirkome naktinį bilietą į Surabaya. O tada išvažiavome į rytus, kur pakeliui į Solo yra Prambanan'o šventyklos. Ir nors čia tik nedidelė dalis komplekso yra prieinama žmonėms, t.y. galima pamatyti tik pagrindinę šventyklą ir dar kelias ją palydinčias, man visa tai nepaprastai patiko. Beveik visiškai atstatyta po nesenų žemės drebėjimų ir nemažų sugriovimų, pagrindinė švendykla sudaryta iš 5 nevienodo dydžio, tačiau visiškai identiškų formų bokštų (bent jau man taip pasirodė), su viduriniuoju didžiausiu, kurių kiekviename stovėjo skirtingų hindu dievų statulos. Atrodo tikrai didingai. Padarę nedidelę fotosesiją bei dar aplankę šalia esantį muziejų grįžome į motorolerių stovėjimo aikštelę ir pamatėme (na, gerai, mums pasakė:), kad tuščia Tuto motorolerio galinio rato padanga. Ir kodėl visada šiuose kraštuiose kažkas panašaus nutinka?:) Teko motorolerį nustumti kokį 100 m, kad puikus meistras (72 metų tėtis buvo vadybininkas, o 34 sūnus - tas, kuris viską darė) greitai viską sutaisytų. Į miestą grįžome gana greitai, ir, kaip bebūtų kesita, net be žemėlapio suradome hostel'į. Patikėkite, tai turėtų būti labai sunku tokiame mieste, kuris tęsiasi dešimtį kilometrų. Nors iš hostel'io jau buvome išsiregistravę, jo darbininkai mums be jokių problemų leido išsimaudyti baseine (taip taip, baseine, kai kambarys kainuoja tik $8:) ir nusiprasuti. Vakarą praleidome upės (labai užterštos) pakrante siauromis gatvelėmis eidami į stotį, daug fotografavome. Uui, kokios tos gatvelės gražios, kiekviena su savo gyvenimais ir žmonėmis, kurie siuva, groja, dainuoja, ilsisi, valgo ar tiesiog šnekučiuojasi. O svarbiausia - mojuoja mums rankomis ir šypsosi. Ech, turiu baigti, nes traukinys Bandung'as-Surabaya labai siūbuoja. Keliaujame į Surabaya ir Probolingo, o tada - į Bromo ugnikalnį (vis arčiau ir arčiau Australijos:). Nuoširdžiausi linkėjimai visiems,

EN. What a day! We rented motorbikes a day before and decided to get up early. And at 5:30 together with hundreds of other motorcyclists we were flying to Borabudur, that is 42 km away from Yogya. Traffic was still not very intensive but it is very chaotic here, at least in the beginning it seems so. Well, I drove such a thing for a long time at home but could never think that you could get cold driving it at 7 degrees South from Equator. Even at night... Yogya is not as hot as Jakarta. Only around noon it gets unbelievably hot but now as I am sitting on the bench here in Yogya train station, it is not warm sleeveless anymore. Can you tell me why? So, at ~8 we have already sat in the local cafe with the view of the main Borabudur Stupa above palm trees. An amazing construction. 2.000.000 stones with 55.000 m3 in volume. Built at the same time like most of Ayutthaya and Ankor temples, a marvelous art/religious Buddhist/Hindu architecture wonder. But I didn't feel it. Everyone says you have to be here at dusk or dawn. The sun was already up. Maybe that is why? One interesting fact came through: Borabudur was founded near huge 3 km height Merapi volcano that eroded just 7 months ago and covered all the towns nearby with 5 cm of ashes. During the rainy season, that is in spring, the water washed down the volcano all the ashes and stones, and that made 7 m deep river that devastated everything in its way. On our way to the temple we saw few towns covered in something “gray” and demolished but couldn't understand what's the matter. And this is when Merapi was 50 km away. You should find a photo of one of such “gray” towns.The way back to Yogya wasn't that easy because now not hundreds but thousands were driving. We stayed calm and got back in an hour. Then bought a ticket to Surabaya at the railway station. And then got back on bikes and headed East where on the way to Solo one can find Prambanan temple. Quite astonishing that only the small part of all temples and shrines are accessible to the public but you can visit the main temple and I found it made a huge impression on me. It was totally rebuilt after recent earthquakes and main temple has 5 different-sized but totally identical (at least it seemed so) huge shrines with the biggest in the middle. All of them have different Buddhist god statues inside. Looks so simple and great. After a small photo-session and a museum nearby we went back to the motorcycle parking place and noticed that his back tire is flat (well, people told this to us when we started driving:). Please, can anyone tell me why does it always happen in this side of the world?:) We dragged the cycle for 100 m and ran into tire-repair-family-business store where in half an hour everything was fixed. We reached the city with no problem and even found our hostel without a map. Believe me, it should be very hard to do in such a city that goes on and on. We checked out of the hostel already in the early morning and left our bags there but hosts were very friendly and still let us use the pool (yes yes pool when the room costs only $8:) and showers. Then we walked whole way (which is ~5 km) to the train station. Along the river where we took a lot of photos and filmed. Thee little streets... they were so wonderful. Each with their lives and people that make shoes, play, sing, rest, eat and simply chat. And what is most important - wave their hands towards us and smile. Ah, I have to end this story while train Bandung-Surabaya is not very stable. To Surabaya, then Probolingo and further on to Bromo volcano (every day closer and closer to Australia:). Warmest greetings to all,

Saulius

 

LT. Ačiū visiems už žinutes! Visiems tikrai nespėsiu parašyti, tačiau iš visos širdies esu dėkingas, kad skaitote. Pradėsiu nuo to, kad mes Yogyakarta'oje. Ir kad turistų Indonezijoje šiuo metu... nėra. Ir ne tai, kad nėra, bet nėra visai:) Vakar atsikėlėme vėlai, išsimiegojome iki valiai, tačiau dar jaučiame laiko skirtumą. Pusdienį pasibastėme Jakarta'oje, t.y. bandėme nuvažiuoti į pietuose esančius turgus, o nuvažiavome kažkur, todėl likusią dalį dienos ėjome atgal:) Buvo smagu. Vėl matėme ir dangoraižius ir sunkiai gyvenančius. O vakare iš Harmony St. paprastu autobusu nuvykome į Pasar Senen stotį, iš kurios 19:30 sėdome į traukinį į Yogya. Nors tai ir buvo „business class“, naktis ir kelionė buvo ilga:) Bet švintant jau sėdėjome rikšoje ir 5 km/h greičiu lėkėme į viešbutuką (su baseinu), kurį mums parekomendavo stotyje. Tada gulėmės miegoti ir atsikėlėme tik apie 9. Visą dieną prasibastėme po miestą, aplankėme taip visų išpeiktus sultono rūmus Kraton (man patiko), didijį turgų, vieną batikos galeriją (radome to autoriaus kūrinių, kuriuos 2007 pirkome Kuala Lumpur'e), Vandens rūmus, paukščių turgų ir dabar ilsimės hostel'yje. Yogyakarrta yra nepaprastai gražus meistas, galbūt kažkuo panašus į Vietnamo Hoi An'ą. Šiandien įvyko ir vienas liūdnas dalykas: aš pamečiau savo telefoną ir turėjau skambinti Tadui iš Tautvydo numerio, kad jį užblokuotų. Taigi, neklauskite, kaip kas ir kodėl, tačiau jo nebėra, tad nuo šiol, jei kas, rašykite Tautvydui. Galbūt man turėtų būti liūdna, tačiau tai nėra tragedija ir mes turime judėti toliau. Tuoj porai valandėlių šiaušime į pavalgyti į miestą, nes ryt turime keltis anksti. Mūsų laukia Borabudur'as ir Prambanan'as! Lauke skamba nuostabūs kvietimo maldai garsai, o jūs... tiesiog pasižiūrėkite į „šviežias“ nuotraukas! Visų labai ilgiuosi,

EN. Thanks to all for the messages. Probably I will not reply to them but I thank you with all my heart for these 5 minutes that you have spent reading this blog. You probably don't even know how important to us your support is. I'll start with the news that we're in Yogyakarta. And that in the meantime there are no tourists in Indonesia. When I say “no”, I really mean it. So, we got up really late yesterday still feeling the jet-lag and went out. Our goal was Southern Jakarta markets but we didn't reach them as the driver of the public mini-van drove us not there where we thought he should had:) This is how we had to walk/drive back for the rest of the day:) It was OK. Again skyscrapers and poverty. And in the evening we took a public TransJakarta bus from Harmony station to Pasar Senen railway station and caught our 19:30 train to Yogyakarta. It was a business-class coach but the night and journey were very long indeed:) We reached Yogya with the sun-rise and drove streets with a ricksha at enormous 5 km/h to our hostel (with the pool!) that was recommended to us at the train station. We had a quick breakfast and at 6:00 were already in our beds. Got up at 9 and rolled the city during the whole day. We visited The Kraton (Sultan's palace), The Water Palace, one Batik Gallery (we found same artist's works there, same artist who's works we bought in KL in 2007), the main Market and a The Bird Market. Yogyakarta is a very beautiful town, something like Hoi An in Vietnam. One „sad“ event happened today: I lost my phone! We called Tadas from Tutas phone and blocked my number. Don't ask how it happened but if something, please call Tautvydas. Probably I should be sad but I am not because we simply have to move forward and be happy. We leave now to the city for dinner and will go to bed early because tomorrow Borabudur and Prambanan is waiting for us! An Imam calls for prayer. Ehh... just have a look at new photos! Miss you all,

Visad besišypsantis | Always smiling, Saulius:)

 

LT. Sveiki! Negaliu nešaukti visa gerkle - Jakarta!:) Ją pasiekėme po 15 val. skrydžių ir 22 val. kelionės. Ilgasis skrydis buvo lengvas, nes oras buvo geras, tačiau Finnair ypatingai kažkuo nenustebino. Singapūro Changi pasitiko drėkinamais sodais ant oro uosto stogo, alumi už 5SGD/0,33l ir daugeliu Singaporean Airlines ir Australian Spirit A380 lėktuvų. Na, nesvarbu. Air Asia skrydžio Singapūras-Jakarta stiuardesėms tikriausiai tik po 18-19 ir jas atrenka tik per grožio konkursą (?). Skrydis neprailgo, nes... mes tiesiog buvome per daug pavargę!Moteriškė, sėdėjusi šalia manęs, kai pasisiūliau jai atplėšti jos pakelį riešutų, man jo nedavė, ir plėšė jį dar kokias 10 minučių, kol įveikė - gal todėl, kad aš ne musulmonas? Keista, bet jos vyras, sėdėjęs šalia, kai ji vargo, nieko nedarė:) Jakarta'os Soekarno-Hatta oro uostas nepaprastai didelis, bet labai tamsus naktį, jame stovi dešimtys nematytų ir negirdėtų skrydžių bendrovių iš Ramiojo vandenyno šalių lėktuvų. Leidomės minkštai, bet net po visų procedūrų išėję į miestą nesuvokėme, kad pirmą kartą esame už pusiaujo. Oro uoste nebuvo jokių užsieniečių, bet apie tai vėliau. Tik išėjus iš oro uosto susiradome taksi už 150000 IDR, bet mums, patyrusiems, tai pasirodė per brangu, todėl į miesto centrą, prie monumento Monas, atvažiavome autobusu už 40000 ir dar taksi iki viešbučio už 30000:) Užsiregistravę ir pasidėję daiktus išlėkėme į miestą. Buvo jau vidurnaktis, bet labai norėjome valgyti. Smegenys nebefiksavo visko, bet vienas dalykas mane šokiravo: išilgai pagrindinės gatvės, kuri labai netoli mūsų hostel'io, rikiavosi šimtai motociklų kas kokius 30 m, ant kurių sėdėjo po sutenerį, o šalia stovėjo jaunutės gražios... ir tai vyksta musulmonų pasaulyje!:/Buvo tikrai labai netikėta ir liūdna. Vos radome kur pavalgyti ir bėgome miegoti. Kambaryje gyvena 5 žmonės, tad visi, grįždami skirtingu laiku, čežėjo visą naktį. Nepaisant to, atsibusdavau tik trumpam ir išsimiegojau gerai. Tautvydas vakare dar prausėsi, todėl, sakė, negalėjo ilgai užmigti (aš visada sakau, kad reikia kuo mažiau praustis:)). Šiandien ryte atsikėlėm apie 8:00 ir nusiprausę apie 9 val. jau buvome mieste, papusryčiavome netoli, šalia turgaus esančioje kavinėje, kur mus užkalbino atėjęs vienas senukas. Žinoma, mes neatspėjome, kiek jam metų. Tutas davė 71, aš daviau 60. O buvo 75:) Įdomiausia, kad jis labai seka pasaulio įvykius ir labai nudžiugo sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, t.y. kaip jis sakė - Pabaltijo valstybės, išsivadavę iš Sovietų Sajungos, yra „new emerging forces" („naujai kylanti jėga" ar pan.:) Po pusryčio nuėjome prie Monas monumento pagrindinėje aikštėje, apžiūrėjome jame Indonezijos istorijos musiejų, bet net ir nusipirkę bilietus, į 132 m aukščio apžiūros akštelę nepakilome, nes to be mūsų laukė dar bent 500 žmonių:) Po to Gambir stotyje nusipirkome traukinio bilietus į Yogyakarta ir aplankėme šalia esančią didžiausią pietryčių Azijoje Istiglal mečetę (penktadienias ten vienu metu meldžiasi 20000 žmonių - vyrai dešinėje, moterys - kairėje, visi atsisukę į Meką), kur mums buvo paskirtas gidas ir kur apsivilkome ilgais drabužiais bei turėjome pasirašyti svečių knygoje. Vakar, t.y. 24 d. toje knygoje buvo pasirašiusi ir Ieva Panavaitė, dirbanti administratore Lietuvoje, tad tai reiškė, kad Jakarta'oje yra dar keli lietuviai. Ieva, jei girdi mus, atsiliepk, būtų smagu tave sutikti!:) Iš mečetės nuskubėjome į „Museum Nasional", kuris man paliko labai didelį įspūdį - ypatingai Nussa Tenegara, Flores ir Papua provincijų pristatymas ir meno kūriniai. Ak, juk Indonezija - tai dešimtys skirtingų etninių grupių, kurios skiraisi kaip dangus ir žemė! Po muziejaus pigiu vietiniu autobusiuku nuvažiavome į kolonijinę Fatahillagh aikštę, iš kurios nukeliavome į senajį Sunda Kelapa milžiniškų medinių laivų uostą. Vakarą praleidome Jaksa ir H.A.Salim gatvelėse, kurios turėtų būti pilnos turistų, bet... mieste jų išvis nėra. Perdien matėme tik gal kokius 10! Kur jūs, turistai?! Neįtikėtina... Taigi, pirmasis įspūdis - mieli geri žmonės, didelis skurdas (sakyčiau, kad tokio kitur net nepamenu) šalia dangoraižių ir finansų rajonų. Juk Indonezija - 4 šalis pasaulyje pagal žmonių skaičių ir visus išmaitinti tikrai sunku. O jų daug, plūstančių čia į Metro-sostinę ieškoti laimės. Čia net katės baisiai pavargę, ir visai neėdę (Marli, koks tu laimingas!)... Ir dar taip karšta! O šešėlis dieną nesiekia 20 cm... Tiesa, alaus čia niekur nėra - tik dviejose minėtose gatvelėse. Tad toks kratinys iš mūsų hostel'io vestibiulio, kurio nuotrauką pridedu. Linkėjimai visiems. Mums irgi viskas gerai!

EN. HI! I cannot stop yelling Jakarta! We came here after 15h of flights, all in all 22h of journey. The flight Helsinki-Singapore was OK 'cause the weather was great but Finnair didn't surprise us with their service. Singapore Changi met us with humidifying gardens on roofs of the airport, beer for 5SGD/0,33l and many Singaporean Airlines and Australian Spirit A380 planes. Egh, whatever. Air Asia flight Singapore-Jakarta stewardesses are probably all under 19 and were picked with some additional beauty criteria (?). The flight seemed quite short because... we simply were too tired. A woman, who sat near me couldn't open her nut-candy-package for some 10 minutes but resisted to let me do it even when I asked for the 3rd time if she needed help. Maybe because I was not a Muslim? Strangely her husband who sat near her didn't do anything, even didn't pay attention to her struggles:) Jakarta Soekarno-Hatta airport is huuuge but every dark at night, gathering so many planes from unheard Pacific companies. Landing was soft. Even after all the procedures, when we already got outside, we could still not understand we were here, in the Southern Hemisphere for the first time. There were no foreigners in the airport but... later about that:) So, we went out and found a taxi for 150000 IDR to the Monas monument but, as we already have some experience, it looked a bit over-exaggerated and we came to Monas by local bus for 40000. +30000 for the taxi to the hostel. After all registrations we ran out to the city. Although it was already midnight, we were hungry. Brains didn't work right anymore but one thing shocked me: along the main street near our hostel there were hundreds of motorbikes parked (some every 30 meters) where on each of them sat a guy who was selling a beautiful girl standing near... and this happens in Muslim-World!:/ Unexpected and sad. We barely found a place to eat and ran straight to bed. We have 5 people in our room so they were coming back at different times and I was constantly waking up. Thanks God I still slept very well. Tutas went to shower that evening and then complained he couldn't fall asleep (well, I always said you have to shower as seldom as possible:)). Today we woke up at 8:00 and were in the city for breakfast already at 9. One old guy tried to talk to us at cafeteria, so we tried to guess how old he was. Tutas gave him 71, I gave 60 but he said he was 75. The most interesting thing was that he named the Baltic countries (well, he seem quite a bright man) "new emerging forces":). After the breakfast noodles we went to Monas but only walked around the museum - we didn't get to the 132 m top because there was a queue of some 500 people waiting for that:) Then we went to Gambir station and bought train tickets to Yogyakarta for the next day. And after that we visited the biggest Mosque Istiglal in SEA (on Fridays 20000 people pray there, women on the left, men on the right side, with all of their face to Mecca). We got a guide and long robes there, and had to sign in the quest book where Tutas spotted a Lithuanian, named Ieva Panavaite, who works as administrator in Lithuania, signature in the book. It means that we are not the only Lithuanians here. Ieva, if you hear us, please call back! After the mosque we visited a wonderful "Museum Nasional" which left a big impression on me, especially Nussa Tenegara, Flores and Papua sites and their art. No wonder because Indonesia has tenths of different ethnic groups that are different like Earth and Heaven! We didn't want to pay these nasty taxi drivers and took a local mini-bus to old colonial Fatahillah square and Sunda Kelapa harbour with many huuuge old wooden ships. The evening was spent in Jaksa and H.A. Salim streets that have to be filled with tourists but... there are almost none in the city. We saw maybe some 10 during the whole day. What the hell, where are you tourists?! Unbelievable... So, finally first impressions - lovely friendly people and big poverty underneath shinning skyscrapers (I don't remember I saw such poverty anywhere else in SEA, Laos and Vietnam included). Probably no wonder if you know that Indonesia has to feed more than 250 million mouths. And all of them want to come here, to the Metro, to have at least a bigger chance for the better life. Even cats are so tired, slim and hungry here (Marlis, just think how lucky you are!). And so hot... the shadow is less than 20 cm during during the noon-time. And no beer here... only in two above mentioned streets. So that is it from the lobby of our hostel. Greetings to you all. And all is well on our side here!

Jūsų | Yours Saulius

 

LT. Aa-a, tikrai sunku patikėti, kad kelionė prasideda jau tik už kelių dienų, kad visi pasiruošimai jau baigti. Ir tas puikus laukimo jausmas – tikriausiai nieko nuostabesnio už jį nėra. Daiktų dar nesusikroviau, bet tai nebus sunku, nes mūsų kuprinės neturi sverti daugiau nei 7 kg (tiek leidžiama įsinešti į lėktuvo saloną). Daiktų tikrai neimsime daug. Jei ko labai reikės, nusipirksime ten. Šįryt žvilgterėjau į orų prognozę – Jakarta mus pasitiks saule ir 33 laipsnių karščiu, tad iš pradžių bus nelengva, bet vasara mums tęsis ilgiau nei visiems likusiems Lietuvoje, o sugrįžus galime sulaukti ir pirmojo sniego dar būdami su trumpomis kelnėmis:) Taigi tokia trumpa žinutė. Tik tam, kad žinotumėte, jog viskas vyksta taip, kaip suplanuota, ir kad kita žinutė bus jau iš „ten". Laikykite už mus kumščius... iki,

EN. Aa-a, so hard to believe the journey starts just in a few days and that all arrangements are already over. And that wonderful feeling of waiting – probably there’s nothing more exciting than to wait. Well, my stuff isn’t packed yet but it will not be difficult because our bags if we want to carry them on-board can’t weight more than 7 kg. So, the item-list is quite short and if there’ll be something that we really need, we can buy it there. Today in the morning I had a look at the weather forecast. Jakarta will meet us with the sun and 33°C so it might be not so easy in the beginning for two guys from the northern country but at least our summer will be longer than for the others who stay home. We might even get some snow when back in LT but still wearing shorts:) So, a short message just to tell you all that everything is as planned and that the next message will come already from "there". Hold your fists for us. See you here later,

Saulius

 

LT. Sveiki! Nepaprastai džiaugdamasis (kaip visuomet:) noriu pranešti, kad su Tautvydu vėl keliam sparnus ir čia pradedu naują blogą. Šįkart mūsų tikslas – Indonezija ir Filipinai. Iškeliausime rugsėjo 23 d. ir kelionei skirsime net 45 dienas. Maršrutas nusidrieks per visą Java, Sulawesi, Borneo salynus ir Filipinų salas. Tiesa, negerai būtų nepaminėti, kad kelias dienas teks praleisti ir Borneo Malaizijos dalyje pieš atvykstant į Filipinus, o paskutinę kelionės dieną – Singapūre, kuriame buvome 2007 metais, nors man atrodo, kad buvome ten vakar.

 Planuoti šią kelionę yra sunku dėl keleto priežasčių: ji ilga (bet ne per ilga tokiam maršrutui), vietų, kurias galima aplankyti, sąrašas vos ne begalinis, pakankamai informacijos galima rasti tik apie susisiekimą Jawa ir Filipinų salose, o Sulawesi ir Borneo šiaurės rytuose, Indonezijos dalyje Kalimantan-Timur, tikrai teks nemažai improvizuoti. Beje, iš patirties žinau, kad visada, sėdint namie prie kompiuterio, viskas atrodo blogiau, nei yra iš tikrųjų, ypatingai kai dar prisiskaitai vakariečių atsiliepimų:) Kelionės grafiką ir maršrutą jau esam sudarę, tačiau iki detalaus „to do and see" dar oooi kaip toli. Šiuo metu esu kažkur naktiniame autobuse iš Ujung Padang‘o į Tana Toraja:) Beje, sudariau maršrutą, o iki šiol graužia sąžinę, kad šioje kelionėje pažeidžiu vieną iš pagrindinių savo principų „neskrisk, o keliauk žeme ir vandeniu", nes tik taip daugiausia pamatai, nes sienos kirtimas „pėsčiomis" neatneša tiek daug sumaišties viduje. Ne paslaptis, kad Pietryčių Azijos besiribojančių šalių, kurios visos priklauso ASEAN ir jų piliečiai šiose šalyse gali judėti laisvai (beveik:), pasienio regionai yra gan panašūs, ir, tarkime, jei nebūtų sienos, palikę Laosą tikrai nesuprastumėte, kad esate Kambodžoje. Būtent todėl keliaudamas „žeme" tik po truputį įsilieji į kitą šalį, o skrydžiai tą „sklandumą" visiškai panaikina. Na, juk maršrutas, pvz., Papua Naujoji Gvinėja-Latvija, būtų mažų mažiausiai keistas, ar ne?:) Bet su lėktuvais jis laisvai galimas... Vienu žodžiu, šioje kelionėje taip neišeina ir čia neišeina laikytis mano principų:) Pateiksiu pavyzdį, kodėl: Pelni laivai tarp didžiųjų Indonezijos salynų plaukioja kas... apytiksliai dvi savaites:) O ir plaukia labai įdomiai. Tarkime, jei norite nusigauti iš Palu (Sulawesi) į Balikpapan (Borneo), kuriuos skiria Makassar‘o sąsiauris ir 350 km, turėsite nuplaukti >1000 km, nes laivas plauks į pietus iki Makassar‘o išilgai visos Sulawesi pakrantės, aptarnaudamas visus uostus, kirs sąsiaurį ir grįš į šiaurę išilgai Borneo pakrantės. Žinoma, numatyti vieną tokią kelionę galima, tačiau kai reikia 3, kurioms laivuose sugaištum 5-6 paras? Tutas gana greit rado sprendimą: skristi. Na ką gi, skrisime... :) Ir hostelius rezervuosimės tik Java „blogiausiam" scenarijui, kitaip sakant, protingas ekspromtas šįkart valdys:)

Iškart atsiprašau, kad neįkeliu kelionės maršruto Google-Maps, kaip tai darydavau seniau. Pasirodo, kad dvidešimtadalis pasaulio ir virš 30 vietų, kurias norėsime aplankyti, yra per daug, kad sutilptų į mano puslapio langą (sudėti vietų žymekliai sudaro vaizdą, panašų į brokolį ar kalafiorą:), todėl originalų maršruto žemėlapį galite nusikrauti čia. Kaip matote, priklausomai nuo aplinkybių, per Filipinus galime keliauti vienu iš numatytų maršrutų ir tai bus nuspręsta tik būnant ten. Taigi laikykite už mus kumščius. O mes... nors rugsėjo 23 dar toli ir daug visko turi įvykti (krepšinis, savaitei sugrįš mano sesutė), dienas iki rugsėjo 23 jau skaičiuoju, vakarais iš džiaugsmo nesitveriu lovoje, o smegenys jau užuodžia Pietryčių Azijos gatvių kvapus. Įdomu kaip Tutas, ar jam irgi panašiai?:))

EN. Hi! With great joy (like always:) I announce our (Tautvydas and mine) up-coming journey and the new blog here. This time it is Indonesia and Philippines! We leave on the 23rd of September and will travel for 45 days. Our route goes through Java, Sulawesi, Borneo and Philippines islands. I still have to mention that we will stay for a few days in Malaysian part of Borneo on our way to Philippines and will spend the last day of our trip in Singapore where we were in 2007 and which seems like yesterday.

There are quite a few things that make the planning of this journey difficult: it is long (but not too long for the route chosen), the list of places you can visit and enjoy is endless, there's lack of information about traveling in Sulawesi and Indonesian part of North-Eastern Borneo, that is Kalimantan-Timur region. Of course, my experience says that it is way better and easier there than when you try to find stuff on the internet, and especially when you read the reviews of Westerners:) We already have the route and rough schedule but it is still long way to go to get more detail on "to do and see". Shortly... Now I am on a night-bus somewhere between Ujung Padang and Tana Toraja:) And so, we have the route but there's that little worm inside me because I had to violate my main travel principal "don't fly, travel on land and water". This is how you see more and this is how transitions from one country to another don't bring that much confusion. It is well known that SEA countries and their people are interconnected through history and nowadays move freely (well, almost:) according to ASEAN agreements and it is quite natural that the regions along borders do not differ much. Just try to imagine no border between Laos and Cambodia. Without special knowledge you wouldn't even notice you left the country you had just been in. When you travel through „land" you acquire that country bit by bit and the transition is smooth and flights simple cut that off. The route Papua New Guinea-Latvia would simply be strange, wouldn't it?:) But planes enable that... Anyway, this journey doesn't care about my worries. I'll explain why: Pelni ships between archipelagos in Indonesia travel almost only every... two weeks:) Let's say you want to get from Palu (Sulawesi) to Balikpapan (Borneo). It is Makassar straight and 350 km between them but the ship travels South along whole coast of Sulawesi, then crosses the straight and travels North all along Borneo. Crazy... 350 km in the end turns to 1000 and two-three days on board. Sure, you can travel it once, but what if it is three times and 5-6 days without doing nothing? Tutas quickly found a solution: we'll fly. And so we will!:) And even hostel booking... we do that only for Java and „worst case" which means that a lot of things will be done impromptu:)

This time I don't have our route in Google-Maps like before. I tried to create it but seems that 1/20th of the World and 30 places that we expect to visit are too large for my web-page (place marks create an image that is more like broccoli than a map:), so you can find the original route here. As you see, we are still not sure about the route through Philippines. We'll decide on it while there. So, keep fingers crossed for us. And we... 23rd of September is still miles away and still so much has to happen (Eurobasket 2011 in Lithuania, my sister is coming for a visit) but I already started a day count-down, cannot fall asleep out of joy in the evenings and my brain has already switched to the Asian street smells. I am curious if Tutas feels the same?:))

Jūsų/Yours Saulius