Japonija | Japan

11. Nikko, Tokyo, pabaigos žodis | Nikko, Tokyo, final thoughts

Saulius , 2010-04-12
LT. Į Nikko keliavome išties ilgai, apie 8h, ir jame buvome jau per vėlai, kad aplankytume garsiąsias šventyklas, nors prie jų nueiti dar spėjome:) Blogiausia, kad Takayama bilietų pardavėjas mūsų dieną prieš tai niekaip nesuprato ir bilietus pardavė tik maršrutui Takayama->Nagoya->Tokyo->Utsunomiya->Nikko, todėl keliavome autobusu iš Širakawa-go iki Takayama ir keturiais traukiniais dar po to, nors aš iš pradžių norėjau pasiekti Nikko važiuojant į šiaurę vakarine pakrante ir pasukus į rytus. Tą vakarą pavalgę vakarienę restorane ir nusipirkę pusryčius prekybos tinklo parduotuvėje pavadinimu „Sunkus", grįžome į nuostabų viešbutuką „Narusawa Lodge" (puiki sentutė-šeimininkė, ji klauso rap'ą:) ir ėjome miegoti. Kitą dieną praleidome beveik tris valandas Nikko šventyklų komplekse: praėjome Shinkyo tiltą, apvaikščiojome Futarasan, Rinnoji ir Toshogu šventyklas, kurios yra išties nuostabios, tačiau nusprendėme, kad jos nusileidžia Kyoto grožiams. Pats Nikko – mažytis nuostabus miestelis! Po pietų išvažiavome į Tokyo ir po gerų 4h kelionės jau buvome savo „Capsule Inn Kinshichou" viešbutuke, kurio kapsulės ir pirtis su prausykla mane užbūrė (viskas veik taip pat kaip Rokyan'as Shirakawa-go), nors neužbūrė Rasos, nes tokios įstaigos išskirtinai seniau buvo pritaikytos tik vyrams, todėl moterims jos tik adaptuotos:) Viso viešbutuko interjeras primena kokius 1991 metus, viešbutį Archangelske, kuriame gyvenau, tik su didesniais patogumais. Tradiciškai tokiuose viešbučiuose apsistodavo vyrai, kurie pavėluodavo į traukinius arba šiaip norėdavo pasiilsėti, todėl kiekviename aukšte yra bent po 50 kapsulių su patogumais. Vyrų 3 aukštas turi seną pirtį su prausykla, žaidimų, poilsio, persirengimo kambarį, virtuvę ir t.t. Vakare visur buvo pilna pavėlavusių ir besiilsinčių. Jaučiausi kaip filme... tą vakarą tikrai supratau, jog esu Japonijoje ir pasinaudojau visais malonumais:) Rasai buvo sunkiau, nes ji turėjo bėgioti per lauką į dušą, buvo varstoma piktų žvilgsnių, kaip pas mane ėjo pasiimti žadintuvo ir t.t.:) Tik atvykę į Tokyo ir apsistoję dar kartą sugrįžome į Asakusa, kur pirkome saldainius ir tradiciniame restorane valgėme fantastiškus patiekalus sėdėdami ant kilimėlių ir padedami to restorano tarnautojų. Visi aplinkui žiūrėdami į mus šypsojosi. Šeimininkė mums padovanojo po japonišką virtuvinę lopetėlę, o mes jai – dešimties litų banknotą:)
Ryte, išlindę iš kapsulių, dar prieš 7 iš Kinshicho stoties išvažiavome traukiniu į Narita oro uostą, 11 valandų skridome ir mus šiek tiek kratė. Tik nusileidus Londone sužinojome apie Lenkijos tragediją Smolenske (užuojauta jiems)... Apkabinęs Rasą sėdau į užsakytą taksi ir išvažiavau į Gatwick oro uostą (56 GBP), ten sėdau į lėktuvą ir per Rygą dviem skrydžiais pasiekiau Vilnių, tokį tamsų, tylų, mielą, mažulytį. Grįždamas labai draugiškai pasišnekėjau su taksi vairuotoju ir... gal todėl, kad keliavau 25 valandas, o gal todėl, kad pusryčiauti Tokyo, o gerti naktinę arbatą Vilniuje yra išties neįprasta, jaučiausi kaip sapne: ar su manimi tai išties vyksta, ar aš tikrai tik ką, per dvi paskutines savaites, apkeliavau pusę Japonijos? Buvau pavargęs, bet buvau namuose, tad vos nepravirkau žengdamas pro duris. Juk taip su manimi ne pirmą kartą. Dievuliau, tai buvo nuostabi kelionė, Japonija yra nuostabi šalis, viskas įvyko taip kaip planuota, viskas buvo ir improvizacija – visa tai buvo nepakartojama! Įspūdžių parsivežiau tiek, kad galėčiau apie tai dar pusmetį kalbėti ir pasakoti. Labai ačiū Raselei. Ji buvo išties supratinga ir kantri, man labai gera, kad su ja keliavau. Taip pat ačiū visiems, kurie skaitė, ir tikiuosi, kad nors mažyte dalele prisidėjome prie to, kad ir jūs nors minutėlę atsikvėptumėte ir pasvajotumėte kartu. Atsiprašau, kad tekstas nėra toks rišlus – viduje verda, pasakyti noriu tiek daug, bet į lapus tai surašyti būtų labai sunku. Per mėnesį tikiuosi sutvarkyti nuotraukas ir pačias gražiausias sudėti čia. Taip pat, kaip visąlaik, bandysiu padaryti šios kelionės pristatymą. Jei bus norinčių sudalyvauti, parašykite man – kviečius visus. Iki susitikimo greitai - vasarą vėl ketinu keliauti ir apie tai greitai paskelbsiu. Taip pat čia!:)
EN. Trip to Nikko took long, around 8 hrs, and we came too late to visit temples, although still managed to get to them:) The bad thing is that a ticket-seller in Takayama station couldn't understand us that we wanted to go from Takayama to the North and then to the East to Nikko, so instead he printed us tickets for standard route: Takayama->Nagoya->Tokyo->Utsunomiya->Nikko and from Shirakawa-go we had to take a bus and four trains first to the East and only then to the North:) Anyway... That evening we had a great meal at one of Nikko's restaurants, bought breakfast in a supermarket „Sunkus" (which in LT means "heavy":) and came back to rest to our wonderful Narusawa Lodge (where an old lady-host listens to rap music:). Next day we got up quite early and spent ~3 hrs in Nikko temples: we passed by Shinkyo bridge, walked round Rinnoji, Futarasan and Toshogu Shrines. All of them were very beautiful but we decided that they were too fancy and didn't match the beauty and modesty of Kyoto temples. Nikko itself is a charming little town in the valley of mountains. After midday we headed out to Tokyo and in some 4 hrs were already there in our "Capsule Inn Kinshichou" hotel where capsules and Rokyan really amazed me. Rasa wasn't amazed because such inns are/were originally built for men and in recent years they only partially were adopted for women, so women do not get so many conveniences as men do:) The interior of the hotel reminds me year 1991, a hotel in Archangelsk where I was staying (yes, I traveled already then!:) but better accommodated, of course. Such inns are used by men who were late for the trane or simply wanted to have a rest, so every floor here has some 50 capsules with all conveniences (air-con, TV, radio, alarm clock, closing door). The 3rd floor also had a sauna and washing room with two pools (hot and cool), gambling, resting, dressing rooms and a kitchen. In the evening these facilities were full of those who were late or wanted to rest. And it felt like in real Japan, I almost felt like Japanese and used all the facilities with pleasure. Well, everything was not that good for Rasa 'cause even to a shower she had to go through some outside area and everyone had angry looks when she came to my floor to take an alarm clock:) Before resting we went to Asakusa once more, bought candies and had a fantastic dinner in a traditional restaurant. We sat on mats and the staff (elder ladies) helped us. All the people around cheered and waved at us, so the atmosphere was really fantastic. After everything the staff-boss gave us presents – little special Japanese spoons, and we gave her a 10 Lt banknote. Everyone was really happy!:)
We got very early out of our capsules and left to Narita airport by train from Kinshicho St. straight after 7 am. It took us 4 hours of procedures at the airport and 11 hrs in the air till we landed in London. After landing we got to know the Polish tragedy in Smolensk (RIP all of these great people)... I hugged Rasa goodbye, took an pre-ordered taxi (56 GBP), went to Gatwick airport and after two flights through Riga reached my dearest, dark, silent, little and sweetest Vilnius. On the way home the taxi driver was very nice and friendly and... maybe because the trip back took 25 hrs, maybe because to have breakfast in Tokyo and to drink night-tea in Vilnius is not a usual thing, I felt like in a dream: did it really happen with me, did I really traveled half of Japan in last two weaks? I was tired but was home and almost fell to tears when my flat doors opened. But... this happens to me not the first time and I know all these feelings. Just every time they're so great and overwhelming. God, that was a marvelous journey, Japan is and amazing country, everything was as planned, everything was an improvisation, everything was unbelievable! I have so many great experiences now that half a year wouldn't be enough to tell. I wanted to thank my sister Raselė. She was really understanding and patient, my heart is happy to have been traveling with her. Also many thanks to all who read and I hope that our effort to highlight the journey did bring you at least some joy and dreaming. I am sorry that my thoughts in this message jump and are not that clear but there is so much happening inside of me right now that it would be too difficult to write on paper. I hope to develop all the photos in a month or so and to upload the very best here as I did after my last journey. I'll also, like all the time, will try to present this journey. If there will be those who want to see it, just write me – everyone is invited. See you soon because soon another great adventure is waiting for me. I'll announce it here. Soon!:)
Saulius
 

10. Nuostabioji Shirakawa-go | Amazing Shirakawa-go

Saulius , 2010-04-09
LT. Taigi iš Hiroshima į Shirakawa-go keliavome ilgai, apie 8h: traukiniais (Shinkansen Hiroshima – Shin-Osaka, Shinkansen Shin-Osaka – Nagoya, vietiniu JR Nagoya – Takayama) ir autobusais (Takayama – Shirakawa-go). Nepaprastai graži kelionė iš Nagoya į Takayama, kur traukinys visad važiuoja palei kalnų upę, miškus, dar vis snieguotas kalnų viršūnes, per dešimtis tunelių, ir beveik visad kyla į kalną. Shirakawa-go – vienas iš kelių šiame rajone Pasaulinio paveldo saugomų kaimelių, kuriame vis dar gyvenama tradiciniuose namuose (žiūr. nuotraukas) ir kultyvuoja tradicinę žemdibystę. Apsistojome viename iš jų:) Tokia nakvynė kainuoja tikrai nepigiai (~100 Eur/žmog.), tačiau ji to tikrai verta! Apsistoję pasivaikščiojome po kaimelį, kuris dabar jau turi ir mažytę ligoninę, ir parduotuvę, užlipome į kalną, kad galėtume viską pamatyti iš aukščiau ir gavome nuostabią tradicinę japonišką vakarienę, mmmm, kaip buvo skanu:) Vakare Rasa šiek tiek pabūgo šalčio, tad gulėsi skaityti knygos ir miegoti ant Tatami kilimėlių, o mane šeimininkė nuvežė į kaimelio galą, kur nuėjau į tikrą japonišką Rokyan'ą, t.y. karštų versmių pirtį, kurioje prausiasi ir seni ir dideli, visi kaimo gyventojai. Toks apsilankymas kainuoja 4-5 Eur, pirtys moterims ir vyrams yra atskirtos, tad visi maudosi nuogi:) Procesas vyksta taip: įeini ir nusirengi, tada įeini į patalpą, kurioje baseinas. Šalia jo – daug mažų kėdučių ir dušiukų, kur visi apsiprausia, o tada lenda į karštą versmę. Toks pat baseiniukas yra ir lauke, taip pat viduje yra 38°C pirties kambarėlis, kuriame ne pučiamas garas, o lyja lietutis. Ir vaikštai taip iš vieno baseiniuko į kitą:) Tikrai nerealu sėdėti karštos versmės vandenyse naktį kalnuose po žvaigždėtu dangum! Namo grįžau švarus ir labai lengvas, apimtas kalnų ramybės, užmigau greitai ir miegojau kaip užmuštas. Ryte temperatūra lauke tesiekė kelis laipsnius, tačiau kambariuke miegojome šiltai, nes turėjome šildytuvą:) Dabar lekiame į Nikko (8 h kelio:), o ryt į Tokyo, nes ryt mūsų paskutinė diena čia:/ Tikiuosi, kad spėsiu šįvakar įkelti tris paskutines žinutes, kurias parašiau. Linkėjimai visiems nuo abiejų mūsų!:)
EN. So, it took us 8 hrs to get from Hiroshima to Shirakawa go by trains (Shinkansen Hiroshima – Shin-Osaka, Shinkansen Shin-Osaka – Nagoya, Local JR Nagoya – Takayama) and buses (Takayama – Shirakawa-go). A train ride Nagoya – Takayama is very wonderful 'cause you always go uphills along a green-waters mountain river through forests, mountains and tunnels. Shirakawa-go is one of the few World Heritage sites in this area where people live in traditional houses and cultivate natural traditional agriculture (look at the photos!). We stayed for a night in one of the houses and although payed ~100 Eur pp, it was really worth it! We through our packs from our shoulders and went round the village that is in a beautiful valley, then climbed a mountain to have a view of it all and got a brilliant traditional Japanese dinner which was mmm... very delicious!:) In the evening Rasa was a bit afraid to go out because of the cold and went to read a book and sleep on Tatami mats while I have decided to try out a real Japanese Rokyan – a natural hot spring sauna where all the villagers wash. It costs some 4-5 Eur to get in, baths are separate for women and men, so everybody is bathing naked. The process starts with going to a room and taking all your clothes off, then going to main Rokyan room with a nice inside hot-spring and a 38° C sauna-shower room. There is also a bath outside. You start by washing yourself sitting on a small stool and then start with Rokyans. Isn't it wonderful to sit in a hot spring with starry sky above surrounded by snowy mountains?! I came back down a tiny dark road, very clean and light, with some special calmness inside, went to sleep and slept like dead. In the morning temperature outside was only few degrees but we were lucky to have a heater in the room:) We are on our way to Nikko now (8 hr trip:) and will go to Tokyo tomorrow, 'cause tomorrow is our last day here:/ I hope I'll manage to upload all three last messages that didn't reach you because of lack of communications:) Greetings to all who read,
S&R
 

9. Mano meilė Hiroshima | My love Hiroshima

Saulius , 2010-04-09
LT. Hiroshima. Istoriją taip kaip nori parašo nugalėtojai, nugalėtojai, net ir išžudę milijonus, niekada „nevykdė genocido". Kai stovi šalia A-Bomb Dome, po sprogimo veik vienintelio klestėjusiame mieste likusio pastato, kai dangus giedras, atrodo, kad B-52 Enola-Gay čia vėl skrenda, kad esi toje akimirkoje, kai visi šio miesto laikrodžiai sustojo 1945 08 06 08:15, kad girdi žmonių šauksmus, besilydančio plieno ir stiklo garsą, kad jauti svylančių kūnų kvapą... brr... Bomba sprogo 600 m virš miesto, temperatūra net 1 km spinduliu nuo epicentro buvo 3500-4000 °C, smūginė banga nušlavė nuo žemės paviršiaus absoliučiai viską, o ko nenušlavė, išlydė karštis, akimirksniu žuvo 140000 žmonių, kiti mirė nuo baisių nudegimų ir radiacijos praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Labiausiai mane šokiravo keli dalykai, kurių nežinojau: Amerika, pusmetį prieš numesdami A-bombą, nebombardavo miestų, kurie buvo „juoduosiuose" sąrašuose (pradėta nuo 17 miestų, vėliau sąrašas siaurėjo), kad po sprogimo galėtų tiksliai ištirti, kiek efektyvus jų ginklas. Taip pat šiuo metu pasaulyje Rusija ir JAV yra pametusios kelias branduolines ir termabranduolines bombas ir... nežino, kur jos yra (atsitiktinai sudužus lėktuvams, kurie tas bombas gabeno, iki šiol nerandamos vietos, kur jos nukrito). Gal norite susirasti ir susprogdinti pasaulį?:) Dar geriau: JAV viena raketa su kovine galvute buvo paleista netyčia, gerai, kad spėjo ją neutralizuoti. Jei kas nors dar abejojate, kad mes gyvename ties susinaikinimo riba, ir kad žmogaus neapykantai bei išprotėjimui nėra galo, atvažiuokite čia. Šaltojo karo apogėjuje JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo po 40000 branduolinių galvučių. Kyla klausimas, kam tiek reikia, jei jau su 1000 gali perskelti Žemės rutulį pusiau... Yra žinoma, kad JAV branduolinio ginklo panaudojimą yra svarsčiusi Korėjos, Vietnamo, Irano-Irako, Persijos įlankos karų metu, kad net ir dabar branduolinės šalys turi punktus savo karinėse strategijose, kuriais atvejais panaudotų šiuos ginklus. Dar vienas įdomus dalykas: sutikti buvusių „sąjungininkių" valstybių atstovai vos ne visi kaip vienas tvirtina: „Į Hirošimą? Ten juk važiuoti negalima, ten juk radioaktyvu!". O gal kažkas nenori, kad jie ten važiuotų ir viską pamatytų, ir taip plauna jiems smegenėles, m?:) Japonai taip pat nebuvo „auksiniai", tačiau manau, kad to, kas įvyko, jie niekada nepamirš (supraskite kaip norite:). Dabar Hiroshima jau atsigavusi ir yra gražus gyvas miestas. Bet net ir pilis yra atstatyta, nieko nebeliko. Visai pamiršau paminėti tai, kad kiekvienas japonas čia žino Lietuvą, net ir nuėjus į mažą restoraniuką, kur dirba paprasti žmonės, žinia, kad esi iš Lietuvos, sutinkama su dideliu nusistebėjimu ir džiaugsmu. Visai kitaip nei Vakarų Europoje, kur nemažai. net baigusių universitetus, jos nežino... Važiuojam į Shirakawa-go!
EN. Hiroshima. History is written by winners the way they wanted, winners even after killing millions have never „commited to a genocide". Sad. When you stand near the A-Bomb Dome, one of the few buldings which walls were left standing after the explosion, when heavens are clear, it seems that you hear the roar of B-52 Enola-Gay, that you are in that moment when all clocks stopped at 06/08/1945 08:15, that you hear people screaming, glass and metal melting, that you still feel that smell of burning bodies. Terrible. The A-Bomb has exploded at an altitude of 600 m above the city, the blast took away everything that was standing in a radius of 2-3 km, and what was left, was melted in 3500-4000 °C temperatures. In few seconds the city and 140.000 people were gone and the history has changed for ever. Others have died in few days/weeks because of burns and radiation. There were few facts that I didn't know and that shocked me the most. America half a year ago before dropping the A-Bomb stopped bombing „target" cities (there were 17 initially, then the list was narrowed) in order to correctly evaluate the effects of A-explosion, i.e. with the explosion they have conducted many scientific experiments. The other thing is that during atomic-weapon history USSR and USA have lost (literally) few A&U bombs (planes carrying them crashed and bombs are still not found). Want to find it and blow up the whole world?:) And even better: USA has fired one rocket with the U-Bomb accidentally but have managed to neutralize it. Imagine what would have happened if it had exploded – 100% atomic war. If you still doubt that we live on self-destruction limit at any time, come here and have a look at many interesting facts. During the peak of the Cold War USSR and USA had 40000 A-U-bombs each. The question is what for when only 1000 is necessary to break the whole planet into two parts? Yes, human hatred and madness has no limits. It is a well known fact that USA was considering to use a nuclear-weapon during Korea, Vietnam, Iran-Iraq, Persian gulf wars and that nuclear-countries still have plans and strategies when and how to use the nuclear weapons. Another interesting thing is that most of people from "allies" countries say: "Where? To Hiroshima? You cannot go there, it is radioactive!". Seems that someone doesn't want them to go and see what happened, seems like real brain-washing, m?:) Japanese also were not good boys in the war but I believe they will never forget what happened here (understand it as you want:). Now Hiroshima is alive, a vibrant and beautiful city but even the castle – it is not an old one, it was completely built new. I also forgot to mention that every Japanese, even oldest and simplest ones know Lithuania very well which is sadly not the case in our old-good Europe. We're on to Shirakawa-go!
 

8. Osaka, Himeji

Saulius , 2010-04-09
LT. Ir vėl rašau iš greitojo traukinio, šįkart HIKARI Shinkansen 551 (Shin-Osaka – Hakata), kuiuo važiuojame į Hiroshima. Paliekame Osaka – miestą, kuris man nepaprastai patiko. Čia ne taip švaru kaip Tokijuje, tačiau viskas labai miela. Osaka – Japonijos pramonės gigantas, tad čia mažiau bankininkų ir vadybininkų, o daugiau inžinierių:) Mes apsistojome rajone (Imamia), kuris XX a. pradžioje, suklestėjus Japonijos pramonei, buvo nepaprastai gyvas, tačiau vėliau, ypatingai po II Pasaulinio karo, buvo apleistas. Pastatai čia išties įspūdngi. Atrakcionų parkas, televizijos bokštas, pastatai... viskas primena 1910, kai po šias gatves šlaistėsi išgėrę kostiumuotieji ir damos, apsisiautę kailiais, kai visur liejosi Sake, viskis, veikė dešimtys lošimo namų ir lėtai važinėjo dideli juodi lėti automobiliai. Romantiška. Visa tai dar gali jausti palietęs grindinį, pastatų sienas, vaikščiodamas tomis gatvėmis. Rasa pirmądien nusprendė pailsėti ir liko viešbutyje (bet ji padarė didelį darbą – išskalbė su mašina mūsų drabužius), kad išsimiegotų, nors, vargšiukė, vistiek vakare rūpinosi ir laukė manęs, o aš leidausi po Osakos gatves. Aplankiau milžinišką akvariumą su bangininiais rykliais (Osakako st.), Osaka pilį (ji nepakartojama saulei leidžiantis) ir vieną iš dviejų centrų – šiaurinį Umeda rajoną, kuriame įlipau į milžinišką arkos formos dangoraižį su atvira aikštele ant stogo 173 m aukštyje. Vaizdai... uau, pasijutau kaip filme „Lost in Translation". Neįmanoma to nusakyti. Kiekviename žingsnyje jaučiama ta milžiniška ekonominė galia, kuri mums net nesuvokiama, o miestai čia kažkuo panašūs į tuos, kuriuos mačiau filmuose „The Star Wars" arba „The 5th Element". Patikėkite, Paryžius ar Maskva, yra tik kažkokie minimalistiniai Tokyo ar Osaka atspindžiai. Likau sužavėtas Sushi restoranais, maisto ir aptarnavimo kokybe, pačios aplinkos autentiškumu. Čia šiek tiek pigiau nei Tokyo, tačiau metro bilietai brangesni. Sushi restorane rinkinukas Sashimi + alus = 30-40 Lt min. Dabar jau supratome – Japonijoje labai brangi mėsa. Už mėsos patiekalą čia mokate iškart beveik dvigubai brangiau. Antrą dieną, t.y. vakar:), nuvykome į šalia esantį Vilniaus dydžio miestą Himeji. Kelionė su Shinkansen truko tik pusvalandį, o Himeji stovi didžiausia ir geriausiai išlikusi Japonijoje viduramžių pilis. Ji nepakartojama. Ir eilės ten ne bet kokios: užtrukome apie dvi su puse valandos, kol užlipome į pilies viršų. Grįžę ir pavalgę, Himeji stotyje dar atblokavome Rasos kreditinę kortelę, kurią Tokyo užblokavo Barclays (blogas bankas:), nes ji išsiėmė pinigus... per toli:) Teko nusipirkti kortelę telefonui ir skambinti į Angliją, o tai pavyko taip pat tik gal po penkto karto, ir tai tik turizmo informacijos centre, padedant darbuotojai:) Vakare Rasa vėl anksti šoko į miegoti, o aš dar aplankiau kitą Osaka centrą – Namba su gražiuoju naktiniu rajonu Dotonbori, kuris labai panašus į Kabuki-Cho šalia Shinjuku Tokyo, labai linksmas ir gyvas; jo dvi puses skiria upė (o gal kanalas?). š tai kurį laiką dar sėdėjau Namba stotyje, kur labai gražioje promenadoje vaikinai ir merginos šoko break'ą: žiūrėjau kaip jie treniruojasi, kokius judesius atlieka, kas tai – japoniška mokykla. Taigi... palikti Osaka man išties liūdna, nes į pabaigą artėja mūsų puiki ir begalinių įspūdžių atnešusi kelionė, tačiau šiandien dar mūsų laukia Hiroshima, ryt – toli šiaurėje autentiškoji Shirakawa-Go, poryt – Nikko, o šeštadienį vėl Tokyo! Jei pagalvojote, kad Rasa jau „supasavo", tai supratote neteisingai: ji dabar sėdi šalia ir šypsosi, o vakar paprasčiausiai pasakė „Man reikia išsimiegoti ir viskas!":) Tiesa, vakar bandžiau suskaičiuoti Shinkansen greitį (kaip jį skaičiuoti važiuojant, klauskite manęs:) ir išėjo apie 260 km/h! Iki,
EN. Again on train, this time HIKARI Shinkansen 551 (Shin-Osaka – Hakata) to Hiroshima. We leave Osaka, a city that I liked so much. It is not as clean as Tokyo is but really cozy. Osaka is, as you know:), Japan's industrial power-house, so... less bankers and more engineers!:) We stayed in the district called Imamia which in the beginning of XX century, after Japanese industrial rise, became one of the most powerful entertainment districts in whole Japan but after WWII was forgotten. Some structures and buildings here are same that stood in 1910. Amusement park, TV tower, everything is still from these times when night streets were full of drunk men in suites and ladies in fur, when Sake and whiskey, gambling houses and old huge black slow cars was a daily business. Romantic! You can still feel this walking these streets. On the first day Rasa has decided to stay in a hotel (but she did a great job by using wash-machine and doing our laundry) to rest and go to sleep, although poor thing still worried and waited for me comming back, and I went down Osaka streets. I visited a huge aquarium with whale-sharks (Osakoko station), Osaka castle (it is so beautiful when the sun sets) and one of two main centers Umeda where I went up Umeda Sky Building and had a look at Osake from an open-air roof at 173 m. Pictures... wow, I felt like in a movie "Lost in translation". It is so difficult to tell the feeling. Every step here is an enormous pulse of economical power which is difficult to comprehend. Yes, cities here remind of those seen in movies "The Star Wars" or "The 5th Element". Believe me, Paris or Moscow are just some minimal reflections of what happens here. Sushi restaurants, food quality and service, authenticity of these places absolutely amazed me. And what a choice... even Amsterdam would envy. Osaka is a bit cheaper then Tokyo but metro tickets, for example, are more expensive. Sashimi set in a restaurant + a beer is 10-15 Eur min. Meat is very expensive in Japan. For a meet dish you can easily pay double the price you pay for other dishes. Next day (yesterday:) we took a Shinkansen to Himeji, a city that is about the same size as Vilnius, where the biggest and nicest Japanese middle-ages castle is standing. It took us 2:30 in a queue to get to the top of it but it was worth it! Then we ate and had some business in Himeji station: Rasa's Barclays (a bad bad bank:) card was blocked in Tokyo because she forgot to notify the bank that she was leaving:) So we bought an international telephone card and called to England which we managed from fifth time only with the help of an worker in a tourism-office:) In the evening Rasa went to bed earlier again and I went to another Osaka center – Namba with beautiful night district Dotonbori. It is quite similar to Kabuki-Cho near Shinjuku in Tokyo but very cheerful and divided by a river. Before that I sat on the ground for a long time in Namba station where b-boys and b-girls have occupied one lower floor. Had a look at Japanese dancing school and liked it (this is not the first time I see it). So... I liked Osaka very much and am a bit sad that our amazing journey is coming to an end but still Hiroshima, old Shirakawa-Go and Nikko are waiting for us. If you thought that Rasa became too weak or so, you are mistaken: she is sitting near now and smiling. Just yesterday and the day before tomorrow she firmly said „I have to sleep and that is it!":) Ah, yesterday I tried to measure the Shinkansen speed (how to do it while sitting on train? Ask me!) and I got some 260 km/h. Might be true! See ya,
Jūsų | Yours Saulius:)
 

7. Senoji sostinė | The old capital

Saulius , 2010-04-05
LT. Sveiki! Taigi Kyoto... yra tos vietos pasaulyje, apie kurias labai sunku ką nors papasakoti, nes... jas paprasčiausiai reikia pamatyti. O Kyoto... tai nepaprastas istorija, paslaptingumu ir grakštumu persipynęs miestas. Jį pamilti galima labai greitai - jau pirmi vaizdai tave užburia. Tad pasižiūrėkime nuotraukų!:)
EN. Hi! So, Kyoto... there are places in the world that are too hard to describe or tell because... you just have to see them. Kyoto is an unbelievible combination of history, secrecy and grace. You can fall in love with it at the first sight. Let's have a look at photos!:)
 

6. Fuji ir penki ežerai | Fuji and five lakes

Saulius , 2010-04-03
LT. Sveiki! Rašau iš greitojo traukinio KODAMA Shinkansen 645 (Tokyo – Shin-Osaka), kuiruo važiuojame iš Mishima stoties į Kyoto (į Mishima per 2 h atvažiavome autobusu iš Kawaguchiko). Tik kai pastovi stotyje ir pamatai šalia prašvilpiantį tokį traukinį, supranti, kodėl juos vadina „Bullet trains" - tai trunka tik kelias sekundes ir garsai būna tikrai gąsdinantys. Traukinyje, kaip ir lėktuve, spaudžia ausis, ypatingai tuneliuose. Taigi... vakar anksti ryte Tokyo iš Asakusabashi stoties JR traukiniu išvykome į Shinjuku stotį, kurioje nusipirkome bilietus (1700 Yen) ir autobusu per 110 minučių atvykome į Kawaguchiko. Noriu pastebėti, jog čia viskas vyksta labai tiksliai, t.y., jei traukinys ar autobusas išvyksta arba atvyksta 11:37, tai yra taip ir jokiu būdu ne kitaip:) Lauke lynojo, o Fuji kalnas nuo pat papėdės buvo aptrauktas storais debesimis. Iš hostelio, kuris buvo vienas iš nuostabiausių hostelių, ("K's house") kuriame esu buvęs, mūsų atvažiavo pasiimti automobiliu. Kai apsistojome, negaišdami išsinuomojome dviračius (gan brangu: 150 Yen/h) ir išvažiavome aplink Kawaguchiko ežerą. Pirmiausia aplankėme seną Sengen šventyklą, kuri buvo nepaprastai graži, nes nerestauruota. Pats ežeras nepaprastai gražus, vanduo permatomas, šviesiai mėlynai-žalias:), jį savo moderniais kateriais raižo japonai, valtyse pilna žvejų. Kawaguchiko – kurortinis miestelis, todėl pakrantėse daug daug namukų, kuriuos galima išsinuomoti, visur gražūs šaligatviai ir dviračių takeliai. Prieš išvažiuojant dar lijo, po to lynojo, tačiau privažiavus ežero vakarinę pusę, lyti nustojo, o kai atvažiavome į šiaurinę pusę, supratome, kad mums labai pasisekė. Virš Fuji susikaupę ir jį slėpę debesys pradėjos sklaidytis ir dar po valandos jis išniro prieš mus visa savo didybe, grakštumu ir sniego kepure. Labai suku nusakyti tą jausmą, kai tu važiuoji dviračiu, o priešais – trijų kilometrų aukščio beveik idealios formos ugnikalnis (pats Kawaguchiko yra 880 m aukštyje), kuris kyla iki pat dangaus ir uždengia pusę tavo matomo horizonto. Jis toks didingas ir stiprus, o tu toks mažytis... Po dviejų valandų viskas pasibaigė – šventasis kalnas vėl, davęs mums pasidžiaugti, apsisiautė lietaus ir sniegų debesų rūbais. Mes buvome labai laimingi ir dėkingi jam! Prieš grįždami į hostelį dar aplankėme labai gražų papuošalų ir kimono muziejų, kuriame sukabinti kimono su raštais vaizduoja nenutrūkstamą piešinį „vasara" ir „žiema" - atrodo išties dangiškai. Pavasaris ir ruduo dar nepadaryti. Vieną tokį kimono siuva visus metus. Kolekcija buvo pradėta 1962 m. Likom sužavėti:) Muziejaus pastatas ir jį supantis akmenų, upelių ir bambukų sodas, ramybė, taip pat užburia. Vakare pavalgėme (parduotuvėje prisipirkome skanių sushi ir sashimi) ir anksti nuėjome miegoti. Taip padarė ir visi kiti, su kuriais susipažinome (būrys klegančių singapūriečių ir italų-vokiečių pora). Ryte buvo giedra ir eidami į stotį dar kartą grožėjomės ryto tyla ir Fuji horizonte. Labai laukiu Kyoto. Jis bus greitai: jau už 50 minučių! Viskas puiku, esame sveiki ir patenkinti, orai šyla. Visus su Šv. Velykom, sakurų nuotraukų įdėsiu vėliau:) Iki,
EN. Hi! I write from super-express KODAMA Shinkansen 645 (Tokyo – Shin-Osaka line). We hopped on at Mishima Station and will get off in Kyoto (we came to Mishima by bus from Kawaguchiko right this morning). Yes, only then when you stand on the platform and see such a train passing by, you understand why they call them „Bullet trains" - this lasts just few seconds and with horrible sounds ripping the air. In the train you feel like in a plane because of ear-pressure. So... yesterday early in the morning we took an JR train from Tokyo Asakusabashi St. and reached Shinjuku St. in half an hour. Then we bought bus tickets to Kawaguchiko and in 110 minutes were there. I want to notice that Japanese are 100% punctual: if train/bus comes/leaves at 11:37 than it is that minute and certainly no other. When we came to Kawaguchiko, it was raining and no sign of Mt. Fuji was seen. A worker from one of the most brilliant hostels that I have ever been to came to the train station and took us to the hostel by car. We didn't waste time, took bikes (150 Yen/h – quite an expensive stuff) and went around the lake. First of all we reached the Sengen Shrine. It was really gorgeous (it was not renovated) and there were no people. The lake is also very nice: waters transparent, light blue-green color. Japanese fish there, there are hundreds of modern small boats on shores, as well as in waters. Kawaguchiko ir a resort town so all the shores are accommodated with little houses for rent, sidewalks for pedestrians and bicycles are neat and nice. When we started our trip it was still raining but when we came to the western side of the lake rain stopped and when we reached the north we were stunned by Mt. Fuji suddenly emerging from clouds. After one hour or so it was standing in front of us with all its beauty and greatness, still with huge snow-hat. It is quite difficult to describe our feelings: you are on a bicycle and there's a three-kilometer ideal form giant volcano (Kawaguchiko is at 880 m) that covers half of your visible horizon. The Mountain is so huge and great, and you are so little... After two hours everything was over. The sacred mountain suddenly covered itself into robes of snow and rain clouds but we did see every bit of its greatness and were thankful to it for that! Before coming back we visited one very nice jewelry and kimono museum where displayed kimonos with pictures on them showed a lasting theme (one picture out of many kimonos) "summer and winter in Fuji region". Kimonos look really heavenly. Spring and autumn were not ready yet. To make one kimono lasts for one year and the collection was started in 1962. We left really stunned. The museum building and surrounding garden with little lakes, waterfalls, stones and bamboos really tells you: you're in Japan!:) We have spent the evening in the hostel eating sashimi and sushi and went very early to bed (a group of always-talking Singaporeans and an Italian-German couple did the same). Morning was sunny and on our walk to Kawaguchiko station we once again could enjoy silence and Mt. Fuji on the horizon. I am waiting for Kyoto. It will come soon: after 50 minutes!:) All is well, we're happy and healthy, weathers are getting warmer. Happy Easter and photos with sakuras will come later! Bye,
Saulius
 

5. Tokyo&Kamakura

Saulius , 2010-04-01
LT. Taigi Tokyo (čia dar vis neradome nė vienos šiukšlės, netikite – rimtai!). Kai būni tokiame mieste, net jei jame ir praleistumei mėnesį, visad lydi šioks toks netikrumo ir nepasitenkinimo jausmas: šitiek bėgai, visur buvai, bet ar pakankamai pamatei, ar pamatei tai, ką pamatyti reikia? Šiame mieste viename rajone (mes gyvename Asakusabashi) yra kelis kartus daugiau, nei visame Vilniuje, o tokių rajonų yra  daug, tad... Tikiuosi, jog mane suprantate? Vakar su Rasa išėjome ne taip ir anksti, tačiau spėjome apeiti visą Asakusa – senąjį Tokyo, su nuostabia 1300 metų senumo, viena iš svarbiausių Tokyo mieste, Sensoji šventykla, kurioje už 100 (3 Lt) Yen'ų „nusipirkau" burtus: ištraukiau iš dėžutės lazdelę, ant kurios japoniškas užrašas, tada susiradau tokį užrašą ant vieno iš daugelio stalčiukų ir jame radau savo artimiausios ateities prognozę-lapelį. Nieko gero man jis nežadėjo: „Bad luck", t.y. viskas mano gyvenime sugrius ir t.t. Rasa sakė, kad man tai negalioja, nes aš ne budistas, o aplinkui vaikščiojo tiek pat daug linksmų ir nuliūdusių japonų. Va ir nusipirk, žmogau, pranašystę:) Asakusa nepaprastai graži – senovės japonų restorainai ir gatvės. Ten sugrįšime, kai vėl atvažiuosime į Tokyo (Rasa linksi galva:). Tada nulėkėme į Ginza- vieną iš moderniausių finansų ir elektronikos koorporacijų rajonų, aplankėme „SONY Building", kuriame demonstruojama naujausia SONY produkcija: labiausiai man patiko fotoaparatas, kuris „gaudo" mano veidą ir nufotografuoja kai nusišypsau. Ir viskas automatiškai!:) Dangoraižių ten nepaprastai daug (kaip ir visur). Iškart po to nuvažiavome ir įlipome į televizijos bokštą. Tai nebuvo labai aukštai, (150 m), bet Tokyo... „Vaivorykštės tiltas" („Rainbow Bridge"), dešimtys šventyklų, dangoraižių rajonai ir Fuji kalno siluetas horizonte – vaizdas, kurį tikrai vertėjo pamatyti. Po to aplankėme Roppongi, kurį apvaikščiojome ir pavalgėme. Mūsų vakaras buvo vainikuotas Harajuku (vienas iš moderniausių Tokyo rajonų) ir Shinjuku Kabuki-Cho. Pirmasis rajonas ypatingai žymus miniomis multiplikacinių filmų herojais persirengusių jaunų žmonių ir tūkstančiais parduotuvių jaunimui (Rasai labiausiai patiko), o antrasis - „raudonųjų žibintų" kvartalas, kuriame tikriausiai yra daugiau šviečiančių reklamų nei visoje Europoje ir kurį galėčiau pavadinti XXII a. miestu, nes... tai paprasčiausiai per daug įspūdinga, kad galėtumei patikėti. Šįryt (per melagių dieną, bet mes nemeluojame:) aplankėme garsųjį Tsukiji (šalia Shimbashi) žuvų turgų, kuris nėra toks jau didelis (na, kaip mūsų Akropolis su Ermitažu:), valgėme fantastišką „Sushi&Sashimi" pusrytį šalia, o vėliau išvažiavome į Kamakurą pro Kawasaki ir Yokohama, kurioje pirmą kartą gyvenimą paliečiau Ramųjį vandenyną... Kamakura – mažutis miestelis, kuris man primena Šveicariją prie jūros (nors Šveicarija yra ne prie jūros ir Šveicarijoje aš niekada nebuvau:)), su dešimtimis šventyklų (aplankėme Hasedera ir keletą mažučių), antra pagal dydį Budos statula Japonijoje (Daibutsu, Amida Buddha), banglentininkais ir daugybe nuostabių gatvelių, kuriose net šiukšlių mašinytė pravažiuodama ir rinkdama šiukšles groja... klasikinę muziką! Dabar jau mes hostelyje – nusprendėme išsimiegoti ir susiruošti susitikimui ryt su Fuji kalnu Kawaguchiko! Iki! Labiausiai mums patiko mūsų žodžius kartojanti papūga (video:)
EN. So, Tokyo (We still didn't find any litter here – no joke!). When one is in such a city, a feeling of uncertainty never leaves you even if you would spend here a month: you have run days and days long but... have you seen everything or at least the best of it? One district of this city has many times more to offer than whole Vilnius could and there is maybe one hundred of these districts... Do you get me?:) Yesterday we walked out of the hostel but we managed to go round Asakusa – ancient Tokyo with beautiful 1300 years old temple Sensoji where I "bought a wish": you pay 100 Yen (<1 Eur), take out a wooden stick out of the box with a text on it and then wind a drawer with the same text, where you find a paper with your fortune. It said "Bad luck" for me, i.e. all my life would be ruined and so on. Rasa said this shouldn't matter to me because I am not a Buddhist but there were a lot of happy and half-sad Japanese around. God... and this is how you buy your fortune and your mood. Pay money and get sad:) Asakusa ir really beautiful with its old restaurants and narrow streets. We'll come back there when we're in Tokyo again (Rasa nods:) After that we went to Ginza, a modern financial and electronics district, visited SONY building where the newest SONY production is displayed. I liked photo camera which follows your face and takes a photo of you when you smile the best. And all of this automatic!:) Skyscrapers everywhere (like everywhere here:). Then we went to the Tokyo TV Tower which is kind a copy of Eifel Tower:) Tokyo Rainbow Bridge, Pacific Ocean, tens of temples, skyscraper districts and silhouette of Mt Fuji in the horizon – a must see image:) Then we went to Roppongi to walk around and to eat. Evening was highlighted by Harajuku and Shinjuku-Kabuki-Cho. The former is the district where most excentric youth gathers (all these doll-robes and stuff), the latter is the red light district which I'd call the city of the XXII century because it is simply too difficult to tell what we saw there (I'd prefer to compare it to some district from "Star wars" movie:). Today in the morning we visited Tsujiki fish market (a "simple" two-stadium large fish market:), ate wonderful Sushi and Sashimi breakfast (always with Sake:) and after that went to Kamakura. I'd call Kamakura a Switzerland by the sea (although I have never been to Switzerland and Switzerland doesn't have sea:) with tens of temples (we have visited Hasedera and few little ones), second biggest Buddha statue in Japan (Daibutsu, Amida Buddha), wave-surfers in the sea and hundreds of brilliant small streets where even a car gathering litter plays classical music! Now we're in a hostel, tryin' to relax before a visit to Mt Fuji and Kawaguchiko tomorrow. See ya! Btw, we liked an ellectronic parrot that repeats all our words very much!:)
 

4. Didysis Tokyo | Mighty Tokyo

Saulius , 2010-03-30
LT. Taigi po 11 valandų skrydžio 09:15 vietos laiku (arba 02:15 Lietuvos laiku) mes nusileidome Tokyo Narita oro uoste. London'e kilome lengvai, čia leidomės – irgi. Skridome per Rygą, visą Rusijos šiaurę (todėl lauke temperatūra 11 km aukštyje pasiekė net -63º C, o priešpriešinis vėjas – 160 km/h), galiausiai – Vladivostok'ą ir pasiekėme Japonijos krantus. Skrydis neprailgo, nes kiekvienas turėjome savo televizorių, filmus, dainų rinkinius ir pan., o ir pats A340-600 yra gan įspūdingas lėktuvas, todėl vaikščiojome ir šiek tiek apsidairyti (į tualetą:). Pasienis buvo visai ne problema, nors ir nuskenavo mūsų pasus bei abiejų smaližių pirštų antspaudus. Tada per pusvalanduką išsikeitėm Japonijos geležinkelių bilietus, šiek tiek pinigų ir per pusantros valandos atvykome į Bakurocho stotį, esančią netoli nuo garsiųjų Akihabara ir Tokyo stočių, iš kurios kelią į mūsų hostelį mums padėjo surasti pats pasisiūlęs nežinomas pagalbininkas, išsitraukęs savo iPhone'ą ir suradęs žemėlapyje adresą:) Tiesa, mūsų telefonai čia neveikia (kaip ir P. Korėjoj), nes Japonijoje mobiliems ryšiams naudojamos kitos dažnių juostos (rodos, kaip ir JAV), todėl telefonai šįkart tarnaus tik kaip žadintuvai:) Šiuo metu Tokyo vėsoka, nes pučia žvarbus šiaurės vėjas, nors ir dangumi kiaurą dieną raičiojasi saulė. Labai gražu: žolė dar pernykštė ir nubalusi, o sakuros jau žydi. Laukuose žaliuoja tik bambukų giraitės.
Tokyo... jis milžiniškas. Bet koks švarus – net akį rėžia!:) Neesu matęs tokio švaraus didmiesčio. Nepatikėsite – nė vienos šiukšlės visame Tokyo mieste, nors čia nėra ir šiukšlių dėžių! Bet kuris miestas, kuriame iki šiol esu buvęs, net ir Vakarų Europos, nė iš tolo neprilygsta švara šiam. Apsistojome hostelyje įdomiu pavadinimu „Khaosan Tokyo Ninja Hostel":) ir gyvename vadinamosiose kapsulėse. Patikėkite, tai nuostabu! Dabar sėdžiu ir rašau visiškoje tyloje, užsidegęs puikią lempą, lyg savo mažame butuke:) Mūsų kambaryje yra 16 kapsulių, du tualetai ir trys dušai. O kokie tualetai... sėdynės šildomos, rankas nusiplauni kriauklytėje virš bakelio (taip taupomas vanduo), o ant rankenos dešinėje yra daugybė mygtukų, kurie skirti... na, jūs patys suprantate (įdedu nuotrauką), tačiau jų čia daugiau nei bet kuriame vidutinės klasės automobilyje:)> Šiandien jau spėjome aplankyti Shinjuku stotį ir rajoną, nukeliauti prie Shinjuku Gyoen parko ir Meiji šventyklos (į ją mūsų neįleido, nes buvo pasibaigęs darbo laikas:), taip pat apvaikščiojome Shibuya rajoną. O kokios stotys yra Shibuya, Shinjuku ir Tokyo... Ten ženklai rodo ne „eikite į kairę", o „už 300 m eikite į kairę" - tai ištisi 3-4 aukštų miestai po žeme, kuriuos kasdien pereina milijonai (vien Shinjuku – 3,6 mln.). Apie 7 valandą vakare miestas, kuris buvo gan tylus perdien, tarsi atgyja, gatvėse pasidaro nebeįmanoma praeiti, žmonės gatvėje demonstruoja visas įmanomas pasaulyje aprangos madas ir stilius, gatves sutemus užlieja tūkstančiai reklamų, nuo kurių šviesu kaip dieną... Sako, kad šiame mieste galite rasti viską, kas sukurta šiame pasaulyje. Patikėkite, taip ir yra. Čia brangu: už Shinjuku skersgatvyje suvalgytus pietus su Rasa sumokėjome po 60 Lt, tačiau kitur galima pavalgyti ir kur kas pigiau, pvz., už 20-30 Lt. Esu laimingas, tačiau dar daug ko nesuprantu. Tikriausiai todėl, kad labai noriu miego, todėl dedu kompiuterį į šoną ir sakau visiems „labanaktis". Rasa jau senokai miega virš manęs:) Viskas puiku!
EN. So, after 11 hrs of flight we landed at 09:15 local time (or 02:15 LT time) at Tokyo Narita International Airport. Take-off in London was easy, so was the landing at Narita. We flew over Riga, whole Northern Russia (at the height of 11kms temperature reached <-63º C, and front winds – 160 km/h), finally over Vladivostok, and we could already see Japanese shores. Flight didn't seem that long because the plane is equipped with all the usual stuff like personal multimedia set where you can watch movies, listen to music and blah blah but the machine A340-600 is itself a masterpiece so we were constantly going out to have a look what other passengers were up to (ok, we were going to the toilet:). Crossing the border wasn't a problem (they scanned our passports and fingerprints). It took some half an hour for us to exchange our Japan Railway Pass Orders into Railway Passes and some EUR into YEN, and after another one and a half hr we were already in Bakurocho Station (not far away from famous Akihabara&Tokyo stations). One person whom we don't know came up to us and helped to find our hostel with his iPhone-GPS-Googlemaps (thank you). Btw, our phones are a simple ballast here (Japan uses different bandwidths, same as in Korea or USA) so we'll use them just as alarm clocks in the future. At the time the weather is quite chilly here because Tokyo is torn apart by Northern winds, although it is 100% sunny. It is very beautiful: dry last year's grass is brown-pale and Sakura trees are already blooming. The greenery that you can find now is just bamboo-forests.
Tokyo... it is huge. But such a tidy city! I have never seen such a clean city in my entire life – even Western European cities would have to envy this: whole Tokyo doesn't have any litter on the streets. We are staying in the hostel with the funny name "Khaosan Tokyo Ninja Hostel" and live in so called "capsules". Believe me, it is a thing to experience! For example, now I sit and write in total calmness under a wonderful lamp in my 2x1x1 m room! So we have 16 of those capsules in our room, as well as three showers and 2 toilets. And toilets... seats are heated, tap to wash your hands runs water over the water tank which is used to store water for flushing the toilet. On the right side of the seat you will find a lot of buttons. You can use them for... well, you understand yourself. There are sometimes more buttons there than in a mid-class personal vehicle:)> Today we managed to visit and run around Shinjuku Station, run along Shinjuku Gyoen park and Meiji temple (we didn't visit it because it was closed already:), Shibuya Station and it's district. Every district here is bound to the Station which ones, like Tokyo, Shibuya and Shinjuku are 3-4 story cities underground. You find there signs not something like "to line No. 2 turn left" but signs "after 300 m turn left to go another 200 m and to go 3 stories down to reach your line". Damn! Even Shibuya alone carries more than 3 mln passengers daily! Around at 7 pm streets that were empty during the day suddenly become so alive: seems that all the Tokyo citizens go out demonstrating all possible fashion, manners and clothing in the world, eating all possible foods and drinking all possible drinks, streets at dusk a lit with thousands of commercials that make you feel there like during the day. People say that you can find anything that exists in the world in this city and believe me, it might be true! Everything is very expensive here: we paid ~20 Eur each for a simplest dinner in Shinjuku. Thanks god that you can find some things cheaper during lunch/dinner hours when you ask for that. Then you might pay as little as 10-15 Eur for one meal:) I am very happy to be here, although, too tired to understand so many things. So this is why I have to wish you all goodnight for now. Rasa is already long asleep there over my head:) All is fantastic!
 

3. Kelyje | On the way

Saulius , 2010-03-28
LT. Mes skrendame! Rašau lėktuve Vilnius-Londonas. Taip, tikrai daug mano gyvenime įvyko per paskutinius du mėnesius: buvau Bratislavoje, Londone ir Amsterdame, dalyvavau dviejuose breakin' renginiuose ir jiems ruošiausi, pagaminau ir surinkau vėjo jėgainę, kurią bandysiu vėliau pavasarį, atšventėm tėvelio 60-imtmetį... Ir štai aš vėl kelyje. Šįryt pusryčius valgiau Vilniuje, rytoj – Londone, o antradienį – Tokijuje. Argi tai ne nuostabu? Tikriausiai per daug nuostabu, kad galėčiau pats patikėti, tačiau tai vykta ir todėl esu nepaprastai laimingas:) Ir dar Rasa šalia. Tikrai galiu pažadėti, kad po šios kelionės atvešim daug gražių nuotraukų, kad fotoaparatams tikrai neleisime ilsėtis, kad valgysime daug ir skanų maistą, kad kasdien atsiras dar bent vienas japonas, kuris sužinos labai daug įdomių dalykų apie Lietuvą. Būsime mažučiais savo šalies ambasadoriais didelėje šalyje, kurioje mažais labai domisi, palaiko ir džiaugiasi. Jei Japonija išties tokia šalis, apie kokią visi rašo ir pasakoja, mūsų laukia nuostabios dvi pažinimo ir nuostabos savaitės! Iki susitikimo Tekančios Saulės šalyje ir linkėjimai visiems, kurie skaito. Viskas nuostabu!:)
EN. Off we go! I am writing on a flight Vilnius-London. Yes, so many things happened in my life during past two months: I visited Bratislava, London and Amsterdam, took part in two breakin' events and gave my best to prepare for them, manufactured (literally) and assembled my first real wind-turbine which I will start testing later this spring, celebrated my father's 60 years aniversary... And so I am again on my way. Today in the morning I ate breakfast in Vilnius, tomorrow I'll do this in London, and on Tuesday – in Tokyo. Isn't this amazing? Probably too amazing to believe myself but it happens and I am very happy:) And in this journey Rasa sits near me which is absolutely great! What can I promise during this journey? Well, for sure we'll get wonderful photos, eat a lot of tasty food and tell many interesting things to all of those whom we meet about Lithuania. We'll be little ambassadors in a huge country where people adore, support and feel happy with little ones and little things. If Japan is really a country of which I read and heard, two weeks of great experience wait for us. See you in the Country of the Rising Sun and warmest greetings to all those who read! All is well!:)
Saulius :)

2. Maršrutas | The route

Saulius , 2010-03-03
LT. Sveiki! Pagaliau galiu pateikti mūsų būsimojo maršruto žamėlapį ir vietas, kurias aplankysime. Jį galite pasižiūrėti čia. Taigi 2010 m. kovo 30 d. po 13 valandų skrydžio iš London'o Heathrow nusileisime Tokyo Narita oro uoste ir pirmas dvi dienas skirsime šiam milžiniškam miestui. Trečią dieną vyksime į vieną iš X-XII a. politinių ir religinių Tekančios Saulės šalies centrų - Kamakura. Vėliau, pradedant ketvirta diena, mūsų maršrutas nusitęs per Kawaguchiko - gražaus miestelio šalia Kawaguchi ežero prie Fuji ugnikalnio, senąją nuostabiąją sostinę Kyoto, Kansai regiono ekonomikos milžiną Osaka ir baisius išbandymus iškentusią, kažkada vienu iš stipriausių pramoninių miestų buvusią, Hiroshimą. Galiausiai kirsime pusę Honshu ir nuvyksime į Shirakawa-go pasigrožėti tradiciniais japonų kaimais bei aplankysime Shinto budizmo centrą Nikko. Tad toks tas planas, o kaip bus iš tikrųjų dar pažiūrėsime - pasitaikius progai improvizuoti tiesiog būtina! Apsispręsti kur keliauti nebuvo lengva (kaip ir visada:), nes laiko neturime daug, o ir Japonija yra šalis, kurios kiekviename miestelyje ar vietovėje galima rasti beveik viską: meno ir mokslo muziejus, tradicinius ir kitų kraštų restoranus, parkus, sodus, teatrus, šimtus turgelių, parduotuvių ir dar daug daug! Tai bus nuostabi kelionė ir jau dabar, svajodamas apie visa tai ir kasvakar ruošdamasis, iš džiaugsmo vos kėdėje galiu nusėdėti! Aaaaaaa:) Iki susitikimo čia,
EN. Hello once again! Finally our route is confirmed (some details still must be verified) and you can see the map with all of the sites we're going to visit. See it here So, 30/03/2010 after 13 hours of flight from London (Heathrow) we should land in Tokyo Narita airport and spend two next days exploring this one of the most important cities in the world. For the third day we have foreseen a visit to Kamakura, one of ex-political and religious centers of Land of the Rising Sun during X-XII centuries. Later, starting with day four, our route will lead to Kawaguchiko, a beautiful lake-town near Mt. Fuji, then to Osaka, industrial powerhouse of Kansai region, then to graceful and imperial Kyoto, followed by still bleeding ex-industrial Hiroshima. After crossing half of Honshu island during one trip we'll end our journey in old traditional villages of Shirakawa-go and Shinto Buddhism shrine peace of Nikko. So, this is the plan and what will happen there... we'll see because improvising sometimes is much more fun! Decisions where to go were not made instantly and easily (damn, this happens all the time!:) because we don't have a lot of time and Japan is such a country where anywere and anything is possible. In every region, prefecture, city, town or even village you can find science and art museums, traditional and foreign restaurants, parks, gardens, theaters, hundreds of markets, shops and so much more! Anyway, the journey'll be wonderful (that is for sure!) and even now when searching and planning I can hardly hold my joy and stay in my seat! Aaaaaaa:) See you soon,
Saulius
P.S. Jei norite sužinoti, kaip pigiau keliauti Japonijoje, reikės klausti manęs | If you want to know how to travel cheaper in Japan, you have to ask me:)

1. Pranešimas | Announcement

Saulius , 2010-02-26
LT. Sveiki! Rašau šią žinutę norėdamas (su nepaprastu džiugesiu) pranešti, kad 2010 03 28 – 04 11 išvykstu į Japoniją, šalį, kurią daugelį metų nepaprastai norėjau pamatyti. Taip pat esu labai laimingas, kad keliausime dviese su Rasa, mano sesute (dalyvių nuotraukos apačioje:). Šiuo metu, t.y. kaip visą laiką, vakarais intensyviai užsiimame maršruto planavimu. Jį paskelbsiu šiame blog‘e tuoj pat, kai tik tiksliai žinosiu, tačiau mūsų laukia milžiniški miestai, šventyklos, kalnai, nuostabūs sodai, japoniška virtuvė, greitieji Shinkansen traukiniai ir sakurų žydėjimas! O... ar žinojote, kad Tokyo metro traukiniuose piko valandoms tam tikri vagonai yra skirti tik moterims ir vaikams? Arba kad Japonijoje nėra žiemos-vasaros laiko – jį panaikino vyriausybė 1952 m. (nors įvestas buvo tik po II Pasaulinio karo) –, nes tėveliai bijojo, kad dėl ilgesnės dienos pavasarį ir vasarą jų vaikai neruoš namų darbų, nes juos įprasta ruošti kai tamsu?:) O ar žinojote, kad daug šalių turi keistų įstatymų (dumblaws.com), tačiau Japonija – ne? Arba kad rūkyti ir išgerti galima tik nuo 20-ies? Ši kelionė bus labai intensyvi, tačiau jos metu radęs laisvo laiko rašysiu į šį blog‘ą, kaip tai dariau paskutinį kartą, keliaudamas per Laosą, Kambodžą ir Vietnamą, todėl apie visus kitus įdomius dalykus – šios kelionės metu!:) Beje, Jūsų visų palaikymas mums su Rasa bus labai svarbus, todėl iš anksto dėkoju. Greitai susitiksime,
EN. Hi! I am writing this message to announce (with big big joy:) that during 28 03 – 11 04 2010 I leave for Japan, a country that has fascinated me for so many years. I am also unbelievably happy that finally my little sister Rasa (participant photos below:) is joining me for this remarkable journey. At the time, as usually, evenings are spent for preparations and thorough planning. I’ll get the exact route to this blog as soon as it is finalized but one is for sure: huge and marvelous historical cities, shrines, mountains, wonderful gardens, Japanese cuisine, rapid Shinkansen trains and sakura blossom await us! And… did you know that Tokyo underground during peek hours has separate cars for women and children? Or that Japan doesn’t have Daylight-saving (introduced by Americans in Japan after WWII)? It was dismissed by the government in 1952 because parents worried that their children will not do homework in spring and summer because they are used to do the homework when it’s dark?:) Or did you know that many countries have strange laws (dumblaws.com) but Japan doesn’t? Or that smoking and drinking is allowed only when you’re 20? This journey will be a very intense one but when having some free time I’ll try to write here the way I did while in Laos, Cambodia & Vietnam. So, about these and other things here and just here live!:) BTW, your support, as always, would mean a lot to us. Thanks and see you soon! 
Saulius & Rasa