LT. Mes namuose. Nusileidome Vilniaus oro uoste 2009 metų spalio mėnesio 24 dieną 7:55 ryte, po 30 valandų kelionės bei nakvynės Rygos oro uoste and aliuminio suoliuko :) Tie, kurie tai jau yra išgyvenę, pasakytų, jog šis jausmas yra gana keistas: vakar ryte tu dar valgei makaronų sriubą su jautiena, laimais ir čiliais Hanoi'aus chaose, o šįryt – sumuštinius su kumpiu savo namuose. Ir viskas kaip sapne, lyg to nebūtų buvę, o mintys... jos paprasčiausiai kažkur – nei čia, nei ten, jų daugiau nei bet kurią paprastą mano gyvenimo dieną, jos kažką kužda, sako. Šioje kelionėje, kuri buvo jau penktoji tokia didelė man, supratau keletą nepaprastai svarbių dalykų: * seniau stengiausi iš gyvenimo imti viską, tačiau tai nėra būtina, ir kad būčiau laimingas, pakanka visai nedaug; * skubėti galima ir lėtai – daugiau nebeskubėsiu taip, kaip tai dariau iki šiolei (ačiū Tautvydui, kuris man tai parodė); * keliauti(kaip ir pažinti) yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Rašydamas šią, paskutinę šios kelionės žinutę, norėjau pateikti keletą apibendrinimų ir įdomių faktų: * 7 skrydžiais nuskridome ~18000 kilometrų ir tam sugaišome 68 valandas; * per 30 dienų aplankėme 14 vietų (3 – Laose, 4 – Kambodžoje, 8 - Vietname) ir maršrutu Louang Phrabang-Vientiane-Si Phan Don(Don Dhet/Don Khon)-Kompong Cham-Siem Reap-Phnom Penh-Sihanoukville-Ko Rung Samloem-Sihanoukville-Rach Gia-Saigon(HCMC)-My Tho-Saigon-Nha Trang-Danang-Hoi An-Danang-Hanoi-Ninh Binh-Hanoi-Halong-Hanoi žeme ir laivais nukeliavome 5400 km (suskaičiavau juos labai kruopščiai!!!); * miegojome 19-oje lovų, įskaičiuojant lėktuvus, autobusus ir traukinius; * valgėme ir gėrėme apie 80-yje restoranų(iukų) ir barų bei ne mažiau kartų užkandome ar atsigėrėme gatvėje; * kelionėje per 30 dienų išleidau lygiai 2799 Lt (transportas, maistas, nakvynės, muziejai, lauktuvės ir visa kita), jei skaičiuojama, kad dolerio kursas yra 2,40 Lt, t.y. 200 Lt mažiau, nei buvau numatęs kelionės biudžetą (3000 Lt); * visa kelionė (su lėktuvo bilietais) man kainavo lygiai 5813 Lt (Tautvydui ji kainavo mažiau, nes jis šiek tiek mažiau išleido keliaudamas); * 3 kartus keliavome ne ten ir ne taip, kur ir kaip buvo suplanuota (Koh Rung Samloem saloje buvome viena diena trumpiau, į HCMC važiavome ne iš Phnom Penh, o per Ha Tien, Rach Gia ir Can Tho, į Halong Bay važiavome ne traukiniais ir ne per Haipong, o autobusais tiesiai ir kitą dieną, nei planavome); * visur vaikščiojome pėsčiomis ir nuėjome kelis šimtus kilometrų, 5 kartus nuomojomės dviračius (Louang Phrabang, Vientiane, Don Dhet, Siem Reap, Hoi An), 1 kartą – motorolerius (Ninh Binh); * apėjome gerą 50-imtį šventyklų ir muziejų; * visiškai (t.y. visiškai, nes išmečiau!:) sunešiojau trejas maikes, vienerius šortus, marškinius ir batus, dvejas apatines kelnaites; * per 30 dienų nė karto nedėvėjau kojinių! :) Tai buvo nuostabi kelionė, nuostabus patyrimas, kuris visada liks vienu iš didžiausių mano savarankiškai įgyvendintų „projektų“, pareikalavęs daug laiko ir pastangų planuojant, bet dar kartą įrodęs, kad nuostaba ir noras pažinti gali padėti pasiekti viską! Taigi norėjau dar kartelį iš visos širdies padėkoti savo amžinajam kompanionui Tautvydui (tikiuosi, kad labai jam neįgrįsau:) ir visiems tiems, kurie skaitė – tikiuosi, jog buvo nors kiek įdomu. Taip pat galiu pasakyti, kad rašyti taip įtemptai keliaujant tikrai nėra lengva (dažnai rašiau tada, kai Tutas miegojo, o rašyti dviem kalbomis, sutvarkyti nuotraukas ir viską sukelti tada, kai internetas „lūžta“ kas 5 minutės ir yra labai lėtas, yra pakankamai varginantis darbas:), tačiau man nepaprastai patiko, todėl stengsiuosi tai daryti ir toliau. Daugiau nuotraukų, kai jas atrinksiu, galėsite rasti šiame puslapyje. Iki susitikimo! Viskas puiku! :)

EN. We're at home. We landed in Vilnius airport in the morning at 7:55 on 24^th of October 2009 after 30 h trip and overnight in Riga on aluminum airport bench :) Those who have already got such experience would say that the feeling when one morning you eat beef-noodle soup in chaotic Hanoi street and the other morning you eat bread with butter&ham at home is quite strange. And everything is like in a dream, as if it never happened. And thoughts... they are just somewhere, not here, not there, there are more of them than on the usual day, they whisper and try to tell you something. During this journey, which was already fifth such big journey for me, I understood few very important things: * I tried to take everything that I could from my life but much less is needed to be happy; * you can hurry slowlier – I will not hurry the way I used to do anymore (thanks to Tutas who showed me this); * traveling (like getting to know) is a big and inseparable part of my life. This is the last dispatch concerning the trip to Indochina and therefore I'd like to present here a short summary and few interesting facts about it: * it took us 68 hours to cover ~18000 km by 7 planes; * during 30 days we have visited 14 sites (3 in Laos, 4 in Cambodia, 8 in Vietnam) and have covered 5400 km (I have calculated them very thoroughly!!!) by bus/ship/train on a route Louang Phrabang-Vientiane-Si Phan Don(Don Dhet/Don Khon)-Kompong Cham-Siem Reap-Phnom Penh-Sihanoukville-Ko Rung Samloem-Sihanoukville-Rach Gia-Saigon(HCMC)-My Tho-Saigon-Nha Trang-Danang-Hoi An-Danang-Hanoi-Ninh Binh-Hanoi-Halong-Hanoi; * we have slept in 19 beds, including hostels, planes, buses and trains; * we ate and drank in ~80 local bars/cafes/pubs/restaurants and had a snack or a drink for even more times straight on the street; * during 30 days I have spent exactly 2799 Lt (transport, hostels, food, museums, purchases home and everything else) if to calculate USD:LTL = 1:2.40, and it was 200 Lt less than my calculated budget; * I paid exactly 5813 Lt for the whole trip (including flights) and believe that Tautvydas spent even less because he has spent less during the trip; * we changed our route (went not the way it was planned) for 3 times (we stayed on Koh Rung Samloem island one day shorter, we traveled to HCMC not from Phnom Penh but from Sihanoukville through Ha Tien, Rach Gia and Can Tho, we went to Halong Bay not by train and through Hai Pong,but directly with the bus and on the other day than planned); * we went everywhere on foot and covered hundreds of kms, 5 times we rented bicycles (Louang Phrabang, Vientiane, Don Dhet, Siem Reap, Hoi An), 1 time motorbike (Ninh Binh); * we have visited more than 50 temples and museums; * I have totally worn out (totally because I had to throw them out:) three t-shirts, shorts, shirt, shoes and a pair of underwear; * I have never had socks on during last 30 days! :) So, this was an outstanding trip, an amazing experience which will always remain as one of my biggest independently accomplished “projects” which required a huge amount of planning and work but proved again that amazement and will can guide you to achieve everything you want! Finally, I wanted one more time to thank sincerely my all-time travel companion Tautvydas (I hope I was not a bad coleague too:) and everyone who read and supported us. I hope it was interesting. As for me, writing a blog was a new experience and I can say that it was not that easy. I usually wrote then when Tutas was already sleeping and writing in two languages, picking up right images and reworking them, uploading everything to the site when internet crashes every 5 minutes and is very slow, is a quite difficult and time-consuming work but I liked it and will do this in the future. More photos will come soon. See you! All is well! :)

Saulius

 

LT. 2009 10 23. Skrendu lėktuve į Maskvą. Skrendame tarp Indijos ir Nepalo. Dešinėje pro langą matau Himalajų sieną. Ir Everestą (taip, tai jis, nes tiek daug kartų jį esu matęs nuotraukose iš visų pusių), ir dar kelis milžinus, kurių taip greitai be žemėlapio negaliu atpažinti... Matau pirmą kartą gyvenime. Nepaprastai gražu. Už jų – Tibetas ir daug daug šalių, kuriose jau buvau. Šiek tiek liūdna buvo išvykti, bet... aš laimingas ir ramus, nes kaskart pabaiga atneša naują pradžią, nes šioje kelionėje buvo tiek daug. Svajonių, įššūkių, ruošimosi, neįtikėtinų vaizdų, puikaus maisto, kilometrų, šilumos ir draugiškų žmonių... Taigi, į Hanojų atvykome 4:30 ryte ir pavalgę vietnamietiškus pusryčius (aštrią makaronų sriubą su jautiena) pamatėme bundantį miestą: aušrą, rūką virš Hoan Kiem ežero, kuriame kažkada gyveno šventi vėžliai milžinai, pirmus žmones ir rytinę gimnastiką ant ežero kranto. Iš stoties Ga Ha Noi iki hostel'io atėjome pėsčiomis. Norėjome miego, todėl keletą valandų numigome. Atvykome per anksti, todėl dar nebuvo laisvo kambario ir teko miegoti vienoje lovoje (tiesa, ji buvo dvigulė, o vakare gavome naują kambarį:) Dieną buvo labai karšta, tačiau vaikščiojome labai daug: aplankėme keletą barų ir restoranukų, Ngoc Son šventyklą Hoan Kiem ežere, Tran Quoc šventyklą šalia Vakarinio ežero („Western lake“), aikštę šalia Ho Chi Minh'o mauzoliejaus ir prezidento rūmų (pirmadieniais čia niekas neveikia, o HCM mauzoliejus buvo uždarytas rekonstrukcijai – trečias mauzoliejus, prie kurio buvau, bet nebuvau viduj:) Vakare klaidžiojome po senamiesčio gatves ir nutarėme eiti anksčiau miegoti (mums skyrė naują kambarį), nes kitą dieną turėjome vykti į Ninh Binh'ą. Atsikėlus lynojo, tačiau greitai nustojo ir 9 valandą ryte mes jau buvome stotyje bei sėdome į vietinį autobusą, kuris vežė į Ninh Binh'ą. Atvykome apie 12 h ir, greitai pavalgę pietus, išsinuomojome motorolerius, kuriais apvažinėjome Tam Quoc, Bich Dong, Mua ir Hoa Lu miestukus. Čia visas kraštovaizdis – ryžių laukuose iškilę smiltainio kalnai. Neįtikėtinas grožis! Užlipome ir į keletą iš jų, ant kurių viršaus pastatytos mažutės gražios šventyklos. O dar tas jausmas, kai dideliame mieste, kuriame nėra jokių eismo taisyklių, vairuoji motorolerį (taip, važiavome priešingo eismo juostomis, per raudonus šviesoforų signalus., t.y. su visais kartu:)... diena buvo puiki :) Grįžome apie 8 valandą vakare ir... mūsų laukė siurprizas :) Hostel'io („Oldstreet GH“) iškaba nedegė, jį saugojo raumeningas vietnamietis, ant sienos kabėjo popierėlis su užrašu „dėl hostelio skambinti Nr. ...“. Kilo daug klauisimų: kas atsitiko, kur mūsų daiktai, pasai ir visa kita, kur dabar apsistoti ir ką daryti? Apsauginis buvo nekalbus :) Tik pasakė, kad buvo atvažiavusi policija ir į hostel'į niekam įeiti nebegalima :) Paskambinus nurodytuoju numeriu, atlėkė vyrukas, kuris mus nuvežė į kitą hostel'į, kuriame dideliame juodame maiše buvo suversti mūsų daiktai. Niekas nedingo, tad nudžiugome, taip pat mus nuvedė į dar vieną hostel'į, kuriame gavome puikų kambarį už tą pačią kainą! :) Kai klausėme vieno linksmo vaikinuko, kas atsitiko tam hostel'iui, kuriame buvome, jis tik pasakė „I cannot say what happened“ („Negaliu sakyti, kas atitiko“). Oficiali versija – hostel'io savininkai nesumokėjo nuomos namo savininkui, tačiau ji skambėjo gana neįtikėtinai, nes visi, kurių klausėme, kažką mykė ir nenorėjo apie tai kalbėti, o juk puikiai žinome, kas gali atsitikti tokioje šalyje: vienas netinkantis plakatas turisto kambaryje ir hostelis uždarytas. Čia, kaip ir Laose, mūsų visada prašydavo paso ir kruopščiai nurašydavo visus duomenis, klausinėdavo, kur buvom, ką veikėm, kur dar vyksim ir t.t. Sužinojome net, kad kasvakar hostel'iai turi teikti ataskaitą apie turistus (sakė, kad ambasadoms, bet tai – mažai tikėtina). Tad galų gale miegojome ketvirtoje lovoje per paskutines dvi dienas! :) Hostelio savininkai (ypač savininkė) buvo tikrai labai linksmi ir paslaugūs, prisibendravome labai daug, todėl jį bet kuriam mielai rekomenduočiau („Indochina Queen Hotel“:) Į Halong įlanką nutarėme vėl vykti patys (be turo) ir šį kartą padarėme klaidą :) Nepamatėme smiltainio uolų jūroje, nes visi laivai buvo užsakyti tik turams. Turistų, kurie keliautų atskirai, taip pat neatsirado ir todėl manau, kad tikrų keliautojų čia nebeliko. Žinoma, mums pavyko nusisamdyti nebrangiai žveją su valtele, tačiau išplaukus jis pradėjo aiškinti, kad lyja, kad bangos per didelės, kad jį gali areštuoti už nelegalų vežimą (kodėl jis tad iš pradžių sutiko?:) ir t.t. Supykome, tačiau jis kategoriškai atsisakė mus vežti tarp kalnų, todėl praplaukėme tik šalimais. Gaila, tačiau kam gi nenutinka, o šioje kelionėje tai nutiko pirmą kartą. Nenusiminėme, nes dangus buvo apsiniaukęs, be to, paskutinį kartą galėjome išsimaudyti jūroje, Tonkin'o įlankoje. Namo grįžome vėlai (pakeliui dar buvo sugedęs autobusas, bet už kelių kilometrų suradus dirbtuvę, jį greitai sutaisė:), prasėdėję per dieną 8 (340 km) valandas autobuse, bet tai buvo lengva kelionė, nes 8 valandos... juk tai nėra daug! :) Paskutinę dieną ryte lankėme Vietnamo istorijos ir Revoliucijos muziejus, pirmajį Vietnamo universitetą („Temple of Literature“) bei vaikščiojome po turgus pirkdami lauktuves (neturėkite vilties čia nusipirkti kelnių – didžiausias čia sutinkamas dydis yra 29-30,arba europietiškai – S, kitų drabužių europiečiai vyrai čia irgi sunkiai randa:). Vakare suvalgėme iki šiol didžiausią savo patiekalą: akvariume mums pagavo visą karpį, kurį kepėme didelėje lėkštėje... Hanoi'uje ir jo apylinkėse patyrėme tikrai daug ir niekada negalėčiau sutikti su tais, kurie sako, kad čia nėra ko veikti – mes nepamatėme dar pakankamai daug. Maistas buvo puikus ir nebrangus. Tikrai labai pasiilgsiu Pietryčių Azijos pusryčių, o namie pabandysiu toliau tobulinti savo azijietiškos virtuvės kulinarinius sugebėjimus ir gal net auginti čili pipirus :) Grįžęs parašysiu visos kelionės ataskaitą, o dabar kviečiu visus pasigėrėti puikiomis nuotraukomis! O mūsų dar laukia ilga kelionė, kartu su nakvyne ant oro uosto suoliuko Rygoje :) Iki (mes jau virš Afganistano:),

EN. 2009 10 23. I am on a plane to Moscow which hangs between India and Nepal. The Greater Himalayan Mountain wall shines on the right through all windows. Everest (yes, it is her because I have seen her in so many photos and so many angles before)... and few other giant mounts surrounding it that are quite hard to recognize without a map. I see them for the first time in my life. What a beauty. Tibet and so many countries that I have already visited lie behind. It was a bit sad to leave... but I am happy and calm because every time an end brings new beginning, because there was so much during this journey. So much and many of Dreams, challenges, preparations, sights, food, kilometers, warmth and friendly people... So, we came to Ha Noi at 4:30 in the morning and after having Vietnamese breakfast (spicy beef noodle soup) still in the dark we witnessed dusk in the city: sunrise, fog over Hoan Kiem lake, long ago inhabited by sacred giant turtles, first people and morning gymnastics on the shore of the lake. We came on foot from the train station Ga Ha Noi, found our hostel and went to take a few hour nap as we were quite tired after 14 h drive from Danang. We came too early so had to sleep on a double bed and were promised to get a room with two separate beds later :) The day was very sunny and hot but we sort of ran around the city: went in few local (very local, I mean, where foreigners do not go:) pubs and restaurants, Ngoc Son temple in Haon Kiem lake, Tran Quoc Pagoda near the Western lake, square near Ho Chi Minh mausoleum and the Presidential Palace (Mondays everything is closed and HCM mausoleum was closed for longer for reconstruction, so it was my third mausoleum that I just passed but not visited). In the evening we surfed down small and crowdy downtown streets but decided to go to bed earlier as we were heading to Ninh Binh tomorrow. When we wake up, it was raining but suddenly stopped and after taking a taxi to local bus station at 9 we were already on a bus to NB where we arrived around noon. We had a quick Vietnamese snack and rented scooters. We covered some 40-50 km on them that day and visited Tam Quoc, Bich Dong, Mua and Hoa Lu areas. The landscape is incredible here – flat rice paddies and shallow water areas are covered by limestone mountains – like in Halong Bay but on the ground. We ran on top of a few to visit small temples. Combined with the feeling of driving scooter in a city where traffic rules are absolutely absent (yes, we ran on opposite lanes, through red lights, i. e. like everyone else:)... the day was great! We were at 8 in front of our hostel where a surprise was waiting for us :) Hostel (“Old Street Hostel”) advertisement was not lit and it was guarded by a security guy, a notice “Hostel is closed, call No. ...” hung on the wall. We had a lot of questions: what happened, where are our things, passports and else, what to do, where to go for a night? The security guy wasn't talkative :) Just said that police came and hostel is closed for everyone :) We called the number given and a guy came who took us to other hostel where our belongings were stored. Nothing was missing (so we were very happy:) and we were guided to another hostel nearby where we got a great room for the same price! :) One joyful hostel worker who stored our things, when asked what happened, said “I cannot say what happened”. Official version was that the owner of the “Old Street GH” didn't pay rent to the owner of the building but this sounded was not so realistic because everyone around didn't want to talk about this. Well, unfortunately we know what can happen in such countries like Vietnam: one anti-socialist banner or a banned flag in tourist's room and the hotel is closed. Here, like in Laos, we were all the time asked for our passports when checking in and all data were thoroughly written down, they always wanted to know where we have already been, where will we go and so on. One hostel worker told us that she has to report on us “to the embassy” everyday for our own well-being but this is slightly realistic because we do not have an embassy in neither country :) So, we finally slept in our 4th bed during last 48 hours :) Hosts of the hostel were very funny and friendly, we talked a lot and I could easily recommend this hostel to anyone (“Indochina Queen Hotel”). So, we decided to go to Halong Bay ourselves again (not to take a tour) and this was the only mistake that we made (a small one:) during whole journey. We didn't see the limestone islands in the sea because all the ships were booked for tours only and demanded really much money to go without booking. For sure, I find it not fair because there's no space for improvisation and seems that everyone who goes there isn't a real traveler, just a mainstreemer (this disappointed me so much). Yes, in the end we managed to book a small fisherman's boat but when we went out to the sea he suddenly refused to go deeper into island area because “waves were too big“, “it was raining“, “he could get caught and arrested for carrying tourists illegally” (why did he agreed to do this in the beginning, hm?). Well, that was it and we looked at limestone islands from a distance. We were sad not for long because instead of this we could swim in the gulf of Tonkin and South China Sea for the last time this year. We came home late (our bus that we caught broke on the way but was repaired in a small auto-repair on nearby:) after 340 kms and 8 hrs on the bus but the trip was easy because... these were only 8 hours! :) On the last day, i.e. 22^nd of October we went to museums in Ha Noi: Vietnam History Museum, Vietnam Revolutionary Museum and the first university in Vietnam (Temple of Literature). After that we went to markets to buy few things home (don't hope to buy pants here – the biggest size here is 29 or S in European, for other sizes you have to go to brand-shops:). In the evening we ate our biggest meal during whole trip: carp was caught from aquarium and we boiled it on a big pan ourselves. As you see (and only a short summary is placed here) we have experienced really a lot in Ha Noi and its surroundings and I would never agree with people who say that there's nothing interesting here. There still were plenty of things to see (like HCM museum, HCM mausoleum, etc.). The food was also really great and not expensive. I will miss the SEA kitchen very much and therefore I really have to improve in preparing these eats myself (I already tried some things before and was quite okay:). Maybe I will even start growing chillies at home :)> I will write the short summary-report about the whole trip when I will come back home and now I invite you to have a look at great photos! And we will have a long trip home, including the overnight sleep on the airport-bench in Riga :) See you (we already fly over Afghanistan:),

Saulius

 

LT. 2009 10 18. Rašau traukinyje Danang'as-Hanoi'us, šešių vietų miegamajame kupe, ant atsilenkiančio staliuko prie lango. Ši kelionė truks keturiolika valandų, tačiau kai gali miegoti, nėra jau taip blogai. Sutemsta čia labai greitai, be to, visądien pliaupė lietus, todėl nelieka nieko – tik miegoti. Arba skaityti knygą. Arba... parašyti keletą žodžių Jums. Taigi palikę Saigoną vakare 23:00 įlipome į tokį patį traukinį ir 5:30 buvome jau Nha Trange, už 400 km. Atvykome labai anksti, tačiau dangumi keliavo saulė ir mes, pavalgę pusryčius kartu su bundančiu miesteliu bei palikę daiktus hostelyje, išėjome ir visą dieną praleidome paplūdimyje. Nha Trang'as – gražus turistinis miestas, Vietnamo Palanga. Jame sutikome ir pirmuosius rusus, kurių iki šiol niekur nebuvome sutikę. Miegoti nuėjau anksti, nes buvau pavargęs, ir net negirdėjau, kai, dar bare pabuvęs, grįžo Tautvydas. Kitąryt nutarėme nuvažiuoti į sveikatingumo centrą su purvo voniomis. Buvo išties nepaprastai smagu! Ypatingai kai toje purvo vonioje (sakyčiau, jog tai buvo asmeninis mudviejų baseinas:) atsiguli ant nugaros ir plūduriuoji visiškai nieko nedarydamas – nuostabus jausmas. Po to dar aplankėme senąjį uostą, gražią šventyklą ant kalno, grįždami kelis kartus išsimaudėme jūroje. Į priešais esančią Vinpearl salą nevažiavome, nes ten nuvykti didžiausiu pasaulyje kabeliniu funikulieriumi („Cable car“), pakabintu virš jūros, buvo labai brangu. Vakare pėsčiomis nuėjome į stotį ir išvykome į Danang'ą, t.y. dar 500 km į šiaurę. Kaip ir prašėme, mus pakėlė traukinio palydovė ir jau 4:30 skriejome mikroautobusiuku į 30 km piečiau esantį Hoi An'ą – mažytį miestuką and Pietų Kinijos jūros kranto. Ir buvo verta. Tai vienas iš gražiausių Pietryčių Azijos miestelių, kuriuos esu matęs, o jo senamiestis įtrauktas į pasaulio saugomų vietų paveldą, ir net transporto priemonėms ten važiuoti negalima. Galbūt gaila, kad abi dienas lijo be perstojo taip, kad kartais net 50 metrų į priekį nesimatydavo, tačiau tas senamiestis naktį, kai gatvės tuščios, o nuo senų čerpių stogų kiniškų žibintų šviesoje kriokliais šniokščia vanduo, atrodė nepaprastai gražiai – jaučiausi kaip filme (galbūt panašių scenų buvo filme „Geišos išpažintis“:). Šiandien, dar nepradėjus lyti, suspėjome nuvažiuoti prie jūros ir išsimaudyti, o po to vėl grįžome šlapi kaip ančiukai. Tiesa, vakar Tautvydui mažytėje gamyklėlėje siuvo batus, o man, siuvyklėlėje – paltuką. Būtent dėl jų vakare pliaupiant lietui išėjome į gatves ir iki kulkšnių bridome tuščiomis gatvelėmis gėrėdamiesi stebuklingais nakties vaizdais. Nusprendžiau, jog idėsiu tik vieną labai linksmą filmuką iš Nha Trang'o (viena vyresnio amžiaus moteris, kai jį jai parodėme, pasakė „old people and students... the same“: „seni žmonės ir mokiniai yra tas pats“:) bei keletą Hoi An'o nuotraukų, kurios tekalba pačios už save. Iki susitikimo Hanoi'uje, stotelėje, iš kurios laukia kelionė namolio (dar žadame nuvažiuoti į Ninh Binh ir Halong Bay), įveikus 4500 kilometrų per 30 dienų. Namų pasiilgau labai. Tik toli būdamas tai suprasi. Net kai už traukinio lango džiunglės, milžiniški skardžiai, tuneliai ir Pietų Kinijos jūros paplūdimiai.Visiems iš visos širdies linkiu patirtį šį jausmą. Jis nuostabus. Labanaktis,

EN. 2009 10 18. I am writing from the overnight train Danang-Hanoi, six-place-sleeper cabin, on the small table at the window. It will take 14 hrs for us to reach Hanoi but it is not so bad when one can sleep. Or read a book. Or... write few words to You. So, after leaving Saigon at 11 pm we sat on same train like this and at around 5:30 am were in Nha Trang, 400 kms to the North. We came very early but sun was shining and after having breakfast together with awakening town and leaving out things at the hostel we turned to wonderful beaches and spent whole day there. Nha Trang is a beautiful town, Vietnam's top beach and resort destination. There we met first russians while surprisingly we have never met them during the trip before. I went to bed early because was really tired and didn't even hear when Tutas came back after having few shots at the bar downstairs. Next morning we went to one spa resort to try our mud-baths and it was really worth it. Especially that feeling when you can float in the mud like a bubble without doing anything. We even got our personal mud-pool. Then we visited the old harbor and one 1000 year old temple and went to the seaside again while coming back to the hostel on foot. We decided not to go to a very beautiful Vinpearl island with the longest cable car in the world hanging over the sea because it was really too expensive. In the evening we walked through whole town back to the train station and got onto train to Danang, i.e. further 500 kms to the North. We asked the train assistant to wake us up and at 4:30 am we already sat in a mini-van on Vietnamese highway to little jewel town Hoi An that is 30 km South of Danang on the coast of South China Sea. Hoi An was one of the most beautiful towns I have ever seen in whole SEA. Its old town is protected by UNESCO and even motorbikes are not allowed there. Quite sad that it was raining like hell for whole two days there (tropical rain when sometimes visibility fell to 50 m and below) but the old town at night when it is raining, streets are empty and waterfalls falling from old Vietnamese roofs in dimming Chinese lantern light... you should have seen this, a beauty I will never forget. Like in a movie “Memoirs of a Geisha”. Today in the morning when the rain was just about to start again we managed to drive our bicycles to the sea and swim there once again. Then we came back wet like ducklings. I forgot to mention that yesterday Tautvydas got new shoes made for him in a small shoe factory and I got a new autumn coat made in another small clothes factory. This is why we went out in the night when rain was hitting so hard (they had to take last measurements for coat and shoes) and swam in small streets with miraculous views of the night. I have decided that one very sincere and funny video film representing Nha Trang and few Hoi An photos will be enough (let them speak instead of me). On elder Vietnamese woman when we showed that film to her smiled and said: “Old people and students... the same”. See you in Hanoi, our station for home (we still will go to Ninh Binh and Halong Bay) after 4500 kilometers that we covered in 30 days. And home... I am so home sick. One can understand this only while being far away. Even then, when jungle, steep mountain slopes and South China sea beaches are behind your train window. I wish you all to experience this feeling. It is wonderful. Goodnight,

Saulius

 

LT. 2009 10 15. Jis niekada nesibaigia. Gali važiuoti valandas ir jis vis toks pat. „Same Same but Different” yra šiuo metu šūkis Nr. 1 ne tik čia, bet ir aplinkinėse šalyse. Praleidome jame keturias dienas. Saigonas (po socialistų perversmo 1975, jis tapo HCMC – Ho Chi Minh City, arba TPHCM)... Kai pirmą vakarą, tik atvažiavę, išėjome į vieną iš senamiesčio pagrindinių gatvių, kurioje apsigyvenome, Pham Ngu Lao, likome nepaprastai nustebę. Reklamomis ir barais ji, su dešimtimis, o gal ir šimtais savo skersgatvių, kuriuose verda atskiri gyvenimai, tikriausiai lenkia Khao San gatvę Bangkoke. Visur parduotuvytės, kavinės, barai, restoranai, rankomis ir šypsenomis moja ir užeiti kviečia savininkai ir ten dirbantieji. Merginų ir narkotikų čia tau pasiūlo kas dvi minutes, tačiau matyti, kad nedaugeliui vakariečių tai rūpi – kitaip nei į Bangkok'ą, jų čia tikrai dauguma atvažiuoja ne dėl to. Nesunku suprasti kodėl... jūros gėrybės, vietnamietiška ir nuostabi Pietryčių Azijos virtuvė, persismelkusi prancūzų palikimu, Tiger, Saigon alus, saldumynai – ir viskas tik už 1-2 dolerius. Teatleidžia man tie, kurie pamatė ką kita, bet per dešimt metų, kai socialistai suprato rinkos ekonomikos privalumus, čia įvyko stebuklas. Žinoma, oficialiai čia žmonės iki šiol uždirba vidutiniškai 40-50 dolerių per mėnesį, tačiau akivaizdžiai matyti, kad Saigone tikrai už tiek negyvenama: daug pinigų, kurie „sukasi“ gatvėje, neatneša mokesčių. Centriniame Saigone 5 mln. (su priemiesčiais apie 9) žmonių ir... 4 mln. motorolerių. Eismas visiškai chaotiškas. Šalyje per dieną autoavarijose žūva 34 žmonės, Saigone – 6. Tokių spūsčių kaip čia, dar niekur neesu matęs – tik pabandykite įsivaizduoti dviejų juostų gatvę, sausakimšą motorolerių. Ir taip visas miestas. Kur beeitum. Galiausiai jie pradeda važiuoti per šaligatvius ir skiriamasias juostas, nes kitaip niekada neišsivažinėtų. Arba uždustų – dauguma čia dėvi kaukes :) Paprastai tariant – automobilis vakare nuo 5 iki 7 čia turi labai mažai šansų. Jame gera sėdėti nebent tik todėl, kad gali įsijungti kondicionierių, nes karštis šiame mieste beprotiškas. Taigi pirmą vakarą tik vaikščiojome išsižioję aplinkui (velnias, juk išties jau tiek esu matęs, bet vistiek kaskart nukara apatinis žandikaulis:), o kitądien, gerai išsimiegoję, patraukėme po muziejus: aplankėme Šiaurės ir Pietų Vietnamų susivienijimo rūmus („Reunification Palace“, kuri seniau, prieš užgrobiant miestą socialistams, Respublikos laikais vadinosi „Independence Palace“ - Nepriklausomybės rūmais) ir Karo muziejų („War Remnants Museum“). Tai puikūs muziejai, bet juose, dėl suprantamų priežasčių, viskas labai vienpusiškai pateikta. Paprastai tariant, amerikiečiai yra labai blogi, o vietnamiečiai – labai geri :) Taip pat aplankėme keletą šventyklų (viena iš gražiausių - „Jade Emperor's Pagoda“, tačiau jai tik 100 metų), Saigono Notradamo katedrą - čia daug krikščionių bažnyčių. Grįžę vakare nusprendėme, kad užsisakysime turą po Mekongo deltą. Išvažiavome anksti ryte – autobusas surinko daug turistų iš įvairių pakampių, ir grįžome tik temstant. Nuvykome į miestelį (200000 gyventojų) My Tho, perplaukėme Mekongo atšaką į Vienaragio salą („Unicorn Island“), valgėme vaisius, gėrėme gyvačių antpilą, plaukiojome laiveliu, mokėmės daryti kokoso saldainius, mums dainavo liaudies dainininkai, važinėjomės su dviračiais siaurais takučiais po beprotiško gražumo sodus, kuriuose ištisus kilometrus vien sodai, o juose bananmedžiai, kokoso palmės, greipfrutai ir t.t. Viskas būtų gerai, bet pasijutau nebe kaip keliautojas, nes nebeliko pažinimo džiaugsmo (viskas buvo papasakota), o keliaujantys kartu, kai jiems buvo pasiūlyta „dviratis arba hamakas“ pasirinko... na, jūs patys žinote :)> Paskutinędien, prieš išvažiuojant, nuvažiavoe miesto autobusu į Cholon, kinų kvartalą, kuriame aplankėme tris gražias šventyklas ir, nusprendę iki hostelio, kuriame buvome palikę daiktus, grįžti pėsčiomis, ėjome... visą dieną :)) Vakare jau nebeturėjome daug jėgų (čia hostelių savininkai, net jei ir juose „nebegyveni“, leidžia tau pasilikti daiktus ir nusiprausti po dušu!), be to, nušliaužus į autobusų stotį, autobuso į traukinių stotį Ga Sai Gon jau nebebuvo, todėl mus per kamščius nuvežė motoroleriais (patikėkite, tai reikia išbandyti :). Saigonas man labai patiko. Daug valgėme, daug miegojome, daug keliavome! Labiausiai įsimintina: motoroleriu tryse (vairuotojas, aš ir Tutas) per kamščius, vietinių vaišinimas alumi (jie neleido mums susimokėti ir apmokėjo sąskaitą bei prašė gerti jų alų :), žaidimas Shuttle-Cock vakarais visame Saigone, jūros gėrybių smuklė Vo Van Tan gatvėje (jei būsite Saigone ir į ją nenueisite, patikėkite, prarasite labai daug!). Pridedu keletą nuotraukų. Atsiprašau už „stilių“ - juk rašau naktį ir ant linguojančio traukinio staliuko :) Iki,

EN. 2009 10 15. It never ends. You can drive hours and hours and it stays the same. “Same Same but Different“ is a slogan that could be found everywhere around. We stayed here for four days. Saigon (after socialists came into power in 1975, it was renamed to HCMC – Ho Chi Minh City or TPHCM)... When we arrived and went out for the first night in Pham Ngu Lao street, we were amazed. Bars, advertisements, neon lights, hundreds of short streets with their own history and lives... everything looks even better than in Khao San Rd in Bangkok. Shops, cafes, bars, restaurants, smiles and invitations... Wow. Sure, you need just few minutes to find sex and drugs but not so many westerners (different ythan in Thailand) are here for this. Super local kitchen with French flavors, Tiger, Saigon beer, sweets – and everything is just for USD1-2. I beg my pardon to be misunderstood but during last ten years, when socialists released economy (now they have some controlled-market economy), a miracle happened here. For sure, officially people earn only USD40-50/month but you can see that they don't live for such money. There is plenty of money that turns without taxes, like those that are earned on the street. Central Saigon has some 5 mil. People (9 with suburbs) and... 4 mil. scooters. Traffic is absolutely chaotic here. 34 people die in car accidents in Vietnam everyday, 6 of them die in Saigon. Jams like here... I haven't seen in my life ever! Just try to imagine a two lane road full of scooters. And the whole city like this. Wherever you go. They finally start to drive on pavements, grass and everything else because otherwise jams would never disappear. Or they would die in exhaust gases :) In other words, you don't have a chance with your car during the rush hour. Maybe it is not so bad because sitting with your air-con on you can avoid the killing heat which is really “killing” here. So, in the evening when we arrived, we just went for a walk and supper with our eyes wide spread. The next day was for the sight-seeing and museums. We visited Reunification Palace (it was The Independence Palace before the Coupe) and War Remnants Museum. Museums would be great if history wouldn't be one-sided (we all know why). Simply to say, Americans are very bad, Vietnamese are very good :) Then we have visited few temples (Jade Emperor's Pagoda among them) and Noterdame Cathedral. Here they have a lot of Christians. In the evening we suddenly decided to take a Mekong delta tour for tomorrow. And so we went. From early morning to the late evening we visited the My Tho city (200.000 inhabitants) with part of the Mekong river. We crossed it to get to the Unicorn island where we ate fruits, drank snake vodkas, went by boat in channels and by bikes in fantastic fruit-palm tree forests, made coco-nut candies. Even folk musicians sang songs to us :) Everything would have been fine but for the first time during the trip I felt not like an adventurer but like an old man who was told and explained how and what to do :) And even those who went together, when proposed to take a bike or go to hammocks, chose... you know what they chose :) During the last day (we had to leave late in the evening by train Saigon-Nha Trang) we went to the Chinese quarter Cholon by local bus and visited few wonderful temples. Then we decided to return to the hostel by foot and so we did... for the rest of the day :))) We didn't have enough power in the evening to go to Ga Sai Gon train station by bus (btw, buses also were not available – it was too late), so we took scooters (damn, you have to try this with jams even during late hours!). It was just great that our hostel host let us to have a shower before (they always let you here, although you have already checked out). I liked Saigon very much! We ate, slept and traveled a lot! Things that I'll always remember: three on the scooter (driver, me and Tutas) during the rush-hour, local hospitality (guys demanded to pay our beer-bill and invited to drink their beer), game shuttle-cock every evening on Saigon streets, non-tourist sea-food restaurant in Vo Van Tan street (if you'll ever be in Saigon, you shouldn't miss that!). I'll try to attach few photos. Sorry for my English – it is night and I am writing on a bumpy-train desk :) Enjoy and till later!

Saulius

 

LT. Keletas dalykų, kurie rodo, kad Pietryčių Azijoje jau buvai ilgokai:

– pusryčiams valgai daug ir aštriai (pvz., makaronų sriuba su veršiena arba ryžiai su vištiena);

– jei temperatūra netyčia nukrinta iki 26-24 ºC, nejaukiai dairaisi aplinkui ir sakai, kad „vėsoka";

– kokosų palmių giraitė – jokia čia egzotika!;

– 6 valandų kelionė autobusu – menkniekis. Kitaip sakant, „įsėdai ir išlipai";

– miegoti eiti 8 valandą vakare yra visai normalu;

– jei nėra elektros, tau jos ir nereikia;

– aplanko didelis džiaugsmas, kai hostel'yje yra internetas. Dar didesnis džiaugsmas aplanko, kai delfi.lt užsikrauna greičiau nei per 5 minutes;

– per dieną 12 kartų ar daugiau deriesi dėl kainos, nes jei nesidėtum, per dieną tave 12 kartų apgautų;

– 3 kartus perdien tikriniesi, ar turi pasą, bilietus, vizas, fotoaparatą, telefoną, laikrodį ir t.t.;

– pradedi suprasti, kodėl visos močiutės, vėmusios autobuse, jam trumpam sustojus puola valgyti, o po to vėl vemia – juk jos labai retai važiuoja autobusu (arba tai pirmas kartas) ir nieko apie tai nežino!;

– tave „veža" budizmas, bet atvažiavęs į naują vietą nebeeini į gražiausios šventyklos vidų, nes tai yra jau 98 šventykla per paskutines 2 savaites;

– daugelis keliautojų (ir tu) klausia kokia dabar mėnesio, savaitės dieną, arba kiek dabar valandų;

– kasdien po 4-6 kartus papasakoji apie Lietuvą, pieši žemėlapius, rašai metus ir žmonių skaičių;

– nebekreipi dėmesio, kai autobuse visą kelia visu grasu „plėšia" vietinė „karaoke";

– po 2-3 dienas nematai savęs veidrodyje, o nuotraukose tu sau vis „negražus";

– po tūkstančių dalykų, kuriuos matei, tau vis dar negana! :)

EN. Few things showing that you have already been in SEA for some time:

 – you eat a lot and spicy for breakfast, i. e. noodle soup with pork or fried chicken rice;

  – if temperature falls down below... 24, you feel bad and start complaining of cold!;

– coconut palm tree forest is not exotic anymore;

– 6 hour bus trip is just a simple hike, i. e. you got on and already have to get off;

– going to bed at 8 in the evening is considered to be absolutely normal;

– if there is no electricity then you don't need it;

– big joy comes if there's internet in the hostel. Even bigger joy comes if site delfi.lt loads faster than in 5 minutes;

– 12 times a day you bargain over the cost because if you weren't, you'd be cheated and fooled 12 times a day;

– 3 times a day you check if you have your passport, tickets, phone, watch, etc.;

– you start to understand why all grandmothers after vomiting on the bus and stopping for a break eat a lot and then vomit again when get on back – most of them have never or very rarely go by bus!;

– you adore Buddhism but when you come to a new place, you don't go inside the most beautiful temple there because this is already 98th temple during 2 past weeks;

– most of the travelers (and you too) ask what day/time is it;

– you explain for 4-6 times a day what and where Lithuania is, draw maps, write years, tell how man people live there;

– you don't pay attention to very loud karaoke which is played during all your trip;

– for 2-3 days in a row you don't see your face in the mirror. And in all photos you "look bad";

– after thousands new things that you felt and saw... it is just not enough! :)

 LT. 2009 10 11. Mes Saigone, bet pirmiausia trumpai papasakosiu, kas įvyko per paskutines dienas! Taigi Ko Rung Samloem saloje dvi dienas iš eilės lijo, todėl mes tik valgėm ir daug miegojom :) Tiesa, antrądien buvome nuėję į kitą salos pusę – milžinišką įlanką juosia sniego baltumo paplūdymiai, ištisi kilometrai balto kaip cukraus pudra smėlio. Ir vanduo... Juk žinote, kaip būna tuose tropikų rojaus kampeliuose :) Nuėjome iki artimiausio žvejų kaimelio ir užlipome į gražaus krioklio viršų. Nusprendėme, kad jei kitą dieną lis, plauksime į žemyną. Vakare valgėme nuostabią keptą jūros žuvį... seniai nebuvau taip pasiilsėjęs :) Kai iš ryto atsikėlėme, vėl lynojo, todėl pavalgę pusryčius su daugeliu saloje buvusių žmonių, su kuprinėmis išėjome į kitą salos pusę, kur įlankoje mūsų laukė laivas. Jūra buvo rami ir pusantros valandos kelionė tebuvo malonumas. Dar saloje su dviem belgais (ji ir jis keliavo švęsdami savo vestuves) sutarėme, kad pabandysime, jei išeis, kirsti Vietnamo sieną pajūry, t.y. Ties Ha Tien. Rodės jog taip sutaupytume laiko (nereikėtų grįžti atgal į Phnom Penh'ą), tačiau išėjo kitaip :) Kartu už USD33 nusisamdėme taksi iki Vietnamo sienos. Kadangi išvykome apie 14 valandą, sieną kirtome tik apie 17 – ji uždaroma 17:30 :) Paskutiniai kilometrai Kambodžoje buvo tikrai įpūdingi: druskų išgavimo laukai, kokoso palmių giraitės, purvo keliukai, rudi nuo purvo motoroleriai su tokiais pat rudais vairuotojais :) Sieną kirtome beveik be problemų (problemų viada buvo, nes niekas čia niekada nežino mūsų šalies ir todėl keturiasdešimt kartų tikrina mūsų pasus, kviečiasi kitus padėti ir t.t.), o ten mūsų jau laukė motoroleristai, kurie nebrangiai pasisiūlė nuvežti į Ha Tien autobusų stotį. Autobuso į Vietnamo gilumą arba kryptimi „Saigonas“ nebebuvo, todėl jie mus už dar keletą dolerių nuvežė į vieną kaimą, pro kurį turėjo važiuoti paskutinis autobusas į didesnį miestą Rach Gia. Žinoma, mus apgavo, nes už bilietą į Rach Gia (85 km) paprašė VND300000 (~USD17). Žinoma, nesutikome ir nusiderėjome iki 100000, tačiau autobuse sužinojome, jog bilietas kainuoja 32000, todėl buvome pikti :) Ypatingai dar ir dėl to, kad vairuotojas ir jo padėjėja dabar jau apsimetė, kad nekalba ankgliškai, nors prieš tai kalbėjo! Atvykę į Rach Gia, sugaišome dar gerą valandą, kol nusipirkome bilietus rytojaus dienai į Saigoną (belgai nutarė vykti į Can Tho) ir susiradome vietą nakvynei. Visa kita buvo paprasta – geras maistas ir alaus bokalas vakare ištaisė viską :) Ryte papusryčiavę išvykome į Saigoną ir važiavome 6 valandas. Neįtikėtina: nesibaigiantys namai ir šimtai kanalų bei tiltų. Ir nors motorolerininkai, kurie mus vežė, šlovino Vietnamo socialistinę valdžią ir kelius, galiu pasakyti papastai – keliai čia tikrai ne geresni nei Kambodžoje. Pridėsiu keletą nuotraukų iš Ko Rung salos, mūsų dviejų dienų kelionės ir vaizdo pro hostolio langą Saigone, kuris viską atpirko :) Viskas puiku, iki kitos žinutės,

EN. 2009 10 11. We're in Saigon! But firstly I'll tell shortly what happened during last few days and how did we get here. So, it was raining for two whole days in Ko Rung Samloem island so all we did was sleep and eat :) On the second day there we went to another side of the island where huge lagoon is surrounded by sugar-white sand beaches. Kilometers of them. And the water... you know all these turquoise waters that are met in these tropical paradises :) We went to the nearest (and I think the only) small fishermen villages and climbed up one lovely waterfall. So sad that it was raining. We decided that if it rains the next day, we head to the mainland. In the evening we ate a very tasty sea fish that we ordered a day ago and I can tell you that it was one of the best dishes I have ever been eating. So we rested to the fullest :) In the morning we were met by another shower so after breakfast two of us and 8 people more headed to the beautiful lagoon on foot where our ship was waiting for us (we had to swim to the ship again but that was just pure pleasure). Sea was calm and one and a half hours turned to minutes. While still on the island we agreed with two from Belgium (he and she were on their honeymoon) to cross the Vietnamese border near the sea, at the crossing near Ha Tien town. It seemed we could save time by doing this and not coming back to Phnom Penh but it turned out like always not the way we wantd. We took a taxi to Vietnam boarder for USD33 and were at the boarder at around 5 p.m., just half an hour before the border closes. Last kms in Cambodia were absolutely impressive: salt production fields, coco-nut palm tree forests, mud roads, dirty up to their ears scooter drivers and scooters stuck in mud :) We crossed the border without any problems (well, there are always problems when we cross them because nobody knows our country and they check our passports some 40 times, ask other officers to help, don't believe that passports are real and so on) and there were caught by crazy scooter drivers who took all 4 of us to Ha Tien bus station. As the last bus in direction “Saigon or Mekong Delta” has already left, they offered to drop us by at another village 15 km away for 2 additional dollars where a bus from another town must come. We agreed and were deceived. A bus driver to Rach Gia (85 km) asked for VND300.000 (around USD17) and we managed to agree on 100.000 but the ticket (we found out this when we got on to the bus) originally was 32.000. We were angry! Especially after that when the driver and his wife/assistant pretended that they don't speak English which they did very well before! When already in Rach Gia, we have spent one more hour looking for a hotel and buying tomorrows tickets to Saigon. Everything else was simple – good food and a beer washed away our angers :) In the morning, after having breakfast, we left for Saigon and drove 6 hrs (Belgian pair decided to go to Ca Tho first). Unbelievable. Just yesterday our scooter drivers praised socialistic republic, its government and roads but I can easily tell these roads are no better than in Cambodia. Anyway... never ending houses, town after town and hundreds of all size bridges and channels. So I'll try to post here a few photos from Ko Rung, our journey and the view from our hostel window in Saigon which repaid everything. Enjoy!All is well and sSee you in the next dispatch,

Saulius

 

LT. 2009 10 08. Sveiki! Taigi, aplankę senąjį Angkorą, pasukome į sostinę. Prieš išvykdami dar spėjome nufotografuoti krokodilų fermą, kuri buvo įrengta už mūsų hostel'io tvoros. Gražiausiai atrodo naktį spindinčios jų stklinės akys :) Autobuse vėl buvo vemiama :) Keisčiausia tai, kad moteriškė (vietinė), kuriai buvo labai bloga, išlipusi pertraukai pradėjo šlemšti viską iš eilės. Įlipus važiuoti bloga jai pasidarė vėl po 15 minučių. Keisti tie žmonės :) Phnom Penh'is mus pasitiko saule. Greitai susiradome savo hostelį, nuo kurio stogo („Grand View Hostel“ vadinasi jis) turėjo matytis nuostabus didelis ežeras Boueng Kak, bet ežero nebėra, nes miesto valdžia nusprendė jį užpilti žeme ir užstatyti :) Tadien išėję pasivaikščioti aplankėme Wat Phnom – gražią šventyklą ant kalno pačiame centre, vieną didelį vienuolynų ir pagalbinių pastatų kompleksą, praėjome pro karalių ir vyriausybės rūmus, pergalės ir laisvės monumentus. Vakare, nuvargę ėjome anksčiau miegoti, o iš pat ryto, nusipirkę bilietus į Sihanoukville'į, nuvažiavome į Tuol Sleng genocido muziejų. Tai – išgarsėjęs kalėjimas S21 (Security prison/office 21), kuriame raudonųjų khmerų režimas nukankino ir nužudė daugiau nei 17000 “revoliucijos priešų“. Ant grindų daug kur dar matyti įsigėrusio kraujo žymės, o ant sienų pateikta visa istorija bei nuotraukos, kurias padarė vietnamiečiai, po įsiveržimo į Phnom Penh'į ir šį kalėjimą. Sumaitoti kūnai ir kankinimo įrankiai besivoliojantys ant grindų, albumai su tardytųjų nuotraukomis. Šimtai vaikų taip pat buvo nužudyta čia (keistai skamba „septynmetis revoliucijos priešas“). Tai, suprantama, yra tik nedaugelis Pol Pot'o režimo aukų, nes tuometinį Kambodžos žmonių skaičių, ~6-7 mln., jis sumažino per pus. Labai baisu, bet ne viskas svetima – raudonieji visur, ir pas mus, yra padarę panašiai. Apie visa tai daugiau ir išsamiau galite pasiskaityti internete arba „Juodojoje komunizmo knygoje“. Išėję iš šio muziejaus, aplankėme „Rusų turgų“, kuriame rusų ar rusiškos prekės tikrai nerasite :) Nukeliavome ir į „Tautinį muziejų“ (National Museum), o po to nuėjome į pagrindinį turgų, kur nusipirkome keletą drabužių tolimesnei kelionei. Phnom Penh'is – gražus miestas, kuriame gyvenimas, visai kitaip nei Vientian'e, tiesiog verda. Žmonės čia gyvena sunkiai. Mūsų sutikti mokytojai uždirba po USD50 per mėnesį, jaunimas – panašiai, tačiau visi šypsosi, tikrai neblogai šneka angliškai. Nuo pasiūlymų gatvėje net ausys linksta. Penki siūlo tau tuk tuk'ą ar motociklą, dar keturi – vaisių kokteilį, o dar keli – papuošalus :) Šis miestas mums priminė Bangkok'ą, tačiau jis kitoks, nes Bangkok'e nėra kolonijinių pastatų ir palikimo. Sunku paaiškinti :) Pirmą vakarą, kai Tautvis prausėsi duše, o aš vestibiulyje rašiau elektroninį laišką, dingo elektra. Taip atsitinka dažnai, dažniausiai vakarais, kai prisijungia per daug vartotojų arba kai lyja :) Bendroji infrastruktūra Kambodžoje dar primityvi, tačiau ji čia gerėja – keliai čia išties neblogi. Nelabai suprantu, kodėl kai kurie keliautojai sako, jog jie čia labai prasti. Šįryt sėdome į autobusą ir per 5 valandas atbildėjome į pajūrį – Sihanoukville'į. Nusisamdėme motorolerininkus, kurie mus nuvežė į paplūdymį „Serendipity beach“, iš kurio sėdome į laivą vykti į Ko Rung Samloem salą. „Sėdome“ yra šiek tiek ne taip pasakyta – iki savo laivo reikėjo nuplaukti plaukte, nes jūra buvo audringa ir laivas negalėjo prisišvartuoti :) O po to beveik dvi valandas plaukėme per lietų. Bangos buvo didelės ir pora kartų net laivo priekis nėrė po vandeniu. Tačiau atvykome sėkmingai ir į krantą vėl teko plaukti iššokus iš laivo. Mūsų daiktai parkeliavo specialiame konteineryje, kurį parsitempėme iš laivo virvėmis :) Apsigyvenome „šiaudiniame namelyje“ ant jūros kranto. Sala labai didelė, joje daug nuostabių paplūdymių, tačiau praktiškai negyvenama – kitoje jos pusėje yra keli mažyčiai žvejų kaimeliai. Bet apie salą kitąkart! Viskas puiku! Tik nebežinau, kuri šiandien savaitės diena, taip pat nežinau, kiek valandų :) Gal ir gerai? Iki,

EN. 2009 10 08. Hi! So, after visiting the Ancient Angkor, we went on to the capital. We took a photo of a crocodile farm behind our hostel wall just before leaving. You should have seen that: tens of shining glass eye balls in the dark :) One local lady vomited in the bus again. Why does this laways happen near us? :) She ate a lot when we stopped for a break and started vomiting again when got back on to the bus (hell, what's wrong with those people?:) Phnom Penh greeted us with sun and heat. Soon we were in our hostel. It is famous for being able to see beautiful lake Boueng Kak from the roof of it (therefore called “Grand View GH”) but... there was no lake :) City government decided to fill it with sand and build houses instead :) On the first day we visited Wat Phnom, a nice temple on the hill in the city center, one huge monastery complex, passed by Royal Palace and went on to Victory and Freedom monuments. We went to bed a bit earlier and in the morning, after buying tickets to Sihanoukville town, went to Tuol Sleng which is a famous S21 Security Office/Prison where Khmer Rouge tortured to death more than 17000 “revolution enemies”. Floors are still blood-soaked there whereas walls contain pictures and historical materials on what happened and why. Some of the photos were made by Vietnamese soldiers when they occupied Phnom Penh and this prison. Devastated bodies were left on torture beds, catalogs with prisoners' photos were found. Hundreds of children were also killed and it really sounds ironical: “seven year old revolutionary enemy”. And this prison was just a small minority of Pol Pot's regime victims. He killed and starved to death almost half of the country (smth like 3 out of 6 million were left) but this is not new for us – reds did many same things everywhere. Well, you can read more about that on internet or in, for example “Black Book of Communism”. After this museum we visited Russian market (believe me, you wouldn't find anything Russian there:), National museum and the Central market where we bought some clothes for further traveling. Phnom Penh is a nice and vibrant city where life, compared to Vientiane, just boils. People here, like in all Cambodia, live very poorly. Teachers whom we met earn USD50 per month, young people also the same but there are so many people who smile and talk English! Streets are sellers' chaos – five offer you tuk tuk or motorbike, four offer fruit shakes, another four fakes. And everything at the same time! :) Phnom Penh could remind you of Bangkok but BKK is different because there's no colonial feel and architecture there. Well, difficult to explain :) During the first evening, when Tautvis was having a shower and I sat in the lobby internet cafe, suddenly all power was off. Dark like hell :) This happens often here when grid is overloaded evenings or when it rains. The main infrastructure in Cambodia remains poor but it improves. At least roads are really good there and I cannot understand other travelers who say that roads are terrible here. This morning we got on to the bus and in 5 hrs reached Sihanoukville. Two scooter-taxis took us to Serendipity beach where we jumped on a boat to Ko Rung Samloem island. Maybe “Jumped” is not the right word to describe all of this. In fact, we had to swim to our boat because the sea was too stormy and ship couldn't come to jetty. Then for almost two hours through rain and huge waves we went to the island. The front of the ship went under the water for a few times and it was one of the greatest sea experiences that I had :) When already there we had to swim to our island again :) Our things were put into special container which we dragged back to the shore using rope. Now we're in a wooden bungalow on the seashore. The island is very big with great white-sand beaches but almost uninhabited – only few fishermen villages sit on the other side. But... it will be next time that I write about the island. All is well! Just I don't know what week day and what time is it now :) On the other hand... isn't this great, ha? Till later,

Saulius:)

 

LT. 2009 10 07. Sveiki! Siem Reap'as... Šis miestas toks gyvas tik todėl, kad už 7 km nuo jo yra senasis Angkor'as, kuris už patį Siem Reap'ą yra didesnis tikriausiai keliasdešimt kartų. Perdien dviračiais, aš, Tautvydas ir mūsų airis, aplėkėme apie 40 km. Panašiai tiek yra apie Angkor'ą, nekalbant apie dar bent pusšimtį aplinkinių gyvenviečių ir šventyklų. Aplankėme gerą tuziną milžiniškų šventyklų kompleksų (Angkor Wat, kuri, milžiniška,puikuojasi ant milijonų viršelių, yra tik vienas iš tų dešimčių kompleksų, tačiau geriausiai išlikęs), iškastus vakarinį ir rytinį baseinus, kurių kiekvienas... 12x3 km, sutikome saulėlydį ant šventojo kalno, milžiniškos šventyklos stogo, matydami visą Angkor'ą. Geriau nieko daugiau nepasakosiu, nes negalėčiau. Įdėsiu keletą nuotraukų. Tegu jos kalba. Nebuvau Egipte, ar Romoje, tačiau tokios paslapties ir didybės, kai visą kūną šiurpuliai krečia, dar neesu jautęs...

EN. 2009 10 07. Hi! Siem Reap... This town is so lively because of one and only thing. There's ancient magnificent and stunning city of Angkor lying just 7 kms away which itself is some hundred times larger than Siem Reap. On Monday we, that is Tutas, me and our Irishman, ran round main Angkor (which is 40 km of road) and visited tens of huge temple complexes (Angkor Wat itself which is found on first pages of any Cambodian site or article is only one of the many but best preserved), Western and Eastern Barays (artificial pools that are... 12x3 km in length, full of temples). We even met the sunset on the sacred mountain (do not know exactly the name now so won't write), on roof of pyramid temple. I'd rather not try to tell anything else because I just... can't! I'd show you few photos. Let better they speak. I haven't been in Egypt, neither in Rome but have never felt this greatness and secret before when whole your body just shivers...

Jūsų | Yours Saulius

 

LT. 2009 10 04. Sveiki visi! Don Det saloje (Si Phan Don) negalėjau parašyti, nes paprasčiausiai... saloje nebuvo elektros :) Dabar jau esame Siem Reap'e, tad trumpai apie tai, kas įvyko per praėjusias dienas. Į Pakse nuostabiuoju autobusu atvykome 6 valandą ryte. Rodos, kad turėjome išsimiegoti, bet... žiūrėkie į pirmą nuotrauką :) Po pakse pasibastėme dvi valandas, kol mus paėmė autobusiukas (ir dar keletą labai smagių vokiečių, belgų ir airį, su kuriuo atkeliavome iki Siem Reap'o). Iki Si Phan Don'o važiavome kokias 2 valandas (120 km), daug juokėmės pasakodami savo istorijas vieni kitiems ir, sėdę į valtį ir perplaukę pusę Mekongo, kuris čia tikriausiai kelių kilometrų pločio, atsidūrėme Don Dhet saloje. Pirmądien daug neįvyko, nes, susiradę kur gyventi (palmių plaušų namukai ant vakarinio Mekongo kranto – USD2 nakčiai!), nuėjome pavalgyti ir miegoti. Tik vakare išpėdinome į Don Khon salą, kuri jungiasi su Don Dhet senu prancūzišku tiltu. Juo kažkada ėjo vienintelis Laose geležinkelis. Iš Don Dhet į Don Khon juo važinėdavo prancūzų ponios ir kroviniai, t.y. jis buvo kokių 5-7 km ilgio. Dabar nieko nebelikę. Bet vaizdai vaizdeliai... ryžių pievos, buivolai, tolumoje kalnai, Mekongas, palmės, salos... Nuėję į Don Khon pavakarieniavome. Supratome, kad reikalai ne kokie ir kad bus nuotykių, nes sutemo per kokį pusvalandį, o grįžti tai reikia kelis km per džiungles ir purvą. Jau nekalbėsiu apie tai, kad saloje pilna itin nuodingų gyvačių (kaip prancūzas, gyvenantis čia sakė: „Especially the green one that lives in bannana tree... it bites you and that is it. It can also fall on your head“), o nėra jokių daktarų. Gerai, kad buvau pasiėmęs žibintuvėlį. Šiaip taip grįžome. Buvo juokinga, be to, jau esame ne kartą ėję naktį džiunglėmis Koh Thao, Tailande. Kitądien atsikėliau anksti. Išlėkiau apie 7 į interneto kavinę, bet ji nedirbo – dar nebuvo atvežtas dyzelis ir užkurti generatoriai :) Velnias! Papusryčiavus teko laukti, kol juos paleis, o tada, suprantama, internetas kainavo labai daug ir neveikė :) Kažką šiaip ne taip įkėlęs (Tadas pavadino „svepluojanciomis raidemis“:), nutariau daugiau nesiterlioti ir vėl išėjome į Don Khon. Ten susimokėjome už „įėjimą į salą“ (kodėl nereikėjo vakar?:) ir pavalgėme, o tada išsinuomojome dviračius ir per baisius purvynus (bet buvo linksma!) nuvažiavome iš pradžių aplankyti Somphamit krioklių, kurie didžiausi Pietryčių Azijoje, nes jie – tai krintantis beveik visas Mekongas, galite patikėti? Aš negalėjau :) Tada... ar įsivaizduojate kaip galima keliauti visad šalia Mekongo ir jame nepasimaudyti, o dar Don Khon saloje? Kiekvienas normalus žmogus (bent jau tie, kuriuos mes sutikome), pasakytu, kad tai yra visiškai kvailystė lietų sezono metu, nes tai rudo vandens, labai srauni, galinga ir klastinga upė. Bet tik ne mums! :) Išsimaudėme kuo puikiausiai, bet kad upė klastinga - įsitikinome. Teko padėti į krantą išsikabaroti vietinei mergaitei, kuri kartu su draugėmis plaukė link valties (ten jau gilu), o ją pagavo srovė ir nunešė (buvo matyti, kad ji neteko jėgų). Gerai, kad ją nusivijo vietinis vaikinas ir sučiupo, o aš tik nuplaukęs prie valties nuplukdžiau ir išnešiau ją į krantą. Viskas gerai, ji po kurio laiko net šypsojosi, bet, manau, daugiau neplauks. Galiausiai dviračiais per džiungles nuvažiavome į salos pietus, prie seno buvusio prancūziško uosto, o tada šlapi nuo prakaito atgal (ant kelio matėme negyvą gyvatę:) Vakaras baigėsi nuostabiais vaizdais ir saulėlydžiu, o naktis – dideliu baliumi, nes sutikome viename iš barų airį, su kuriuo čia keliavome. Kartu su juo buvo ir šveicaras, po to prisijungė dvi vokietės. Lao Lao tikrai netrūko (čia jo butelis pigesnis už alaus butelį), kaip ir kalbų apie brandulinę energetiką, istoriją bei... juk žinote, kas nutinka, kai susitinka daug protingų žmonių :)) Patikėkite, kitąryt nebuvo lengva :) O juk mes keliavome valtimi, tada autobusiuku, tada kirtome Laoso-Kambodžos sieną užpildydami 100000 dokumentų, tada sausakimšame autobusiuke (jame 9 vietos, o mūsų buvo 14:) per 8 valandas karštyje nuvykome į Kompong Cham'ą, ten pernakvojome (labai gražus miestas) ir iš ryto vėl 6 valandas važiavome iki Siem Reap'o (taigi viso jau 30 valandų)! Čia visas miestelis užtvindytas (braidome, Mekongas irgi buvo patvinęs gal 4 m daugiau nei įprasta). Šįvakar jau buvome pagrindinėje Angkor Wat šventykloje. Uau... bet apie tai kitą kartą. Dabar pliaupia taip, kad net kambaryje ūžia. Ryt tikriausiai plauksime:) Įdedu keletą ankstesnių video (nes ryšys čia geresnis – švedo hostel'is:) ir daugiau gamtos nuotraukų. Viskas puiku,

EN. 2009 10 04. Hi everyone! Couldn't write on Don Dhet island while... there was no electricity!:) Now we're in Siem Reap, Cambodia, so shortly ob everything that happened during last few days. We got to Pakse at 6 am. As you already know, bus was great and seemed that we had to sleep very well on it but it turned out another way (have a look at first photo:). We walked 'round Pakse for two hours and then a minivan took us, as well as few cool Germans, Belgians and one Irish (we came with him to Siem Reap and slep an overnight in Kompong Cham). It took some 2 hrs to get to Si Phan Don (120 kms). We had a great time telling each other our experiences around SEA. Then we got on to the boat and it took us to Don Dhet (others left for Don Khon). Wow!!! Mekong here is some kms wide and... islands islands islands. We found a bungalow (actually we took two, on the western bank, USD2/night:), went to eat and to get some sleep. In the evening we decided to start with Don Khon which was once connected to Don Dhet by a french-built bridge and narrow-gauge railway which was the only railway in Laos ever built. There were french ladies and loads traveling this railway that was only some 5-7 km long! Now there's nothing left out of it. But views... I would have liked to be one of these ladies taking this train 100 years ago:) Rice fields, water buffaloes, hills on horizon, Mekong, palm-trees, islands... We ate in a nice restaurant on Don Khon. It got dark very quickly and we understood we were in a small trouble. These few kms of dirt-tracks back “home” go directly through jungles. I wouldn't even talk about most poisonous snakes that inhabit the island (locals say they're everywhere and one french who lives here said: “Especially the green one that lives in bannana tree... it bites you and that is it. It can also fall on your head“) and the lack of ANY medical support on these islands. Thanks God I had my LED torch lamp (remember one that I equipped with new batteries before I left?:) so we came back somehow. Was funny but not that knew as we have already done this on Koh Tao, Thailand, maybe not in these extreme conditions. Next day I woke up early and around 7 was in the internet cafe where sleepy local just told me that there's no diesel and that they cannot start generators:) Damn! After heaving breakfast I waited for the generators and then... it is understandable that internet was very expensive and didn't work properly. After managing to load some text (Tadas said my LT letters were bad:) I decided not to stress my nerves anymore, payed some USD5 and we left for Don Khon again. This time after crossing the french-bridge we had to pay for the entrance to the island (why didn't we have to pay yesterday?:). Then we ate and after renting bikes went down really unbelievible dirt tracks. First we visited Somphamit waterfalls that are biggest in SEA. Almost whole Mekong falls down there, can you believe it? I couldn't :) Then... can you imagine travel along the Mekong for so long and not going swimming in it? And even while being on Don Khon? Well, every normal backpacker would tell you that swimming there in the rainy season is crazy because the river is very muddy, vast, fast, deep and furious. Bus we swam :) And furious it was. I had to help one local girl to get to the shore. She swam with her friends to the boat that was tied to trees in deep waters, her friends reached the boat and she didn't. The current cought her and dragged into the river (she lost the power nad was too tired to fight, you could see this). She was lucky that a local guy, swimming with them, cought her. I swam to the boat, grabbed her from him and brought to the shore. After some time she even smiled but I hope she'd never swim like this again. After this we went through the jungle to the very South of the island where there's still an old and lost french harbour. Swimming in sweat we came back (saw a dead snake on the road:) Evening ended with gorgeous views and the sunset. The night ended with a big party because we have met an irichman once again :) He had one swiss guy alongside, later two german girls joined in. There was enough Lao Lao and cool talks about nuclear energy, history and... you know what happens when smart people start real conversations :)) Believe me, next morning was tough :) And we had to get up early, go back by boat, then travel by minibus, then cross Lao-Cambodian border and fill in 100000 papers, then in a deadly crowded bus (14 people, 9 seats:) in 8 hrs in the tropical heat to reach Kompong Cham, stay overnight there and in the morning to get to Siem Reap (another 6 hrs, so 30 in total)! And here all the town is flooded (water until knees, Mekong locals said was also some 4 meters higher than usual this year). In the evening we have already visited main Wat Angkor in Angkor which is... wow. But about that – next time! Now it is raining like hell. Maybe we'll swimm to Angkor tomorrow:) I put more videos this time (good internet speed – sweedish owned hostel:) and photos with more nature. All is well!

Jūsų | Yours Saulius

 

LT. 2009 09 29.

Šįryt atsikėlėme anksti. Mieste buvome dar prieš devynias ir pusryčiavome „pas močiutę“ - aš net ir pusryčiams galiu valgyti Tom Yam! :) Po to iškeliavome po miestą savo sukurtu Wat (šventyklų) maršrutu. Apėjome gal kokį tuziną per pora valandų. Galiausiai pasukome prie į triumfo arką panašų Patuxai, užlipome į jo viršų. Su tuk tuk'u nuvažiavome prie Wat Pha That Luang – aukso spalvos stupos – Vientiane'o ir viso Laoso simbolio. Į vidų nėjome, nes šventyklų tądien buvo jau gana :) Užkandę nuvažiavome į priemiesčius į Wat Sok Pa Luang – didelį šventyklų ir vienuolynų kompleksą, kuriame galima nueiti į saunas. Galbūt nežinote, kaip žmonės kuria pirtį Pietryčių Azijoje? :) Tai namelis ant medinių polių, po kuriuo kūrena laužą ir šildo didelį kubilą vandens. Garai kyla į viršų, kur antrame aukšte yra pirties kambarys ir aplinkui atsipalaidavimo kamabrėliai su vaizdais į upę ar džiungles. Ten žmonės sėdi ir geria arbatą. Galiu pasakyti tik tiek, kad eukaliptų sauna „kiek nori“ ir valanda įspūdingo laosietiško masažo mums kainavo po $7. Nuostabu buvo tai, kad kitaip nei Tailande, kur visiems nusibodę turistai, masažą čia darė itin atidžiai ir kruopščiai. Už viską iškart rašau 11balų! Be to, masažą darė vyrukai, o Tailande dažniausiai tai daro moterys. Gal vyrai daugiau meilės į darbą įdeda? :) Išėję supratome, kad tądien nusipelnėme alaus ir išgėrėme kelis buteliukus gražioje priemiesčio kavinėje-restorane-bare:), perdarytame iš garažo. Bokalams ištuštėti neleisdavo labai graži padavėja, apsirengusi pusiau tradiciniais drabužiais, kuri tik šiek tiek nugėrus, juos pripildavo. Suprantama, atsisakyti užsisakyti dar mes negalėjome :) Vakare dar kartą pavalėme (valgiau antrą Tom Yam per dieną:) ir ilgokai bastėmės gatvėmis. Miestas čia beveik neapšviestas (o gal jie tiesiog nejungia šviesos, nes lempos yra), taip pat ir vakarinis veiksmas vyksta tik vienoje gatvėje, Thanon Fa Ngum, kuri vingiuoja šalia Mekongo. Pabandysiu įdėti video įrašą. Prieš eidami gulti dar išgėrėme kokteiliuką savo hostel'io terasoje ir pasišnekėjome su amerikiete bibliotekininke iš Ohio. Kai paklausėme, kodėl ji į Aziją skrenda per Aliaską, ji atsakė „I don't know... maybe... you know there are those spherical things“. O šiaip ji tikrai nuoširdi. Labanaktis.

2009 09 30.

Miegojome ilgai! Dieną daug valgėme :) Buvome išsinuomoję dviračius ir apvažiavome pusę vakarinio Vientiane'o. Man patinka šis miestas. O ypatingai – žmonės. Mieli, nuoširdūs, sveikinasi, šypsosi. Čia būdamas supranti, kad ne pinigai laimę neša. Žinoma, skurdo daug, bet „paleistos“ ekonominės reformos ilgainiui tikrai (o gal ir jau dabar) pamaitins kiekvieną. Daugiau? Klausiu savęs, ar daugiau visad reikia? Kaip ir daugeliui keliautojų, mums čia kilo klausimas, kodėl šimtai važiuoja su surūdijusiais motoroleriais, o dešimtys su džipais, užtamsintais langais? Visiškai naujais milžiniškais džipais. Kodėl tarp lūšnynų pasislėpę didelės tikrai prabangios vilos? Atsakymų turiu, bet geriau tuo dar pasidomėsiu grįžęs. Besivažinėjant dviračiais aplankiau vieną šventyklą, kurioje kalbėjausi su 23 metų vienuoliu, kuris man papasakojo daug dalykų. O aš turėjau dar daugiau klausimų...Vaisių kokteliai čia puikūs. Maistas – valgyčiau ir valgyčiau. Nesupranto, kodėl kai kurie sako, kad Laose maistas nehigieniškas arba „nekoks“. Dabar sėdžiu naktiniame VIP autobuse iš Vientiane'o į Pakse, tamsoje rašau, nes taip svarbu su jumis viskuo pasidalinti. Net neįsivaizduojate... Išvykome iš „Southern Bus Station“, taigi tęsiame kelionę 13-uoju greitkeliu ir šiąnakt įveiksime 700 km. O koks autobusas... Man visada nepaprastai patinka surasti ir išbandyti ką nors nauja, tačiau čia geriau nieko nepasakosiu. Pasižiūrėkite į paskutinę nuotrauką ir patys suprasite :)) Iki susitikimo 4000 salų šalyje (Si Phan Don), Champasak'o provincijoje! Atsiprašau, kad mintys šokinėja – jos kaip ir šis nelygus kelias. O gal visko tiesiog per daug tokiam mažam žmogučiui?

EN. 2009 09 29.

We woke up early and were in the city before nine. Ate “at granny's”, I mean, somewhere in the simplest and cheapest places :) Tom Yam tasted great even in the morning! Then we went through the city on a Wat route that I “created” myself :) We walked across some 10 or 12 in two hours. Then went to Patuxai and climbed on top (looks like Arc of Triumph in Paris). Then we took a tuk tuk and went to Wat Pha That Luang, a golden stupa, the symbol of Vientiane and whole Laos. We didn't go inside because were quite tired after these many Wats. After eating, as planned, we went to Wat Sok Pa Luang – a big temple and monastery complex where one can also visit special saunas. Didn't you know that one has saunas in SEA?:) It looks like quite typical Thai-Vietnamese house, on wooden poles where people heat big barrel of water on the ground (let's call it first floor). Steam rises then to the second floor where there are a sauna-room with wooden floor and holes and terraces with river/jungle view for relaxing. One can drink tea between the sessions. I can tell only that the sauna „as much as you want“ and an hour of super Lao massage costs there USD7. And massage... it was done by men, was absolutely great and was made with smiles and much love, which is a bit different than in neighboring Thailand where most of big cities saloons are tired of the tourists. We went out like newly born and decided we deserved a beer. Had it in a local cafe-bar-restaurant (former garage). The waitress in semi-national robes was so sweet and beautiful that we couldn't refuse ordering another round. And always, when our glasses went a bit empty, she filled them smiling to the top! In the evening I had another Tom Yam again and went through main streets. In the night most of the city is not lighted (they have streetlamps but they don't burn), so everything happens on one street only – Thanon Fa Ngum, which runs along Mekong. I'll try to post a video with the action there. Before going to sleep we had a cocktail in our hostel mansard and chatted with one American from Ohio. When asked why did she fly to Asia through Alaska (that is what they all do), she answered “I don't know... maybe... you know there are those spherical things“. Anyway, she was really sincere. Goodnight.

2009 09 30.

We slept looong! Ate a lot during the day :) Then rented bicycles and went round probably all western Vientiane. I like this city. People especially. Sincere, simple, smiling, shouting “sabaidee” (hello)! When you're here, it is a great reminder that happiness doesn't come with money. Sure, poorness and burden all around but recent free market and economic reforms will feed everyone soon. More? Do we really need more? As for many travelers here we ask where do new jeeps come from when hundreds drive almost dead rollers and motorbikes, where do graceful villas come from when a lot of live in slums? I guess I know the answer but I'll try to find out more when I am home. On our way by bike I went to one temple and had a great conversation with on 23 year old monk. He explained me many things and I had even more questions... Fruit-shakes are great here! Food – amazing. I cannot understand why some say that Lao food is nor hygienic or „not that tasty“. Anyway, now I am on a night bus to Pakse, sitting here in the dark and writing (it is not easy to write in the bus) because... it is so important to share at least something that I feel with you... We went from „Southern bus station“ and it means that tonight we'll cover 700 kms more on the Route 13th. I love new things that happen with me on my journeys. But I won't tell you anything more. Just look at the photo. What a bus!!! You'll understand why I am out of words :) See you in the land of 4000 islands (Si Phan Don), in the Champasak province! Sorry for jumping-thoughts – they're like this bumpy highway. Or maybe it is just too much for in such a short time for a small man like me?

Saulius

 

LT. 2009 09 27.

Šįryt atsikėliau vėliau nei planavau – paprasčiausiai norėjau miego, nes vakar iki 1 val. rašiau žinutę. Rytas buvo puikus – pusryčiavome Mekongo pakrantėje, o vėliau, išsinuomoję dviračius (15000 LAK) nuvažiavome ten, kur „baltas žmogus“ nevažiuoja :) Kaimeliai, šventyklos, dulkės, vargas... bet daug besišypsančių veidų. Grįždami šokome pavalgyti vietinėje „kavinėje“. Ką valgėme, nesupratome, nes nežinojome, ką rinkomės :) Todėl Tautvis ant lapelio nupiešė visus gyvūnus, kuriuos mokėjo piešti, ir paklausėme rodydami, kas tai galėtų būti. Neatspėsite – tai buvo ožka (galbūt ožys, nes sunku buvo sukramtyti:), o mes prieš tai galvojome, jog tai katinas arba žiurkė :)) Popiet, kaip ir buvome susitarę, išplaukėme Mekongu aukštyn į Pak Ou olas. Buvo nepaprastai gražu. Ne tiek olos, su tūkstančiais Budos statulėlių, kiek kelionė 2 valandas aukštyn ir po to valandą žemyn Mekongu saulei leidžiantis. Grįžę vėl valgėme ir linksminomės, tačiau grįžome anksčiau, kad galėtume susikrauti daiktus kelionei. Pakeliui nusipirkome vietinės ryžių degtinės (labai skani, 1 l kainavo 2 Lt). Žinoma, mes jos neišgėrėme, tad ji keliauja kartu su mumis.
2009 09 28.

Kokia diena!!! Šįryt (diena vėliau, nei planavau) kėliausi pusę šešių ir bėgau į gatves žiūrėti kaip aukas renka vienuoliai (prisegsiu keletą nuotraukų). Tautvydas patingėjo :) Kai grįžau,  susirinkome daiktus (susimokėję už hostel'į jau buvome vakar) ir išėjome pusryčiauti. Už Lao kavą, keptą kiaušinį su dešrelėmis ir bagetę sumokėjome po 18000 LAK (5 Lt) ir pasigavę Tuk Tuk'ą nuvažiavome į stotį, kur mūsų jau laukė VIP autobusas. Na, viskas atrodė išties neblogai, tačiau kai pradėjome važiuoti, po valandos jis jau sustojo:) Iššokę lydintys mechanikai per 15 minučių jį sutaisė, vienas įšokęs padalijo visiems celofaninius maišelius ir pajudėjome toliau. Kam gi reikia tų maišelių, abu juokėmės. Nesijuokė kiti. Ir mes juokėmės nebeilgai. Galiu pasakyti paprastai – Louang Phrabang'as – Vientiane'as = 321 km, o 200 km iš jų yra serpantinas, kokio dar neesu matęs ir tikriausiai nebematysiu. Jūs sukate į kalną 360 laipsnių po 360 laipsnių ir taip... 6 valandas. Galiausiai supratau, kodėl ši kelionė trunka 10 – juk vidutinis greitis tik 10-20 km/h. Mums pajudėjus pirmoji palūžo viena vietinė močiutė (t.y. pradėjo vemti:). Neilgai trukus tą patį padarė vietinė mergina, sėdėjusi šone (ji vėmė, atsiprašau už šį žodį, visą likusią kelionę). Neilgai truko, ir pradėjo vemti mergina priekyje (laosietė). Dar viena keturiasdešimtmetė laosietė, važiavusi su prancūzu, suprask, jos vyru, pusę kelio kirto visokius skanėstus. Ji išlaikė ilgiau nei tikėjomes, bet jai pasibaigė taip pat :)) Įdomiausia yra tai, kad pusė tų, kuriems buvo bloga (tik vietiniai ir tik moterys), išlipę tarpinėje stotyje prieš Vang Viengą, puolė į restoraną valgyti. Mes nevalgėme. Galbūt ir viskas būtų buvę gerai, bet aplinka nuteikė...Taigi nacionalinė magistralė 13. Tai siauras keliukas (toks kaip į Žaliuosius ežerus Vilniuje važiuojant), nors ir padengtas nauju asfaltu, siaubingai banguojantis (kas pasiilgo socializmo laikų, atvažiuokite čia ir daug ką suprasite). Pakeliui matėme avariją – nuvirtusį sunkvežimį ir kariškių švarkais apklotą žmogų, kuris, kaip suprantu, buvo žuvęs (greičiausiai partrenktas motorolerininkas). Šiame kelyje dažnai tenka matyti žmones su AK-47. Jie saugo vežamas ryžių siuntas, tačiau yra visai be uniformų. Išsigąsti už mus nereikia, nes užsieniečiams čia nieko nėra atsitikę jau daugelį dešimtemčių (taip sakė ir gidas 60-metis vokietis, niekas čia nešaudo), tačiau pirmą kartą automatą mačiau taip arti savęs tokioj laukinėj aplinkoj. Galiausiai po 10 valandų kelionės atvažiavome į sostinę Vientian'ą, kuris po LP atrodo gana blankiai. Gatvėje mums jau spėjo pasiūlyti merginų ir opiumo (bei marichuanos), nors šiaip miestas nepaprastai skurdus. Dangoraižiai, kurių tikėjausi (juokauju)... jų paprasčiausiai nėra. Viskas skendi skurde, tačiau pasidabinę „nuostabiomis“ raudonomis vėliavomis su pjautuvu ir kūju. Hostelis puikus. Maistas taip pat (valgėme Mekongo krantinėje, kuri tikriausiai dar tik vakar buvo suvažinėta greiderio, t.y. praktiškai dirvonuose). Nepaisant visko, žmonės čia ne tik šypsosi, bet ir bando kalbėtis. Viskas yra išties puiku! Tik labai karšta. Iki,
EN. 2009 09 27.

Today I woke up later as planned. Wanted to sleep 'cause yesterday went to bed very late because of the message I was translating. Morning was fruitful. We had breakfast on bank of Mekong  and then rented bicycles  (15000 LAK) to drive there where “white people” don't go :) Villages, Wats, dust and poverty but a lot of smiling faces. On the way back we dropped of at a local canteen and had something that we never tasted because we didn't know what we chose :) Tutas drew all the animals that he new on the paper and our waitress pointed at goat (we suspected rats or cats:). IN the afternoon as was agreed we took a long-tail boat to Pak Ou which was absolutely stunning. Maybe not Pak ou itself but 3 hours on the Mekong, especially when sun was setting. After coming back we have visited few local restaurants again, had fun and on the way back home (we went earlier to pack) we have bought local rice vodka for USD0.8 which was great just we drank only few shots. Now it travels with us.
2009 09 28.

What a day!!! In the morning (so, a day later than planned) I woke up at 5:30 and went out to see monks gathering alms. Tutas decided to sleep. When I came back, we gathered all our stuff and went out for breakfast. Lao coffee (great thing!), scrambled eggs, sausages and baguette costs 18000 LAK there (USD2). We took a Tuk Tuk to the bus station (Southern)  and our VIP bus (some 20 years old) waited for us there. Everything looked just fine but after an hour when we started, it suddenly stopped. Some guys who drove in that bus (mechanics?:) had fixed everything in some 15 minutes and so we went on but before that plastic bags were distributed. We laughed. What for does man need these bags? Others were not laughing. We laughed not for long. Simple to explain: LP to Vientiane is some 320 kms and 200 kms of them are a serpantine. You turn 360, 360 and then again 360 degrees and like this for 6 hours. I understood why it takes 10 hrs to get to tha Capital City – the average speed over the way was something like 20 km/h. So, when we started, one local grandmother was to collapse (I mean, she vomited:). Followed by another girl sitting near me. Then again one in the front. Another Lao woman (she was a wife to an aged french) who was eating sweets in the beginning collapsed after some 2 hrs. She ad stamina :)> We gave her less time and didn't eat ourselves. Strange but only local girls were vomiting (sorry for this word). Interesting is the fact that half of those who felt bad and vomited (sorry again:) ate in a restaurant at the first break near Vang Vieng :) So... National HighWay 13 (Route 13). This is a narrow road (like the one to Žalieji lakes in Vilnius) with a lot of new asphalt but still very bumpy (to those who still miss old times, you have to come here). We saw an accident on the way. A lorry was wheels up in a side-road and one man was covered in military clothes on the road (eh was dead, maybe a motorcyclist). There are some people with AK-47 on this road. Most of them wear civil robes and supervise rice caravans. One shouldn't be afraid because foreigners are not the target there (one german tourist-guide working here from 1990 confirmed this) but it was the first time that I saw such a gun in an absolutely exposed territory. After 10 hours of tiring drive we came to Vientiane that looks very week even compared to LP. We got few offers to buy marihuana, opium and girls already although the city (should I call it city?) looks very poor. But with a lot of red flags that are the same like old USSR ones. Hostel is wonderful! Food too (we ate on the bank of Mekong which after rainy season was just leveled by tractor and we were eating in a potato field :)> People are very friendly. A lot of foreigners. Backpackers. All is well! Just very hot. By,

Saulius

 

LT. 25 09 2009.

Šiuo metu rašau iš Noi Bai oro uosto, Hanoi'uje! Rygą ir Maskvą įveikėme gana lengvai – tik Maskvoje mūsų dokumentus tikrino gal kokius 4 kartus :) Po paskutiniojo sprukome kuo greičiau, kad niekas dar kartą nepersigalvotų. Nuoširdus Aeroflot tarnautojas, sėdintis prie stalo „Transfer“ buvo gan nustebęs, kai jam parodėme elektroninius registracijos ir įlaipinimo talonus. Sakė „Marina, pasmatri, vot elektronije ir vsio narmalna, nicivo skazat nelzia“ :)) Lėktuvu Maskva-Hanoi'us nuskridome 7787 km per 9 val. 14 min. Oras buvo puikus, kilome ir leidomės labai lengvai. Tad kartu sudėjus Vilnius-Ryga-Maskva-Hanoi'us, per 26 valandas jau nukeliavome ~9000 km. Lėktuve buvo labai juokinga, nes įlipus pamatėme kelis šimtus mažučių (130-150 cm) vietnamiečių, kurie zujo ir lipo per galvas ir šaukė kaip kokiam turguj. Jei bandai pasidėti viršuje savo kuprinę, tai, tau atsidarius viršutinio skyriaus dureles, pribėga keli maži vietnamiečiai (pralenda pro pažastis) ir sudeda savo lagaminus, butelius ir maišelius, o tu stovi „apakęs“, nes net nespėjai suprasti, kas įvyko, bet skyrelis jau užimtas :) Kažką panašaus esu jau matęs Shanghai'uje, kai prieš perkant bilietą metro, priėjus tavo eilei, kol išsitrauki pinigus, bilietą nusiperka prieš tave pralindę dar 3-4 kiniečiai (visai nepadidinu). Dar geriau... skrydžio metu čiaudėjo ir kosėjo visi, kas tik galėjo. Vaizdžiai tariant, aplink jus sėdi kokie 7 vietnamiečiai, kurių kiekvienas kas minutę nusičiaudi arba pakosti – pabandykite atsipalaiduoti, kai pildot kortelę imigracijai ir joje reikia pažymėti grafą „Have you during last 15 days been with a person who has fever, coughs... Yes/No?“ :)) Vietnamo vizą oro uoste gavome labai greitai (taigi ne 430 Lt, kaip visi perka vizas Lietuvoje, o 110 Lt, kai rimtai pasidomi), taip pat padėjome ją gauti vienam tadžikui, kuris mums palinkėjo sėkmės. Po to greitai gavome įlaipinimo bilietus į Louang Phrabang'ą. Dabar sėdime kavinėje ir geriame „Saigon green beer“ - lauksime dar penkias valandas. Beje, nepaprastai žavios merginos, kurios mus į šį barą pakvietė žadėdamos „wireless internet“ savo pažado neištesėjo – po penkių minučių, kai jau nusipirkome alaus, atėjo ir pasakė „internet, problem“ :))) Todėl šį žinutė ateis kiek vėliau! Ją pabaigsiu LP. Pamiršau pasakyti, kad Noi Bai yra labai mažas, t.y. 5 milijonų miestas galėtų turėti ir didesnį oro uostą už Vilnių :)) Iki!

26 09 2009.

Mes Louang Phrabang'e! Atskridome vakar vakare. Tai buvo mažiausias oro uostukas, kuriame esu buvęs. Vizoms užtrukome tik pusvalandį. Hostelis labai gražus – turime verandą antrame aukšte. Vakar vakare spėjome tik išeiti į miestą (Tautvis nuėjo miegot anksčiau, o aš dar pasėdėjau lauko bare su vienu prancūzu:), o šiandien išsimiegojome kiek tilpo ir perdien išvaikščiojome labai daug. Miestelis tiesiog nusėtas šventyklų, gatvės pilnos restoranų ir kolonijinio stiliaus namų ir vilų. Gyenimas čia tarsi stovi – niekas neskuba, kaip ir niekad nesibaigiantis Mekongas. Gatvėmis lyg plaukdami vaikšto vienuoliai ir užtenka tik kelių minučių, kad suprastum, kodėl visas miestelis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Sunku tai žodžiais nusakyti, todėl įdėjau keletą nuotraukų. Šiandien nusikirpau :) Iš pradžių radau kirpyklą, kurioje prašė 80000 kipų ($10), tačiau galiausiai nuėjau ten, kur suderėjau už 20000. Kiek įmanydamas rankomis aiškinau, kad nenukirptų mano kasytės, tačiau pabandykite atspėti... po pirmo čirkštelėjimo jos nebebuvo (labai džiaugsis mama ir tėtis:)). Tautvydas sako, kad dabar atrodau daug geriau :) Pabaigiant noriu pasakyti, kad Lao Lao beveik niekuo nesiskiria nuo lietuviškos samanės, Beerlao primena Calsberg, o gatvės maistas čia tiesiog nuostabus! Ryt brėkštant eisiu žiūrėti kaip gatvėse aukas renka šimtai vienuolių, o vėliau plauksime aukštyn Mekongu aplankyti tūkstančio Budų (Pak Ou). Pirmadienį anksti ryte išvažiuojame į Vientiane'ą. Linkėjimai visiems iš Taikos g. 175, Jasinskio g. 16C bei visiems, kurie skaito!Viskas puiku!

EN. 25 09 2009.

I'm writing from Noi Bai ap in Hanoi! Transfer via Riga and Moscow was peace of cake, although in Moscow they checked our documents some 4 times. After the last one we were “gone in 60 seconds” because gentlemen were every time eager reconsider and we didn't want this anymore. Sincere Aeroflot transfer manager was very surprised to see electronic tickets and boarding passes. He even said smth like “Marina, have a look, all is electronical and looks fine, one cannot say anything” :)) Flight Moscow-Hanoi covered 7787 kms in 9 hrs 14 mins. Weather was wonderful so taking off and landing was easy. All in all in last 26 hrs we covered round 9000 kms. Flight Moscow-Hanoi was funny 'cause except us and other few foreigners it was occupied by little Vietnamese (130-150 cms) who were running around and shouting like in a market. If you try to open a locker above your seat a few Vietnamese manage to come to you and put their luggage into the locker just before you reach yours that was on the ground. Unbelievable. I recollect something like this from Shanghai where 3-4 Chinese could buy a ticket in a metro before you even managed to open your purse and it didn't matter at all that it was your turn :)> Another funny thing was that everyone on that plane was coughing and sneezing. You can imagine some 7 people sitting near you who cough/sneeze every 60 seconds, smile to you after that, and you're trying to fill in the immigration form box “Have you during last 15 days been with a person who has fever, coughs... Yes/No?“ :)) Wanna try to relax? We got a Vietnamese visa without any problems (paid 110 Lt instead of 430 what is offered in LT). We even helped one Tadzhik with it who wished us luck after that. Then we got our boarding passes to Louang Phrabang. Now we sit in a bar drinking “Saigon green beer”. Our flight is still in 5 hrs and Tautvydas is already asleep. Charming girls who invited us to this bar promised “wireless internet” but didn't keep the promise coming back after 5 minutes and telling two words “internet, problem” :))) Hope this message arrives when we're in LP. I forgot to tell that Noi Bai is a very small ap. A 5 million mega-city could have a bigger ap than Vilnius does, I guess, what ya think, ha? :) Till later!

26 09 2009.

We're in Louang Phrabang! Came yesterday in the evening. That was the smallest airport (in the middle of nowhere) that I have been to. Visas took 30 mins. Hostel is wonderful – we have a balcony on the 2^nd floor. Yesterday, as it was already dark, we just came out to check what happens (Tutas went to sleep earlier and I stayed a bit longer in an outside bar with one french guy). Was dark but nice. Today we slept till 10 and then covered some kms on foot. Town is full of temples, restaurants and houses/villas in french colonial style. Life is standing still here, there's no hurry. Melancholy and never-ending Mekong. Monks all around. Not walking but silently swimming streets. You need just few minutes to understand why the town belongs to UNESCO World Heritage. Not to waste words I placed some photos. I also got a hair cut today. Managed to get it for 20000 kip ($2.5) instead of 80000 in another place but the girl didn't understand my hand-language and has cut my hair-tail which I cherished for last two years (mom and dad are very happy now:)) Tutas says I look better now :) Trying to end the story, I can tell that Lao Lao is almost the same taste like Lithuanian home-made-vodka, Beerlao is like Clasberg and street food here is absolutely amazing! Tomorrow at dawn I am heading out to the city to see monks gathering alms and later we're heading to Pak Ou, caves of thousand Buddhas. On Monday we are leaving for Vientiane. Greetings to all from Taikos Str. 175, Jasinskio Str. 16C and everyone who reads! All is well!

Saulius

 

LT. Sveiki visi! Sėdžiu dabar ir galvoju, kas gi dar galėtų būti likę? Kelionės papkė išspausdinta, žemėlapiai, dokumentai, bilietai... drabužiai (tiesa, jų tikrai nėra daug) surinkti dar prieš kelias dienas, vaistai ir pakrovėjai taip pat, viskas suplanuota iki menkiausių detalyčių - net mažytė 3 voltų tabletė-baterija LED žibintuvėliui nupirkta :) Nejaukiai jaučiuosi, nes dar niekada visko neplanavau taip kruopščiai ir negaliu patikėti, kad ko nors nepamiršau:) O laukiu kaip išprotėjęs, net rankos dreba. Jaudinuosi. Tautvydas visada sako, kad per daug stresuoju (duok Dieve man jo ramybę:), tačiau ir šįkart žinau, jog nurimsiu tik tada, kai pro hostel'io langą pajausiu vakarinį Mekongo dvelksmą! Nepaprastai džiaugiuosi, kad važiuojame lietingojo sezono pabaigoje, kai orai jau gerėja, o turistų , palyginus, dar tikrai nėra daug. Rudens pradžia Lietuvoje taip pat buvo nuostabi, todėl ši kelionė bus puiki progra tiesiog... pratęsti vasarą, kuri nesibaigė ne tik todėl, kad orai buvo geri, bet ir todėl, kad pirmą kartą po 22 metų man nebereikėjo eiti į mokyklą:)) Žinoma, >30 laipsnių temperatūros ten taip pat nuteikia labai teigiamai, nors karštis ir nėra pats didžiausias mano draugas:) Tad ryt viskas prasideda ir tęsis visą mėnesį! Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie skaitys, ką rašysiu - mums su Tautvydu tai būtų didelis džiaugsmas ir parama. Iki susitikimo milijono dramblių šalyje!

EN. Hi everyone there! I was just sitting and contemplating what could have been left to prepare. My travel catalogue is printed, maps, documents and tickets ready. Clothes, medicines and all kinds of chargers are on the table already for some days, everything is planned till the tiniest detail, even the small 3V battery for my LED-lantern was bought:) I feel somehow uncomfortable because have never planned a journey so thorouly and that is why I cannot believe that nothing was forgotten:) Waiting is crazy, even hands are shaking. But this is what I love the most - waiting! An unbelievible feeling feeling of being excited when journey happens in your head. Tautvydas sais that I make too much fuss out of it but like always I'll calm down only when I smell the Mekong river through my hostel window. I am happy that we're going there at the end of the rainy season when weather improves and tourists still don't flood these wonderful countries. Autumn here at home was absolutely stunning (everything is still green like in June) and the journey will be a chance to make summer last. Actually summer didn't end not only because the weather was great. Another reason is that for the first time in last 22 years I didn't have to go to school:)) Heat is not a big friend of mine but >30 degrees seem quite positive:) So everything starts tomorrow and will last 31 days! I hope that someone will read my dispatches which would be a great joy and support to us. See you in a Land of Million Elephants!

Saulius

 

LT. Sveiki! Jau galiu pranešti, kad po gero mėnesio pasirinkimo (ir kūrybinių) kančių su Tautvydu baigiame derinti kelionės maršrutą (žiūr. čia), kuris kelionės metu bet kada gali keistis!:) Taigi kelionę pradėsime rugsėjo 24 dieną 6 valandą ryte skrydžiais Vilnius-Ryga-Maskva-Hanojus. Hanojuje būsime 25 dieną apie apie 9:00 val. vietos laiku (jei niekas nesikeis - pabandykite skristi su Aeroflot ir suprasite:) ir neišeisime iš oro uosto, nes 18:55 išskrisime į Luang Prabang'ą Laose. Tos dešimt valandų oro uoste bus skirtos vizai į Vietnamą gauti (Lietuvoje ji kainuoja 430 Lt. Jei norite už 120 - klauskite manęs:), pirmiesiems vietiniams patiekalams ragauti ir miegui kur nors ant suoliuko arba ant žemės:) Apie 20:00 turėtume nusileisti Laose, milijono dramblių šalyje (sako, kad dabar jų likę tik 400), ir kas žino, kiek laiko užtruks vizų tvarkymas ten, kad pagaliau galėtume įžengti į miestą. Kelionė iki tol truks ~30 valandų. O toliau... detaliau maršrutas pateiktas lentele apačioje. Jau dabar naktimis svajoju apie migloje einančius apsiaustais apsisiautusius budistų vienuolius, vietinį maistą, vienuolynus ir šventyklas džniunglėse, miestus ir miestelius, didžiąją civilizacijų upę Mekongą, plaukiojančius namukus ir turgelius, žmones, salas su palmėmis, lietų ir saulę, mėnulio taką jūroje naktį, svirpiančias cikadas, laivelius, autobusus ir traukinius, tūkstančius kilometrų, dvi kuprines ant pečių, ... ir dar daug daug! Visa tai bus ten. Ir aš tuoj tai pamatysiu. Norite kartu? :)

EN. Hi! Finally after lot's of mental&physical (sleepless nights:)) suffering we with Tautvydas agreed on our trip route (have alook at the map here) which can change anytime during the trip, of course:) So, we start on the Sept 24th at 6 am flying Vilnius-Riga-Moscow-Hanoi and will land in Hanoi approx. at 9 am the next day (if nothing changes - try Aeroflot and you'll understand what's that about:) We won't leave Noi Bai airport that day just to take another flight to Laos at round 7 pm. 10 hrs at the ap will be spent dealing with Vietnam visa (it costs Eur120 here in Lt. Wanna get for 40? Ask me:), eating local to foreigner's mouth adapted food and sleeping (usually it's floor, chair is a luxury). At 'round 8 pm we should land in Laos, the Land of Million Elephants (they say only 400 inhabit Laos now) and God only knows when we will get out of there because we still have to get Lao visas. This "voyage", as you have already understood, will last for ~30 hrs. And then... detailed schedule is given as a table below. Even now every night I dream about buddhist monks walking foggy streets in their robes, local food, temples and monasteries in jungles, villages and towns, mighty Mekong river, floating houses and markets, people, islands with palm trees, sun and rain, moon's path in the sea at night, balm crickets and locusts singing, ships, buses and trains, thousands of kilometers, two bags on my shoulders... and much much more! Everything will be there. And I will whitness all that soon. Wanna go together? :)

Saulius

LT. Džiaugdamasis noriu Jums pranešti, kad 2009 09 24 - 10 24 kartu su Tautvydu V. (Tutas) išvykstame į tikriausiai didžiausią savo gyvenimo kelionę per Laosą, Kambodžą ir Vietnamą (nepaisant to, kad pati didžiausia kelionė yra pats gyvenimas)! Tautvydai?:) Šiuo metu vyksta šios kelionės maršruto tikslinimas bei detalus laiko planavimas, kuriuos taip pat paskelbsiu šiame puslapyje artimiausiu metu. Nesupraskite neteisingai - nevažiuoju ten atostogauti. 10-ies valandų skrydžiai, naktys oro uostuose, tūkstančiai kilometrų autobusais ir traukiniais - tikrai ne tai, ko ieško norintys pailsėti. Nuostabus Lietuvos pajūris, upės ir ežerai yra neabejotinai tam pati geriausia vieta, tad ko keliauti taip toli? Atsakymas paprastas - pažinti, o pažinti yra mano didžiausias troškimas. Su kelionės etapais trumpai susipažinti galite skyrelyje ,,Greitai", pamatyti, kur esu šiuo metu, galite skyrelyje ,,Aš čia". Elektroniniu paštu mane galite pasiekti rašydami į This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.. Kelionės metu žinutes stengsiuosi pateikti GYVAI - darysiu tai pirmą kartą, todėl atsiprašau, jei ne viskas vyks taip sklandžiai, kaip norėtųsi:) Tam gali trukdyti ir interneto kavinių ar laiko kai kuriose vietose stygius.

EN. With excitement I want to announce that during the 24 09 - 24 10 period me and Tutas are going for the biggest trip of our lives through Laos, Cambodia and Vietnam (forgetting the fact that the biggest trip is life itself)! Tautvydas?:) Detailed route and time planning is on-going at the moment which will be posted here as soon as confirmed. Don't get me wrong - I am not getting there for holiday. 10 hour flights, nights at airports, thousands of kms by bus or train isn't what tired people are looking for. Anyway, wonderful Lithuanian seaside, lakes and rivers are of the best choice for this, so why go so far? There's an answer - getting to know is my biggest dream an will. The status of the trip could be found in the item "Soon" on the right of this page as well as my location in the item "I am here" on the left. You can also reach me by writing to This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.. During the trip dispatches will be released LIVE. I have never done this before, so accept my appologies if something goes not the way it should be:) This could also happen due to the limited i-access/shortage of time in some places.